Ar pamenate, kas laimėjo Saulės mūšį 1236 metais? Jei pamiršote, apie tai jums primins Lenkijoje registruotas baltarusių informacinis portalas Chartija 97%, leidžiamas rusų, baltarusių ir anglų kalbomis. Jame publikuojamame straipsnyje „Didžios baltarusių pergalės” rašoma: „1236 metų vasarą baltarusių kariuomenė sutriuškino Kalavijuočių ordiną ties dabartiniu Šiaulių miestu”.

Minėtoje publikacijoje yra ir daugiau įdomių „faktų”. Publikacija pradedama pagraudenimais, jog baltarusiai nežino savo istorijos, tad portalas jiems ateina į pagalbą, iš esmės visus svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir jos kunigaikščių nuopelnus priskirdamas ne kam kitam, o gudams bei jų tariamiems kunigaikščiams Mindovgui ar Olgirdui. Beje, Vytovtą jie jau pripažįsta kaip LDK kunigaikštį.

Štai dar viena citata iš minėtos publikacijos: „1242 г. Baltarusijos kunigaikštysčių kariuomenė, vadovaujama Naugarduko kunigaikščio Mindovgo, susigrūmė mirtiname mūšyje su mongolų-totorių chano Šeibako orda. Mūšis įvyko apie 50 km į šiaurės vakarus nuo Lietuvos. Mongolai-totoriai buvo sutriuškinti, o vietą, kurioje vyko mūšis, pradėta vadinti Šeibako lauku”.

Nors didžiulis Myriaus pilies kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldą, kai kurios jo vidinės sienos padengtos pigiomis šiuolaikinėmis baltarusiškomis plytelėmis. Palmiros Mart nuotr.

Tuo metu bent jau Lietuvos istorikai apie Mindaugo dalyvavimą tokiame mūšyje neužsimena. Štai ką apie susidariusių situaciją tuoj po Saulės mūšio rašo vienas iš žymiausių tarpukario istorikų Adolfas Šapoka: „Po didžiojo laimėjimo [Saulės mūšio] lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo, bet tas jiems nepavyko. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsiėmė kadaise nustotas lietuviškąsias Gardino, Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. Be to, jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. Lietuviai siaubė D. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas, bet jo siunčiami kunigaikščiai. Jiems kariaujant rytuose, Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius”(Lietuvos istorija, 51 psl.).

Bet grįžkime prie minėto straipsnio baltarusių portale. Džiugu nors tiek, kad ir Durbės, ir Žalgirio mūšiai čia jau nepriskiriami išimtinai tik baltarusių pergalei, pabrėžiant, jog jiems visgi vadovavo LDK kunigaikščiai, bet nepamirštant ir baltarusių karių indėlio.

Dar viena įdomi citata: „1491 m. sausio 25 d. baltarusių kariuomenė, vadovaujama Kazimiro [Kazimiero] Jogailaičio, pasiekė pergalę prie Zaslavlio prieš Didžiąją ordą”.

Ir taip toliau, ir panašiai. Visą publikaciją, mokantys rusų kalbą, gali paskaityti čia.

Kas tas litvinizmas?

Kad baltarusiai jau ne pirmus metus save tapatina su LDK ir jos kunigaikščiais – niekam, kas nors kiek tuo domisi, nėra paslaptis. Ir tai nebūtų nieko blogo bei smerktino, jei įvairiomis formomis LDK istorija nebūtų perrašoma bei savinamasi, naudojant vadinamosios minkštosios propagandos būdus, kaip cituotas straipsnis ar net ištisi tariamų istorikų veikalai, tokie, kaip šią savaitę Klaipėdoje viešėjusio Vladimir Orlov „Šalis Baltarusija”.

Minėtas istorikas, kurių Baltarusijoje, beje, yra ne vienas, priskiriami vadinamiesiems litvinistams. Litvinizmo teoriją istorikai įvardija kaip pseudoistoriografinę.

