Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-07 |
Primenu, kad Vasilijus Safronovas, Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras kartu su Klaipėdos universiteto kolegomis 2023 m. sudarė dokumentų rinkinį pavadinimu „1923-ieji: Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos. Dalyviai ir jų liudijimai” . Šiame dokumentų sąvade jis įdėjo abejotinos vertės Vokietijos kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą apie lietuvius sukilėlius, kurie represavo žydus, juos iškeldinant iš savo namų. Kaip pavyzdys buvo nurodyta, kad tuo metu kažkoks Javšicas buvo iškeldintas iš savo namo, o jį užėmė lietuvių sukilėliai. Buvo sudarytas įspūdis, kad Klaipėdos sukilimas, siekęs šio krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę, buvo nukreiptas prieš žydus.
Šią istoriją tiriamajame straipsnyje „Neerzinkite klaipėdiškių“ išsiaiškinti pabandęs žurnalistas Martynas Vainorius, atrodo, ją padarė tik dar labiau neaiškią.
Pabandžiau sužinoti, kiek Klaipėdoje gyveno Javšicų ir kas buvo toks „nukentėjęs“ Javšicas. Paprašiau kultūros istoriko Audriaus Valicko pagalbos, nes jis ikikarinės Klaipėdos žemėlapyje maudosi lyg žuvis vandenyje, neblogai susigaudo ir adresų knygose. Štai ką sužinojau iš Klaipėdos-Memel miesto adresų knygų, kurios datuojamos XIX a. II puse – XX a. I puse, apie žydų tautybės klaipėdiškius, nešiojusius pavardę Javšicas (Jawschitz).
Bankininkas Isaak Jawschitz buvo Moltkės g. Nr.3 namo savininkas. Šiame pastate jis pats gyveno ir dar butus nuomojo. Vėliau I. Javšicas persikėlė į Kanto gatvę Nr. 4. Jakobas Jašvicas buvo tik Liepojos g. Nr. 15 savininkas, jis nebuvo įrašytas kaip gyventojas. Tame pačiame name gyveno prekybininkas Jankel Jawschitz, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Jankelis Javšicas jau figūruoja kita pavarde – Javšiutcas. Aiški pavardės transformacija.
1935 m. tame pačiame name butą turėjo Taube Javšiutc. Parko g. Nr. 16 gyveno Isaak Jawschitz, jis buvo Augustės Viktorijos gimnazijos mokytojas. Isako Javšico butas buvo vadinamame mokytojų bendrabutyje.
Faiwel Jawschitz pagal adresų knygą 1909 m. gyveno Kirpėjų g., o vėliau persikėlė gyventi į Friedricho Wilhelmo g. Nr. 35/36. Adresų knygoje jis įrašytas ne tik namo savininku, bet ir gyvenančiu, t. y. užimančiu vieną butą.
Kitas F. Javšicas (ar tas pats Faivelis Javšicas, ar jau kitas) įrašytas savininku ir gyventoju adresu Aleksandro g. 2B. Iš adresų knygos yra neaišku, nes įrašyta tik pirmoji vardo raidė F. Jašvicas. Galimai Faivelis Jašvicas turėjo du namus, abiejuose po butą, kuriuose gyveno jo šeima, o kitus butus nuomojo.
Faivelis Javšicas, remiantis 1915 metų adresų knygomis, buvo dar ir medienos pirklys. Vienam bute gyveno jis pats, o kituose įrašyti 4 nuomininkai. Kadangi pastatas buvo dviejų aukštų su mansarda, vienu metu jame galėjo įsikurti tiek kelios įstaigos, tiek gana nemažai gyventojų.
1926 m. Fridricho Wilhelmo 35/36 namo savininkas tebėra tas pat žydas F. Javšicas, o nuomininkų buvo jau 6, vėliau jų skaičius dar labiau išaugo.
