Piliavietės grįžimas miestui: istorija jau siekia pusšimtį metų (4)

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija
Avatar photoMartynas Vainorius
2024-04-05

Vienas iš ryškiausių sovietmečio urbanistinių Klaipėdos pokyčių – miesto gimimo vieta, kurioje iki XVIII a. pabaigos stovėjo pilis, tapo uždara gamybine zona. Lygiai prieš 50 metų – 1974-ųjų balandžio 5-ąją – Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas priėmė istorikų kompromisiniu vadinamą sprendimą, tapusį pirmuoju atspirties tašku dešimtmečius trukusioje miesto širdies sugrįžimo kelionėje.

Šio jubiliejaus proga „Atvira Klaipėda“ ciklo „Urbanistiniai jubiliejai“ rašinyje papasakos apie pilies ir jos teritorijos raidą, bandymus ją sugrąžinti miestui bei atkūrimo darbus.

Antrasis raktas į Prūsiją

Archeologas Gintautas Zabiela knygoje „Klaipėdos pilis: tyrimai ir šaltiniai“ rašo, kad gyvenimui nepalankioje, tačiau gynybai tinkamoje vietoje – Dangės upės deltoje – 1252 m. Vokiečių ordino pastatyta medinė pilis buvo tik pasirengimas „kokybiškai naujo ir baltams dar beveik nežinomo įtvirtinimo tipo atsiradimui“.

Klaipėda XIII-XV a. Maketo nuotrauka, paskelbta Vlado Žulkaus knygoje „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“

Vladas Žulkus knygoje „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“ rašo, jog pirmoji medinė pilis susidėjo iš branduolio bei dviejų priešpilių, kartu su pilimi apvestų grioviais ir gynybine siena. Tarp pilies ir priešpilių stovėjo tiltai. Pilį gerai saugojo natūrali vandens užtvara, pylimai ir palisados. Ją taip pat saugojo medinis gynybos bokštas, pastatytas pačioje marių pakrantėje – bergfrydas.

Mūrinė pilis Klaipėdoje buvo pastatyta jau po metų.

Istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pilis: tyrimai ir šaltiniai“ rašo, kad pilis buvo statoma kaip atsparos punktas ir didžiąja dalimi siekiant paspartinti Sembos ir, tikėtina, Žemaitijos užkariavimą, pirmiausia, ji buvo valdovo vietininko aplinkinėse teritorijose rezidencija. Juridiškai miestas ir pilis buvo dvi atskiros teritorijos – miestas naudojosi valdovo suteikta savivalda, bet turėjo „subordinuotis pilies plėtojimo poreikiams“.

Pasak jo, pilies perstatymai ir jos fortifikacijų tobulinimo darbai vis atsinaujindavo per visus penkis šimtmečius, kai ji stovėjo. Pagrindinius tokių darbų etapais istorikas įvardina 1399-1409, 1516-1519, 1627-1629 metus ir XVII a. vidurį.

XVI a. vidurio Klaipėdos vaizduojančio raižinio reprodukcija iš knygos „Berliner Kalender auf das Schalt Jahr“

XVI a. pradžioje pilis buvo apjuosta kazematuotu žemių pylimu su keturiais rondeliais galuose, 1627-1629 m. pilį juosę pusapvaliai įtvirtinimai buvo paversti rombiniais bastionais.

Pilies vaizdą po XVI a. perstatymų rodančio maketo nuotrauka, paskelbta Vlado Žulkaus knygoje „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“

Anot V. Žulkaus, bastioninė Klaipėdos tvirtovės sistema, daugelį kartų koreguojant projektus, su pertraukomis buvo statoma daugiau kaip šimtą metų – iki pat Septynerių metų karo pabaigos.

1629 m. lapkritį pagal Altmarko taikos sutartį Klaipėdoje šešeriems metams įsikūrė švedai, kurie apiplėšė ir apgriovė pilį.

1630 metais datuojamas Klaipėdos žemėlapis iš mannheim.de

Apie 1652-1666 m. pilies gynybinė sistema buvo patobulinta supylus tris ravelinus ir du kontragardus, dengusius prieigas prie pilies kurtinų ir rytinių bastionų. Tuo metu Klaipėdos tvirtovė buvo pavadinta antruoju raktu į Prūsiją.