Litvinistai teigia, jog tikrieji LDK kūrėjai yra baltarusiai, o LDK – buvusi slaviška (baltarusiška) valstybė, viduramžių lietuviai – tai baltarusiai, o šiuolaikinė Lietuva – istorijos klastojimo padarinys.

„Litvinizmo reiškinys sietinas ne tiek su istorine tikrove, kiek su kai kurių baltarusių motyvais konstruoti savąją tapatybę. Terminas „litvinizmas“ gali būti taikomas ir platesne prasme tam tikrai baltarusiškojo nacionalizmo sričiai, susidedančiai iš daugelio skirtingų interpretacijų, apibūdinti”, – rašoma Vikipedijoje.

Prie litivinizmo teorijos jau praktinio įgyvendinimo ypač prisideda buvusio LDK istorinio paveldo dabartinės Baltarusijos teritorijoje saugojimas – pilių, rūmų, bažnyčių, kitų objektų atstatymas ir, kaip dabar madinga sakyti, įveiklinimas.

Su Klaipėdos žurnalistais dar 2013 metais lankantis Baltarusijoje turėjau progos tuo asmeniškai įsitikinti. Ir nors kai kurių pilių itin prasta restauravimo kokybė tiesiog badyte bado akis (pvz., šiuolaikinėmis pigiomis baltarusiškomis plytelėmis išklota dalis Myriaus pilies komplekso sienų, prastos kokybės plytomis atstatyta Gardino pilis primena muliažą etc.) nepripažinti, jog Aleksandras Lukašenka deda visas pastangas, kad LDK paveldas būtų priskirtas būtent Baltarusijai, būtų kvaila.

Nepasiduokime provokacijoms

Po minėtos žinutės apie V. Orlov vizitą Klaipėdoje sulaukiau ponios (ar panelės) Aušros priekaišto, kad, cituoju (kalba netaisyta): „O žurnelistė savo subinės nesugebėjo nunešti iki renginio ir atstovėti lietuvių pozicijos”.

Atsakau: į panašius renginius savo subinės niekada nenešiau ir nenešiu ne tik dėl to, kad ne žurnalistų funkcija yra „atstovėti lietuvių pozicijos”, bet dėl kur kas pas svarbesnės priežasties: tokio tipo veikėjai tik ir laukia, kad jų skleidžiamos pseudo idėjos būtų kuo plačiau atspindimos žiniasklaidoje. Tokių veikėjų reklama neužsiimu. Tai viena. Antra, „Atviros Klaipėdos” žurnalistai, sekant skaitytojos komentaru, savo subinių nenešioja ir į daugelį kitokio pobūdžio renginių dėl kur kas paprastesnių priežasčių – jei, dirbdami viso labo trise, lakstytume į visus renginius, kurių uostamiestyje yra apstu, po kelių mėnesių nebebūtų kam leisti portalo.

Tai nėra nei pasiteisinimas, nei guodimasis, o tik fakto konstatavimas, jog visko aprašyti, kas vyksta Klaipėdoje, fiziškai nesame pajėgūs, nors, žinia, kai kuriuose renginiuose pagal galimybes visgi lankomės. Dėl tų pačių priežasčių naudojamės ir informacija, skelbiama socialiniuose tinkluose, ką, beje, daro ir kur kas už mus daugiau darbuotojų turintys respublikiniai portalai.

Dar vienas komentatorius retoriškai klausė, ar apie to veikėjo apsilankymą informavome spec. tarnybas, o trečias ragino tokiems veikėjams išvis uždrausti lankytis Lietuvoje.

Kam galima, o kam – ne atvykti į Lietuvą, sprendžia atitinkamos institucijos: Užsienio reikalų ministerija, Migracijos departamentas. Jei žmogui sankcijos netaikomos – jis laisvas keliauti po šalį bei joje skleisti savo idėjas, jei jos neprieštarauja šalies įstatymams.

