Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-08-12 |
Lygiai prieš 90 metų į Klaipėdą plūdo tūkstančiai Lietuvos gyventojų, kad sudalyvautų pirmojoje Jūros šventėje, tada pavadintoje Jūros diena. Ji tada truko dvi dienas.
„Atvira Klaipėda“ tęsia šios sukakties proga pradėtą papasakojimą, kas vyko šios šventės, kurios tarpukariu taip ir nebepavyko pakartoti, metu.
Prezidentas žadėjo niekada niekam neatiduoti pajūrio
Antroji šventės diena 1934-ųjų rugpjūčio 12-ąją prasidėjo iškilmingomis pamaldomis visose bažnyčiose. Katalikų bažnyčioje mišias laikė Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Seimo pirmininkas, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis.
Apie pusę vienuoliktos toje pačioje vietoje, prie jūros, kur vyko ir šeštadienio iškilmės, anot „Lietuvos aido“, susirinko kelių dešimčių tūkstančių minia, daugybė organizacijų su vėliavomis, kariai.
„Svečių tribūnoje buvo matyti daug garbingų asmenų iš Kauno, Klaipėdos miesto ir krašto. <…> Atidarymo kalbas pasakė vyriausio jūros dienai ruošti komiteto pirmininkas inž. Bačelis ir Klaipėdos k-to pirmininkas prof. Šimoliūnas. Išėjusiam kalbėti tautinio atgimimo veteranui Martynui Jankui minios sukėlė karštų ovacijų. Netrukus sudundėjo orkestrai sutikimo maršą. Į iškilmes atvyko pats Tautos Vadas Valstybės Prezidentas Antanas Smetona, lydimas Klaipėdos krašto gubernatoriaus dr. J. Navako, susisiekimo ministerio inž. Stanišauskio, gen. Tamašausko, finansų viceministerio J. Indrišiūno, aukštųjų karininkų ir Kretingos, apsk. v-ko J. Vaišnio. Kartu atvyko p. Smetonienė, p. Navakienė ir p. Stanišauskienė. Aukštuosius svečius sutiko tautiniais rūbais apsirengusios mergaitės. Pasisveikinęs su kariuomenės dalimis ir išsirikiavusiomis organizacijomis, Tautos Vadas su palydovais užlipo tribūnon. Minios iškėlė ovacijas“, – rašė laikraštis.
Jis pateikė ir visą A. Smetonos pasakytą kalbą.
„Nėra buvę atgimusioje Lietuvoje tokios valandos, kaip šitoji, kurią dabar gyvename. Minių minios stovi susirinkusios toje mūsų Baltijos pajūrio vietoje, kur mūsų atgijusi tauta laisvai bendrauja su visu pasaulio, kur eina mūsų krašto gėrybių mainai su kitų tautų gerybėmis.
Tas tvarkingai suburtas minias atvedė čionai vieningas tikslas pareikšti visiems, kad lietuviai atjaučia ir supranta jūros svarbą savo tėvynės laisvei, kad jie savo jūros teisę saugos ir gins, kiek tik galės.
Pirma tokia didinga šventė laisvoje Lietuvoje, ji paliks mūsų atmintyje, paliks ir mūsų tautos istorijoje.
Nuo Baltijos jūros ligi Juodųjų marių ėjo senovėje Lietuvos Imperija. Kad ji tokia buvo, mes didžiuojamės. Lietuviai gynė pajūrius, bet neįveikė išsaugoti savo teisės jūroje, neįstengė sukurti nei savo laivyno, nei sudaryti savos laisvos prekybos. Kad tatai jiems nepavyko, tai gal dėl to dingo ta didžiulė Imperija ir vos išliko pati tauta, suskaldyta, nukamuojama.