Klaipėdos panoramos apie 1674-1678 m. vaizdas Juozo Narūnavičiaus-Naronskio žemėlapyje, paskelbtas Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėdos miesto istorija“

Praturtėjo iš griovimų

Anot V. Safronovo, nors naujų įtvirtinimų statyba pietinėse pilies prieigose buvo tęsiama ir XVIII a. pradžioje, pajėgia laikyta tvirtovė Septynerių metų kare 1757 m. liepą krito per savaitę.

1740 metais datuojamas Klaipėdos žemėlapis iš mannheim.de

Po šio karo pasikeitusi geopolitinė padėtis, spartus ginkluotės tobulėjimas prisidėjo prie to, kad pilies fortifikacijas buvo nustota plėtoti. Nuo 1770 m. pilis kaip gynybinis statinys imta ardyti ir naikinti.

1768 m. vyr. bagerių inspektoriaus inž. ltn. Gergardo Hermanno Roecksius parengto Klaipėdos plano kopija, paskelbta Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėdos miesto istorija“

„Tokiam pilies likimui įtakos, matyt, turėjo ne tik Europoje tuo metu beprasidedančios įsitvirtinti urbanistinės tendencijos, kai naikinamų gynybinių įtvirtinimų vietoje buvo sodinami parkai bei statomi pastatai, bet ir praktiniai sumetimai – fortifikacijos užėmė didelę dalį ploto, kuriame eventualiai galėjo vystytis miestas. Klaipėda dėl kaip tik tuo metu suintensyvėjusios prekybos mediena su Britanija XVIII a. antroje pusėje išgyveno ligi tol neregėtą ekonominį šuolį, bet miestui, nepaisant to, kad XVIII a. viduryje jis pagaliau peržengė Dangės upę ir ėmė plėtotis tuometiniame Naujamiestyje, vis dar katastrofiškai trūko žemės“, – rašo V. Safronovas.

XIX a. pradžios piešinys, vaizduojantis Klaipėdos tvirtovės kiemą iš Valstybės ermitažo muziejaus Sankt Peterburge, paskelbtas knygoje „Klaipėdos pilis: tyrimai ir šaltiniai“

Jis cituoja ištrauką iš 1807 m. Friedrich Ch. L. E. von Zieten dienoraščio, kuriame pastarasis rašė, kad pilies pastatai buvo išstatomi aukcionuose, o pirklys Peter Trautwein juos nupirko už kelis tūkstančius talerių ir leido juos nugriauti. Iš pilies plytų jis pasistatė sau gražų namą mieste, o likusias pardavė kaip statybines medžiagas. Kadangi pastarosios kainavo brangiai, jis tapo turtingu žmogumi. Ir tuo metu, anot dienoraščio autoriaus, dar buvo žmonių, kurie griovė vidinius, apie 1,88 m storio mūro pylimus.

1817-1833 m. datuojamas Klaipėdos žemėlapis iš mannheim.de

Visgi griūvančiuose ir griaunamuose pilies korpusuose tuo metu dar veikė ir teismas, kalėjimas, vargšų prieglauda, ligoninė, karinis lazaretas, parako sandėlis, kariškių pratybų namas.

Įsikūrė ir turgus

Pasak V. Safronovo, aukcionuose įsigytus buvusius pilies ravelinus ir kontragardus miestiečiai ėmė naudoti sodams ir daržams veisti. XIX a. pradžioje buvo užfiksuoti liudijimai apie ant jų įrengtus suolus, pavėsines, plantacijas su vaismedžiais, kurie supami vandens griovių formavo raiškius peizažus. Pačiuose grioviuose pradėta laikyti medieną. Kas į juos būtų galima patekti, šiaurinėje piliavietės dalyje buvo iškasta įplauka iš Dangės upės ir per ją dar XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje nutiestas medinis tiltelis, vėliau virtęs vadinamuoju Grandiniu tiltu.

Užpylus šiaurinį raveliną juosusį griovį, ant paties ravelino ir greta buvusiame sklype XIX a. 4-ajame dešimtmetyje ėmė veikti Naujasis turgus.