Litvinizmo idėjų platintojai, mano subjektyviu pastebėjimu, turėtų būti specialiųjų tarnybų akiratyje, tačiau vargu ar yra teisinio pagrindo juos deportuoti ar kitaip varžyti jų laisvę. To reikalaujantys patys nesuvokia, jog jie stoja į vieną gretą su Rusija, kurioje, žinia, žodžio laisvės nėra. Nenaudokime tų pačių ginklų, kuriuos naudoja Rusija, ir kuri, beje, labai norėtų mus įtraukti į savo diktatūriškus žaidimėlius. Nepasiduokime jų provokacijoms – tai naudinga pirmiausia pačiai Rusijai, mat tada ji galėtų mus kaltinti nesilaikant propaguojamų vakarietiškų vertybių.

Subjektyviu pastebėjimu, problema yra ne patys litvinizmo ar panašių teorijų platintojai, o lietuvių nesugebėjimas jiems duoti atkirčio. Renginiuose, kuriuose lankosi panašūs veikėjai, turėtų, mano galva, dalyvauti ir su jais diskutuoti patyrę istorikai bei politikai. Džiaugiuosi, jog šitą darbą, duodami atkirtį pirmiausia Rusijos propagandistams, aktyviai dirba kai kurie mūsų vyresnės kartos europarlamentarai, valdančiosios daugumos politikai bei aktyvūs, pilietiški socialinių tinklų vartotojai, tačiau to nepakanka.

Propagandinį karą laimi Rusija

Pastaruоju metu Rusija šalia įvairių propagandos rūšių aktyviai ėmėsi seno gero ginklo – kino, vieną po kito kurdama vaidybinius mini serialus šių dienų aktualijų temomis. Vienas iš jų – ką tik šviežiai iškeptas „Pervesk ją per Maidaną”. Beje, filmas pradedamas 2013 m. Vilniaus summit’u, kuriame dalyvavo ir tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Teisybės dėlei reikia pasakyti,  jog skirtingai nuo ankstesnių gana primityvių propagandinių klišių prikaišiotų juostų, pastarasis šnipų detektyvo žanro filmas sukaltas gana profesionaliai. Veiksmas vyksta Ukrainoje 2013-2014 m. su to meto politikais ir kelių valstybių spec. tarnybom, jame minima ir Lietuva, net Dalia Grybauskaitė, yra ir dokumentinių kadrų iš Vilniaus su tuometiniais politikais. Iš esmės filmas skirtas tam, kad pateisintų vėlesnę Rusijos invaziją į Ukrainą. Žmonėms, nesugebantiems atskirti grūdų nuo pelų, jis turėtų būti ir paveikus, ir net „objektyvus”.

Stop kadras iš filmo „Pervesk ją per Maidaną”.

Žodžiu, priešas dirba išsijuosęs, jis nesnaudžia, išnaudodamas visas įmanomas galimybes savo ideologijai skleisti. Akivaizdu, jog bendrame kontekste mes šią propagandinę kovą ir prieš Baltarusiją, ir prieš Rusiją pralaimime. Ypač prieš pastarąją, kuri, žinia, tam turi kur kas didesnius tiek žmogiškuosius, tiek finansinius išteklius, nekalbant apie jų propagandistų sugebėjimą manipuliuoti faktais, ką iš esmės ir daro tie patys litvinistai.

Beje, pastaruoju metu litvinizmo idėjos populiarios ne tik Baltarusijoje, bet ir Rusijoje ir nebūtinai – tik tarp radikalų. Greičiau atvirkščiai – jas skleidžia ir save opozicijai priskiriantys esą liberalių pažiūrų veikėjai.       

P.S. 

Žinomas tinklaraštininkas Žilvinas Svitojus, aktyvus litvinizmo priešininkas, paskelbė, jog kauniečiai atšaukė susitikimą su V. Orlov, nors jo vizitas buvo suplanuotas ir Kaune, ir Vilniuje. Vėliau jis pasidalino informacija, jog dalyvavo susitikime Vilniuje, o vietoj atsakymų į nepatogius klausimus esą sulaukė istoriko raginimų „neleisti rusų pasauliui mūsų supriešinti”.