Vyriausiajam Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetu tikrai nereikėjo užimti viso namo, būtų pakakę išsinuomoti vieną patalpą. Todėl tampa visiškai neaišku, kokiu pagrindu kilo konfliktas, paminėtas Tilžės kriminalinės policijos pranešime, juolab kad kitų šaltinių, mininčių šį faktą, nėra arba jie yra „pritempti“. Galbūt jokio namo savininko F. Javšico iškeldinimo išvis nė nebuvo, o jei ir įvyko koks ginčas tarp šeimininko bei patalpų nuomai ieškančio Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, tai jis buvo mažareikšmis, nes kituose šaltiniuose nėra aprašytas.
Tilžės policijos (t.y. užsienio šalies) pareigūnai galėjo surašyti minėtąjį pranešimą, remdamiesi viso labo sklandančiais gandais, kažkokiems vokietininkams išvydus ant namo sienos pakabintą Lietuvos vėliavą, o ne paties F. Javšico skundu. Šios pažymos surašymo priežastys galėjo būti pačios įvairiausios – nuo paprasčiausios laikraštinės anties iki tautinės nesantaikos kurstymo.
1922 m. gruodžio mėn. 18 d. Klaipėdoje susidarė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komitetas. Jis pirmą atsišaukimą atspausdino vokiečių kalba. Jame rašoma, kad medžio industrijos sumetimais ponai Krausas ir Jahnas įsteigė klaipėdiečių-lenkų Prekybos draugiją „Mempol“.
Kaip žiūrėjo ir vertino klaipėdiškiai, kurie buvo susiję su medienos verslu, naują lenkišką neaiškių tikslų siekiantį konkurentą „Mempol“? Įdomu, ar Javšicas, kurio verslas irgi mediena, buvo susijęs su prekybos draugija „Mempol“?
Tame pačiame atsišaukime rašoma apie mokesčius, kad „jau ir dabar bandoma vien ūkininkų ir namų savininkų sąskaiton virš vandens išsilaikyti“, o F. Javšicas buvo dar ir namo savininkas, kuris nuomojo butus. Kodėl lietuviai laisvo miesto „auką“ ir savo galimą sąjungininką F. Javšicą turėjo priverstinai iškeldinti?
1923 metų sukilimas prasidėjo tik tada, kai lietuviai, nuvykę 1922 m. lapkričio mėnesį į Paryžių, sužinojo, kad I pasaulinio karo nugalėtojai nusprendė Klaipėdą paskelbti laisvuoju miestu, o ne perduoti Lietuvai.
Kova dėl Klaipėdos tarp lietuvių, vokiečių ir lenkų prasidėjo 1919 m., po Versalio taikos sutarties pasirašymo, kai Klaipėdoje buvo įkurtas vykdomasis komitetas. Į šį komitetą įėjo vyriausias burmistras Altenbergas, viršininkas Honings, pirklys Jahnas ir dar trys miestiečiai, kurie atstovavo darbininkams bei dvarininkams. Vėliau, o tai 1920 m. vasario mėn., atsikraustė prancūzai, kuriems vadovavo generolas Odry.
Lenkai, nors juos rėmė prancūzai, negalėjo organizuoti sukilimo, nes lenkų čia kaip ir nebuvo, vokiečiai pralaimėjo karą ir jie „balso“ neturėjo. Todėl šios politinės jėgos norėjo, jog Klaipėda būtų laisvas miestas bent dešimt metų. Vieninteliams lietuviams netiko Klaipėda kaip laisvas miestas ir vieninteliai lietuviai galėjo organizuoti sukilimą, nes Klaipėdos krašte gyveno nemažai lietuvių.
„Freištaatininkai“ – laisvo miesto ideologai, abejojančius klaipėdiškius arba nesidominčius politika siekė patraukti į savo pusę, naudodami juodąją propagandą, visišką melą, dezinformaciją. Jie pasirinko tokią veikimo politiką, kad yra vokiečiai ir kalba vokiečių vardu. „Freištaatininkams“ svarbiausia buvo sukiršinti lietuvius su vokiečiais.
Jonas Vanagaitis almanache „Kovos keliais“ rašo, kad „visus lietuvius, ėjusius prieš „freištaato“ politiką, jie stengdavosi apšaukti didžiausiais vokiškumo priešais, aklais nacionalistais, o paskui pavadinti dargi purviniausias šnipais“.