1854 m. Klaipėdos miesto schema, publikuota žurnale „Iliustrirte Zeitung“, paskelbta Vasilijaus Safronovo knygoje „Klaipėdos miesto istorija“

1856-1857 m. parengtas miesto planas rodo, kad tarp pilies, Pietinio rago ir marių, iš dalies atsikovojant teritoriją iš marių, buvo suformuota laivų statybos vieta, kuria naudojosi ir į Karaliaučių, Krantą kursavę garlaiviai (1919 m. čia gamybą pradėjo plėtoti Paulis Lindenau).

Iki 1887 m. iš pietinės pusės, taip pat iš dalies iš rytų buvo užpiltas ir pietinį kontragardą supęs griovys.

Anot istoriko, Prūsijai ėmus kurti vieningą Vokietiją, vėl buvo bandyta sustiprinti Klaipėdos gynybinį pajėgumą – ne tik įrengti Nerijos ir Plantacijos fortai, bet ir buvo pradėti pilies kiemo pritaikymo naujoms karinėms reikmėms darbai. Visgi pasikeitusi geopolitinė situaciją, kai į koalicijų sistemą suvienyta Vokietija įtraukė ir Rusiją, tokie darbai tapo nebeaktualūs ir 1888 m. buvo panaikintas Klaipėdos kaip tvirtovės statusas, o piliavietėje veikę artileristai buvo iškelti.

„XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje piliavietės prieigose savo veiklą vis labiau plėtojo pramonės įmonės ir vandens sporto organizacijos, galiausiai visiškai priartėjusios prie pilies“, – rašo V. Safronovas.

Klaipėdos nuotrauka, daryta apie 1918 m., publikuota Loesch, K. Ch., von „Das Antliz der Grenzlande“, paskelbta knygoje „Klaipėdos pilis: tyrimai ir šaltiniai“

Buriavimą ir irklavimą propagavusi draugija „Neptun“ pilies griovio vakarinėje dalyje įsirengė valčių prieplauką ir medinę pašiūrę valtims laikyti, 1913 m. pasistatė medinį irklavimo klubo pastatą, o greta jo 1923 m. ėmė statyti masyvų mūrinį pastatą, išlikusį iki šių dienų (tik 1954 m. ant jo buvo pristatytas antras aukštas).

Pietinis ravelinas, pietvakarinis pilies bastionas ir pietinė kurtina visiškai nukasti buvo jau prancūzmečiu – 1921-1922 m.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Matyt, tuo metu buvo galutinai niveliutoas ir 1905 m. miesto plane dar atpažįstamas pilį pietinėje pusėje (vandens griovio išorėje) dengęs zigzago formos žemės pylimas, kurio vakarinės dalies nebeliko dar XIX a. viduryje, rengiant sklypą „J. C. Smidt“ įmonei: suplanuota geležinkelio linija ėjo tiesiai per jį, buvusį vandens griovį ir pietvakarinį pilies bastioną. Pats pilies griovys kartu su ravelinu ir kontragardus supusiais grioviais tuo metu buvo užpiltas pietinėje pusėje, ruože nuo buvusio tiltelio į pilies salą vietos iki pietrytinio pilies bastiono. Dėl to iš savo buvusios sporto bazės vietos į žiemos uosto prieigas gavo išsikelti ir Klaipėdos buriuotojai. Tada taip pat buvo užpilta dalis rytinio ravelino juosiančio griovio, fiziškai sujungiant šio ravelino teritoriją su miesto sklypais, nors paties ravelino (kaip ir pietrytinio pilies bastiono) reljefiniai kontūrai dar buvo atpažįstami ir 1944 metais. Po šių pokyčių buvusios pilies ir jos fortifikacijų vieta iš esmės nekito iki Antrojo pasaulinio karo “, – rašo V. Safronovas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Oro muziejus taip ir liko tik ore

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje lietuviškoji spauda skelbė apie planus piliavietėje statyti „Oro muziejų“, skirtą Vytautui Didžiajam.

Piliavietės vaidas apie 1927-uosius. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

1930 m. liepos 23 d. Vytauto Didžiojo paveikslo pasitikimo Klaipėdoje ceremonijos metu Vytauto Didžiojo komiteto Klaipėdos skyriaus pirmininkas Jokūbas Stikliorius idėją paversti Klaipėdos piliavietę „Klaipėdos miesto ir krašto šventviete“, įkuriant Vytauto Didžiojo atminimo muziejų, pateikė kaip bendrą lietuvių ir vokiečių sumanymą, kilusį sekant Vytauto tolerancijos pavyzdžiu.

Vytauto Didžiojo vainikavimui paminėti skirtos šventės proga pašventinama Vytauto Didžiojo aikštė Klaipėdoje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

„Iš tiesų vokiečių valdininkų dominuojamas Klaipėdos magistratas geranoriškai sutiko, kad piliavietės aikštė ta proga būtų oficialiai pavadinta Vytauto vardu – 1930 metų rugsėjo 4 dienos nutarimu vokiečių kalba ji vadinosi Wytautas Platz. Oficialiai „pašventinant“ šį pavadinimą Tautos šventės metu rugsėjo 8 dieną Princo Karlo bastiono šlaite įmontuotas nedidelis paminklinis akcentas su įrašyta minėjimo data – simbolinis atminimo muziejaus idėjos įgyvendinimo pradžios žymuo“, – rašo istorikas.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

1932-ųjų lapkritį „Lietuvos žinios“ citavo Kaune besilankiusį J. Stikliorių, kuris žurnalistams aiškino, kad Vytauto muziejų norima pastatyti jo vardo aikštėje, bet „iškilo ginčas dėl tos aikštės nuosavybės“.

„Ją savinas ir susisiekimo ministerija, kaip uosto žemę, ir direktorija. Ginčas yra pasiekęs ir vyr. Tribunolą. Toj aikštėj mes norėtume įtaisyti šalia Vytauto muziejaus ir oro muziejų, t. y. žvejų tipo trobelių sodybėlę. O Vytauto muziejui mes turime daug iškasenų ir įvairių senienų“, – cituotas J. Stikliorius.

Iškilmės piliavietėje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotr.

Pasak V. Safronovo, galiausiai Vytauto Didžiojo atminimo muziejaus statybos idėja Klaipėdoje liko palaikoma palyginti negausaus būrio lietuvių ir galų gale transformavosi į siekį pastatyti čia lietuvybės centrą.

1936 m. kovą dienraštis „Vakarai“ konstatavo, kad „Vytauto D. garbei organizuojamas oro muziejus šiais metais nebus pradėtas statyt“, tačiau „Vytauto D. vardu pavadintą vietą Klaipėdos tvirtovės zonoje norima jau šiais metais sutvarkyti“.

Schema, paskelbta 1937 m. išleistoje knygoje „Aukuras“ draugija tautos kultūrai kelti. Penkiolikos metų sukakties proga. Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo žinios“

„Šiuo metu ruošiamas planas, kaip tinkamai sutvarkyti vadinamoji Vytauto Didž. aikštę. Ši aikštė užima apie kelius ha žemės. Joje numatyta pradėti statyti oro muziejus. Pirmiausiai norima pradėti statyti padairos bokštas ir sutvarkyti iš Krašto Direktorijos išnuomotą žemės sklypą. Paruošus planą Vytauto Didž. aikštės tvarkymas tuoj bus pradėtas. Norima aikštę aptverti tvora ir aikštėje alėjomis pasodinti medelius“, – rašė „Vakarai“.

Schema, paskelbta 1937 m. išleistoje knygoje „Aukuras“ draugija tautos kultūrai kelti. Penkiolikos metų sukakties proga. Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo žinios“

Vėliau laikraštis informavo, kad Vytauto Didžiojo komiteto Klaipėdos skyriaus valdyba paskutiniame savo posėdyje svarstė du projektus, kaip sutvarkyti šią aikštę. Abu juos parengė Adomas Brakas.

„Vienu projektu norima sutvarkyti ir aptverti aikštę ir aikštės kalnelyje pastatyti padairos bokštą. Padairos bokštas kiltų iš namo, kuriame būtų įrengta salė ir keli kambariai muziejui ar knygynams. Tokio projekto įvykdymas pareikalautų daug lėšų ir dar nežinia, ar komitetas pajėgs dabar turimomis lėšomis tą projektą įvykdyti. Antru projektu numatoma tik pastatyti padairos bokštą, sutvarkyti ir aptverti aikštę. Antrojo projekto įvykdymas kaštuotų 15 000 litų. Komiteto valdyba išrinko komisiją, kuri atidžiau susipažins su projektais ir sąlygomis juos įvykdyti“, – pranešė „Vakarai“.

Piliavietės vaizdas XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Haro Schumacherio (bildarchiv-ostpreusse.de) nuotr.