Papirkinėjimas taip pat buvo naudojamas. J. Vanagaitis ir Jurgis Aukštuolaitis, vokiečių kariuomenės karo valdininkas, mažlietuvis, tačiau mažai pažįstamas tilžiškiams, nes kilimo buvo iš lietuvio žvejo šeimos, 1919 m. Tauragėje įsteigė Pirmąjį Prūsų lietuvių pulką. Deja, J. Aukštuolaitis buvo melagingai apkaltintas, kad išeikvojo lėšas, iškviestas į Kauną, o pulkas išformuotas. J. Vanagaitis mano, kad tas melas prisidėjo, jog J. Aukštuolaitis jau apie 1919 m.vasarą ėmė dirbti lenkams, tapo lenkų apmokamu agentu. Mažlietuviai, kurių neinformavo, kodėl buvo išformuotas jų pulkas, ėmė nepasitikėti didlietuviais. J. Aukštuolaitis, tapęs lenkų šnipu, juos verbavo, kaltino didlietuvius neteisingai pasielgus, sunaikinus Prūsų lietuvių pulką.
Į tą „frieštaatininkų“ tinklą įkliuvo J. Vanagaitis, Jurgis Lėbartas. Jie į Paryžių, į lemiamą ir paskutinį pakvietimą išvyko „freištaatininkų“ delegacijoje. J. Lėbartas pasitraukė iš priešų stovyklos dar Prancūzijoje, o J. Vanagaitis tik grįžus į Lietuvą.
Ar sukilėliai, kurie patys buvo „freištaatininkų“ aukomis, turėjo būti kerštingi, iškraustyti iš namų žydą, galimą „freištaatininką“?
Martynas Vainorius straipsnyje „Neerzinkite klaipėdiškių“ parašė, jog „minėtosios knygos sudarytojai rašo, kad nėra aišku, kuris Jawschitz čia turėtas omenyje, nes Klaipėdoje tuo metu veikė medienos prekybos įmonės „Faiwel Jawschitz“ ir „Gerbrüder Jawschitz“ bei kredito bendrovė „Jawschitz&Sommer“. Medienos verslininkas Faiwelis buvo bankininko Isaako tėvas.“ Kodėl V. Safronovas į tą paieškų sąrašą neįtraukė prekybininko Jankel Jawschitz, kuris gyveno Liepojos gatvėje, o, svarbiausia, kad bute? Kodėl Jankel Javšicas apie 1930 metus pakeitė pavardę?
Istorikas turėtų paaiškinti, kodėl Kauno valdžiai išsiųstoje B. K. Balučio telegramoje paminėtą Javšicą susiejo su Faiwel Jawschitz, kuris gyveno Friedricho Wilhelmo gatvėje, jei lietuvio pasiųstoje telegramoje parašyta, kad Jašvicui priklausė tik butas, o Faivelis Javšicas buvo dviaukščio namo savininkas. Galbūt net dviejų namų šeimininkas. Buto negalima sutapatinti su dviaukščiu namu.
Publikuojamoje B. K. Balučio telegramoje minimas Javšicas turi tik butą, o Faivelis Jašvicas buvo namo savininkas. B. K. Balučio telegrama nėra kitas įrodymas, patvirtinantis lietuvių sukilėlių savivaliavimą, atvirkščiai, jis paneigia tokį faktą, nes rašo apie Javšicą, kuris „senokai išvažiavęs“ ir palikęs pustuštį butą. Pasirodo, pagal adresų knygą senokai be priežiūros paliko ir savo nuomininkus.
Klaipėdos universiteto istorikai paminėjo tik dalį gyventojų su pavarde Jašvicas, o kitus nutylėjo. Galbūt buvo bereikšmiai kaip mokytojas Isakas Javšicas, namo savininkas Jakobas Jašvicas arba prekybininkas Jankelis Javšicas. Neužsiminė apie F. Javšicą, gyvenusį Aleksandro gatvėje.