Pasak V. Safronovo, ši idėja dėl lėšų trūkumo taip ir nebuvo įgyvendinta.

„Pažymėtina, kad nėra jokių duomenų, liudijančių kokį nors vietinių krašto vokiečių pasipriešinimą tokioms lietuvių idėjoms įgyvendinti“, – rašo V. Safronovas.

Lietuviškuoju tarpukario Klaipėdos periodu dar buvo kilusi ir idėja dėl turguje išaugusių prekybos mastų nukasti ir rytinius bastionus, o vandens griovį toje vietoje užpilti. Tačiau čia irgi buvo susidurta su biurokratinėmis pinklėmis.

Klaipėdos vaizdas iš V. Murmulaičio albumo ,,Karo aviacijos mokykla”. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Neišaiškinta, kam priklauso tvirtovės aplinka: Uosto direkcijai, ar Direktorijai, ar Magistratui. Minėtos įstaigos šį klausimą dar nėra sutvarkiusios“, – 1938-ųjų balandį rašė „Vakarai“.

Per karą – statybos

Anot V. Safronovo, II pasaulinio karo metais piliavietėje buvo pastatyta naujų gamybinės ir kitokios paskirties pastatų, kurie tikriausiai naudoti tiek karinių užsakymų gavusios ir dėl to gamybą turėjusios plėsti Lindenau laivų statyklos, tiek ir mokomosios povandeninių laivų flotilės reikmėms. Manoma, kad būtent jos poreikiams pilies rytinės kurtinos vietoje buvo įrengta požeminė saugykla.

Klaipėdos piliavietė apie 1940-uosius. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos (AdM archyvas) nuotr.

Archeologas Adolfas Tautavičius 1970 m. rašė, kad pilies teritorija karo metais buvo užstatyta laivų remonto dirbtuvėmis, buvo iškasti grioviai vandentiekiui ir kanalizacijai, priešgaisrinis baseinas, o šiaurės vakariniame kampe iškasta apie 30-35 m skersmens duobė ir jos dugnas padengtas masyvia betono plokšte zenitinei artilerijai. Tačiau V. Safronovas akcentuoja, kad šie teiginiai buvo parašyti remiantis nežinomais duomenimis.

Vilčių dešimtmetis

Pasak V. Safronovo, didelė piliavietėje buvusių pastatų dalis buvo sugriauta baigiantis karui.

1945-ųjų birželį TSRS liaudies komisarų tarybos nutarimu Klaipėdoje buvo įkurtas I kategorijos žvejybos uostas, kuriam buvo priskirti ir buvusios Lindenaus laivų statyklos plotai. Anot istoriko, tų metų vasarį miesto Vykdomasis komitetas žvejybos uostui priskyrė ir visą piliavietę – iki rytinio griovio vakarinio kranto, o pietuose – maždaug iki buvusios Pauliaus gatvės.

1945 m. Klaipėdos uosto plano, saugomo Klaipėdos regioniniame valstybės archyve fragmentas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Visgi jau ir tuomet architektai dar turėjo vilčių buvusią piliavietę paversti miestiečiams prieinama zona. 1946 m. vasarą tuometinis miesto vyriausiasis architektas Albertas Cibas rašė, kad dabartinė Karlskronos aikštė, kur tada stovėjo apgriautas linų svarstyklių pastatas buvusi turgavietė šalia Dangės virs miesto parku, į kurį įeis ir „didesnė dalis buvusios citadelės kanalo ir pylimo“.

„Citadelės pylimą pasieksime per pastatytą kanalo tiltuką. Aukščiausioje citadelės pylimo vietoj, užbaigus miesto atstatymo pagrindinius darbus, bus pastatytas paminklas Klaipėdos miesto atstatymui paminėti“, – optimistiškai rašė architektas.

Tačiau 1947 m. sausį TSRS ministrų taryba paskyrė sklypą būsimajai Baltijos laivų statyklai, taip gerokai sumažindama plotą, kuriame ketinta plėtoti žvejybos laivų remonto įmonę, iš kurios vėliau išaugo Klaipėdos bandomoji laivų remonto įmonė.

1947 m. Klaipėdos miesto plano, paskelbto T. S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ fragmentas

„Kartu piliavietės teritorija nuo šiol buvo padalyta į tris dalis: šiaurinė su dviem išlikusiais bastionais tebepriklausė Laivų remonto įmonei, pietinė atiteko Baltijos laivų statyklai, rytinė dalis su dalimi išlikusio vandens griovio ir vienu buvusiu ravelinu jau 1945 m. buvo paskirta Klaipėdos upių uostui“, – rašo V. Safronovas.

Pasak jo, 1953 m. naujai tvirtinant uostų ribas upių uosto valdose toliau išliko didžioji pilies vandens griovio dalis, išskyrus vakarinę jo atkarpą.

Anot istoriko, galimas piliavietės integravimas į planuotą parką paskutinį sykį fiksuotas 1955 m. parengtame Klaipėdos centrinės dalies detaliojo plano projekte. Pagal architektų sumanymą, parko teritorija turėjo apimti abu Dangės krantus, įskaitant plotus, kuriuose tuo metu jau vystėsi pramonė. Tačiau galiausiai nugalėjo ji, o ne tokios architektų idėjos. V. Safronovo teigimu, tai neturėtų stebinti, nes piliavietėje plėtojosi sąjunginio pavaldumo įmonės, kurių projektavimo ir netgi sklypų skyrimo reikalai buvo sprendžiami Maskvoje.

1955 m. Klaipėdos centrinės dalies detaliojo plano projektas (autorius – Benjaminas Revzinas), paskelbtas T. S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ fragmentas

„Neaišku tik tai, kada Klaipėdos laivų remonto įmonės ir Baltijos laivų statyklos sklypų riba grįžo iš esmės į anksčiau planuotą liniją, vėl stumtelint tą ribą į pietus ir tokiu būdu visą kadaise keturių bastionų juostą atiduodant į vienos įmonės rankas. Manytina, kad tai įvyko 6-ajame dešimtmetyje: 1958 m. karinis topografinis žemėlapis tvorą tarp dviejų įmonių jau rodo buvus tuoj į pietus nuo įvažiavimo į Laivų remonto įmonę, kuris 2014 m. buvo pavadintas Priešpilio gatve. Iš to paties žemėlapio matyti, kad 6-ajame dešimtmetyje pietinė piliavietės dalis jau buvo užstatyta Laivų remonto įmonės gamybiniais statiniais, nors pilį juosęs griovys vis dar nebuvo pakeistas ir liko toks, koks buvo tarpukariu“, – rašo istorikas.

Gali būti, kad pirmasis piliavietės paminėjimas pokarinėje spaudoje yra 1956-ųjų lapkritį „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtas anoniminis tekstas „Klaipėdos tvirtovė“.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Neretai klaipėdiečiai atkreipia dėmesį į netoli upės uosto esančią kalvą, kurioje matyti jiems nežinomų griuvėsių liekanos. Tai – daugelį amžių vykusių lietuvių bei slavų kovų su vokiškaisiais agresoriais liudininkai – Klaipėdos tvirtovės liekanos“, – rašoma nuotrauka iliustruotame tekste, kuriame buvo supažindinama su pilies istorija iki XIX a. pabaigos, kai ji „nesaugoma ir nerestauruojama, visai sugriuvo“.

Pirmasis miesto pareiškimas

Pasak V. Safronovo, tiesiant naują (dabar – Pilies) gatvę, buvo visiškai pakeista gatvių struktūra tarp dabartinės senosios turgavietės ir tuometinės Baltijos laivų statyklos – 1962-1966 m. šiame kvartale buvo nugriauti visi 17 Perkūno gatvės namų, o jų vietoje nutiesta minėtoji nauja gatvė, išasfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė bei pastatyti trys tipiniai penkių aukštų namai. O Baltijos laivų statykla perėmė žemes iki pat naujosios gatvės atkarpos bei naujai gautuose plotuose pastatė lentpjūvę ir užpylė dalį pilį juosusio vandens griovio (šioje vietoje griovys buvo atkurtas 2007-2008 m.). Taip naujoji gatvė sukūrė naują skirtį, atribojusią pilies teritoriją nuo senamiesčio.

1958 m. Klaipėdos miesto rajono prie tiesiamos naujos magistralės detaliojo plano projekto, paskelbto T. S. Butkaus, Vasilijaus Safronovo ir Vaido Petrulio knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ fragmentas

Ši skirtis atsispindėjo ir 1963 m. senamiesčio rekonstrukcijos projekte – piliavietė jame dar nebuvo vertinama ir planuojama kaip senamiesčio dalis: jokie projektiniai sprendimai jai nebuvo taikomi, senamiestis vakarinėje dalyje planuotas tik iki dabartinės Pilies gatvės.