Klaipėdos-Memel adresų knyga ir Tilžės policijos komisariato pranešimas bei B. K. Balučio pateikti duomenis apie klaipėdiečius turi tik vieną bendrą jungiantį ryšį – pavardę Jašvicas. Todėl, manau, kad Tilžės policijos komisariato pranešėjo pažyma feikinė, t.y melaginga.
Kadangi Rytprūsių krašto kriminalinės policijos Tilžės komisariato pranešimą paviešino Klaipėdos universiteto istorikai, tai jie ir turėtų jį tinkamai įvertinti, pripažindami, kad Klaipėdos krašto sukilėliai nesiekė konfliktuoti su krašte gyvenusiais žydais. Juolab kad Klaipėdos-Memel miesto adresų knygoje, kuri datuota 1942 m., jau žydo Javšico šeima nėra pastato Fridricho Wilhelmo 35/36 savininke.
Po sėkmingo sukilimo ir Klaipėdos krašto prisiglaudimo prie Lietuvos nei vienas žydas, kurio pavardė Javšicas, nebuvo išvarytas ar iš jo atimtas turtas. 1939 m. kovo mėn. visi klaipėdiečiai su pavarde Javšicas turėjo palikti miestą. Jei išvaryti žydai buvo Lietuvos piliečiai ir persikėlė į kitus Lietuvos miestus, tai iš Smetoninės valdžios gavo piniginę kompensaciją.
Rubrikoje „Mums rašo“ skelbiamos skaitytojų nuomonės
Citata: (…) nes Klaipėdos krašte gyveno nemažai lietuvių. (…)
Taip, Klaipėdos kraštas – lietuviškiausias. Čia lietuviai ir save klaipėdiškiais užsirašę dvikalbiai vietos gyventojai (kurie savęs nesiejo nei su lietuviais, nei su vokiečiais) sudarė krašto gyventojų diduomenę. Tai patvirtina moksliniai tyrimai, statistikos, gyventojų surašymai, rinkimų sąrašai.
Taigi, krašte gyveno daugiausiai lietuvių.
P. Ps. Reikia tęsti dr. Nastazijos Kairiukštytės ir doc. dr. Liucijos Arbušauskaitės tyrimus apie krašto gyventojų pasikeitimus po 1944 m. spalio 9 d. ir po 1945 m. sausio 28 d. (Klaipėdos atvejis). Gerbiamieji, autochtonai buvo išblokšti arba sunaikinti – Sibire, kacetuose ir kitaip. 1944 m. spalio 9 d. ties Usėnais sovietų raudonosios armiojos tankų būrys kirto plentą ir priverstinai evakuojami civiliai gyventojai pateko po tankų vikšrais – žuvo vaikai, moterys, snoliai, gyvuliai ir jų vežėčios, turtas…
2024 m. spalio 9 d. sukanka krašto gyventojų genocido 80-osios metinės, o pranešimų tarptautinei konferencijai labai stinga. Būtina talkinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Iš anksto dėkui.
Štai tekstas, kuris buvo paviešintas „[Kai kurie] Mėmelio gyventojai žydai buvo priverstinai iškeldinti į kitas gyvenamąsias vietas. Pavyzdžiui, žydų didžpirklio [Jaw]shützo, Petisné draugo, namuose buvo įkurtas lietuvių biuras.” Ar ne priverstinai pas meškas 1940 m. iškeldino, kai į Lietuvą įėjo sovietų kariuomenė? Ar ne priverstinai 1941 m. iškeldino į kitas gyvenamąsias vietas, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kareiviai? Ir sugalvok parašyti, kad kas čia baisaus priverstinai iškeldinti į kitą gyvenamąją vietą. Klaiku, nes palieki nuomininkus, kurie gyveno nuo 1915 metų, užgyventą turtą . Priverstinai ir yra represinis veiksmas. Nebūna gerų priverstinių iškeldinimų, ypač jei gyveni ne lūšnyne, o prestižiniame dviejų aukštų name.
V. Safronovas nerašė, kad sukilėliai represavo žydus. Kas čia baisaus priverstinai iškeldinti? Tai ne konfiskacija, gal sukilėliai suteikė geresnes patalpas?