Anot V. Safronovo, pirmasis susirūpinimas piliaviete, kaip istoriniu miesto paveldu, sietinas su 1968 m. Klaipėdos bandomosios laivų statybos įmonės pradėtomis montavimo ir ruošinių cechų statybomis.

„Kadangi buvusios citadelės pylimai įmonės teritorijoje tuo metu dar neturėjo istorijos paminklo statuso, su Lietuvos TSR kultūros ministerija cechų bloko projektinė užduotis nebuvo derinama. <…> Kokiu būdu į procesą įsikišo Lietuvos TSR kultūros ministerija, iki galo neaišku. Tikėtina, kad piliavietės teritorijoje vykdomus darbus pastebėjo (arba gavo apie tai pranešimą) Klaipėdos kraštotyros muziejaus darbuotojai 1968 m. balandžio 9 d., dalyvaujant įmonės vadovybei, Klaipėdoje įvyko susitikimas-objekto apžiūra“, – rašo istorikas.

Šios apžiūros metu buvo konstatuota, kad didžioji dalis „istorinės teritorijos“ jau senokai užstatyta cechais, laisvas nuo užstatymo buvo apie 1/4 teritorijos, kuri, konstatuota, turėjo „didelę mokslinę vertę“.

„Įmonė tikino, kad cechų bloko statybos projektas nepažeidžia išlikusių bastionų, tačiau akivaizdu, kad buvo kalbama apie vidinio kiemo galutinį užstatymą. Nors įmonė sutiko, kad finansuojant vykdomajam komitetui būtų atlikti archeologiniai tyrimai, ji skubino reikalo sprendimą, mat 1969 m. planavo baigti statyti cechą. Savo ruožtu kiti pasitarimo dalyviai pabrėžė, jog būtina sudaryti komisiją, kuri nustatytų istorijos paminklo ribas, o likusios pilies dalies užstatymas paminklui padarytų didelę žalą“, – rašo V. Safronovas.

1969 m. jau buvo atlikti pirmieji žvalgomieji archeologiniai tyrimai numatytame užstatyti plote, po kurių archeologas Adolfas Tautavičius spėjo, kad jo kasinėtose vietose sienų mūrinė statyba siekė XIV a. pirmą pusę.

„Neabejotina, kad tokios ankstyvos Lietuvos kontekste mūrinės statybos liekanų aptikimas mažų mažiausiai privertė rimčiau reaguoti į šios vietos išsaugojimo perspektyvas net ir tuos, kurie iki tol šiuo klausimu buvo nusiteikę skeptiškai. Antai Specialiojoje mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje (SMRGD) Kaune 1968 m. net buvo parengtas Klaipėdos senamiesčio rekonstrukcijos projekto II variantas, kurio autorė Stefanija Čerškutė projekto schemoje jau pavaizdavo pilį su visais XVII-XVIII a. gynybiniais įtvirtinimais ir miesto fortifikacijomis. Patobulinto projekto autorė dabar rašė: „Buv. gynybinių įrengimų teritorijoje nauji statiniai neprojektuojami. Šioje gynybinių įrengimų teritorijoje esami arch[itektūriniu]-men[iniu] požiūriu nevertingi pastatai perspektyvoje numatomi nugriauti ir, sutinkamai su pylimų-griovių restauracija, sukurti žaliuosius plotus“, – rašo V. Safronovas.

1969 m. liepos 15 d. Lietuvos TSRS ministrų tarybos nutarimu „Klaipėdos pilis-tvirtovė“ buvo paskelbta respublikinės reikšmės istorijos paminklu.

Galiausiai lygiai prieš 50 metų – 1974-ųjų balandžio 5 d. – Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas priėmė nutarimą „Dėl Klaipėdos pilies-tvirtovės liekanų išsaugojimo“.

Vaizdas į piliavietę ir Pilies tiltą apie 1974-uosius. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Jo preambulėje buvo konstatuota, jog pilies liekanos tinkamai neprižiūrimos: „gynybinės sienos liekanų šlaitai veikiami vandens erozijos, irsta, želdiniai slenka. kalvos užstatytos įvairiais statiniais, žaliuosiuose plotuose sandėliuojamos įvairios medžiotos“. Tad miesto valdžia formaliai perėmė 0,3 ha Klaipėdos bandomosios laivų remonto įmonės teritorijos su pilies likučiais, paliekant jos darbuotojams galimybe ja naudotis „kaip poilsio zona“. Kita teritorijos dalis „su gynybinės sienos likučiais“ buvo palikta įmonei „laikinai naudotis“.

Vaizdas į piliavietę ir Pilies tiltą apie 1974-uosius. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

Komunalinio ūkio valdyba buvo įpareigota „užsakyti techninę dokumentaciją pilies-tvirtovės liekanoms sutvarkyti, taip pat susirūpinti ir tvirtovės aplinkos priežiūra“. Patekti į piliavietę iš naujosios Sukilėlių (dabar – Pilies) gatvės atkarpos kliudžiusį medžio apdorojimo cechą (lentpjūvę) įmonė buvo įpareigota iki 1976 m. perkelti į pramonės zoną.

Vaizdas į piliavietę ir Pilies tiltą apie 1974-uosius. Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) nuotr.

„Viena vertus, piliavietės paskelbimas paminklu ir šis vykdomojo komiteto nutarimas leido bent laikinai pristabdyti įmonės plėtrą nutraukiant planuotą statybą, paskatino įmonę ieškoti naujų plėtros ir jos įforminimo „strategijų“, o piliavietei įpareigojo pradėti rengti paminklotvarkos projektą, kuris savo ruožtu suaktyvino tolesnius vietovės tyrimus ir privertė įmonę tuos tyrimus ar bent jau iš jų išplaukiančius paminklotvarkos darbus finansuoti. Kita vertus, šiuo sprendimu, tuo metu, matyt, atrodžiusiu kompromisiniu, iš tiesų buvo padėta tiksinti bomba, dar keliems dešimtmečiams atidėjusi paminklu paskelbtos piliavietės atvėrimą visuomenei. Problemos esmė buvo ta, kad didžioji ploto, kurį kažkada užėmė piliavietė, dalis toliau liko įmonės dispozicijoje, ir pastaroji nebuvo nusiteikusi iš jo trauktis“, – rašo V. Safronovas.

Kitose rašinio dalyse – apie dešimtmečius trukusius bandymus atkovoti piliavietę miestui ir jos tvarkymo darbus

Žymos: | | | | | | | | | | |

Komentarai (4):

Atsakymai į “Piliavietės grįžimas miestui: istorija jau siekia pusšimtį metų”: 4

  1. Laume parašė:

    Rimta, įdomu ir naudinga

  2. Skaitytojas parašė:

    Patiko straipsnis, ačiū

  3. Vardas parašė:

    Aciu !Geras straipsnis.

    P.S Kas del, „vykdomojo komiteto darbu” !?”Jie” , v.k darbai,privalejo buti vykdomi,tik partijos komiteto nurodymu-leidimu …

  4. Jonas parašė:

    Geras straipsnis,daugiau tokių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. IP adresas bus rodomas viešai. Būtini laukeliai pažymėti * ženklu.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI

Fotoreportažai, Uostas ir jūra

Pradėtas statyti pirmasis Lietuvoje vandeniliu ir elektra varomas laivas

Lietuvos laivybos istorijoje penktadienį įrašytas naujas puslapis. Vakarų Baltijos laivų statykloje oficialiai duotas startas pirmojo šalies istorijoje vandeniliu ir elektra ...
2024-06-21
Skaityti daugiau

Kultūra, Svarbu

Piktinasi mero sprendimu dėl kultūros projektų finansavimo 

Yra minčių ir apie boikotą – toks pareiškimas nuskambėjo antradienį surengto uostamiesčio mero sudarytos Klaipėdos kultūros ir meno politikos formavimo ...
2024-06-18
Skaityti daugiau

Svarbu, Unikali urbanistinė istorija

Piliavietės grįžimas miestui: istorija jau siekia pusšimtį metų II 

1974-ųjų balandžio 5-ąją Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė istorikų kompromisiniu vadinamą sprendimą, tapusį pirmuoju atspirties tašku dešimtmečius trukusioje piliavietės ...
2024-06-08
Skaityti daugiau



Pin It on Pinterest

Share This