Šiandien mes suprantame savo praeities klaidas, o gal ir nuodėmes, ir norime jas taisyti, norime atgailėti. Lietuviai dabar nesigailės jokių aukų saugoti ir ginti savo jūros teisei. Tik arti šimto kilometro ilgumo jie teturi pajūrio, tik vieną Klaipėdos uostą, bet daugiau ir nesiekia turėti, nepavydi savo kaimynams, daug daugiau turintiems iš jūros pakraščio ir daug geriau įtaisytų uostų. Tenkindamiesi kuo turi, jie nori draugiškai gyventi su visais savo kaimynais. Niekur niekam neužstojam jūros kelio, visi kaimynai ją kuo patogiausiai pasiekia visomis linkmėmis.
Jei kas kėsintųsi siaurinti mūsų jūros pakraštį ar užgrobti mūsų vienintelį uostą, tai kėsintųsi pavergti visą Lietuvą. Jis būtų vergas, jo prekybai būtų statomos sunkiausios sąlygos ir veikiai būtų išbrauktas iš laisvųjų valstybių tarpo. Šitą manydami mes labai branginame savo pajūrį.
Iš neatmenamo meto, dar žiloje senovėje, kurios joks raštas nėra užrašęs, lietuvių padermė ir jų giminaičiai, latviai ir prūsai, yra įsikūrę Baltijos pajūryje. Taigi mūsų jūros teisė eina iš senų senovės, mes esame tikrieji jūros tėvonys. Ir kai vyrai barzdoti, kaip iš tolo atplaukusius galindus vadina mūsų daina, iš jūros iškopę plėšė ir žudė mūsų ramųjį pajūrį, kai puolė jį ir šimtmečiais kamavo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, tai mūsų proseniai nepasidavė tiems grobuonims ir savo krauju ir savo gyvybe gynė ir apgynė savo tėvonių teisę. Mūsų protėvių kova dėl Baltijos pajūrio laisvės yra kruvina drama, kronistų užrašyta, mūsų piliakalnių paliudyta. Skaitykite ją ir sekite, pamatysite kokios būta jos baisios, kokios šiurpulingos! Žuvo nelygioje kovoje mūsų giminaičiai prūsai ir užleido savo tėvų žemę žiauriesiems atėjūnams, tik neilgas jūros pakraštys, tekęs atgimusiai Lietuvai, buvo atlaikytas mūsų senovės didvyrių karžygių. Jų dėka mums tapo Baltijos jūra vėl prieinama, tapo mūsų tautai plaučiais, kuriais gali sveikai laisvai kvėpuoti, tapo keliu, kuriuo gali bendrauti su visu pasauliu. Iš to palikimo eina mums pareiga kietai įsitvirtinti prie jūros ir budriai ją saugoti, ginti Klaipėdos uostą kaip langą, pro kurį geriau įmatoma šviesa, kaip vartus, pro kuriuos visi keliai laisvi.
Kaip senovėje kalavijuočių ir kryžiuočių ordinams ne Kristaus evangelija ir ne krikščionių mokslo šviesa Pabaltyje rūpėjo (jie tik buvo apsimetę ją skleidžią), o tik šio krašto žmones pavergti ir jų turtą naudoti, taip ir dabar rytų erdvės ieškotojams maga smurtu pralobti svetimomis žemėmis.
Kaip senovėje tie ordinai ieškojo savo plėšriems žygiams užuojautos galingoje Romoje visokiais neteisingais pasakojimais apie Pabaltijo tautas, taip dabar jų palikuonys, ieškodami čia sau erdvės, stengiasi falsifikuotu mokslu civilizuotam pasauliui įrodyti, kad lietuvių giminės senovėje nėra buvę nei Klaipėdos krašte, nei iš viso pajūryje. Netiesa toli galima nueiti, bet nebegalima grįžti.
Išmanydami to lietuvių priežodžio svorį turime tiesa kovoti prieš melą, turime tikrojo mokslo šviesoje parodyti civilizuotam pasauliui, kad lietuvių tauta šiame pajūryje iš senų senovės yra gyvenusi, kad ne mes, o jie, erdvės ieškotojai, yra čia atėjūnai.
Klaipėdiškiai ir kitos, lietuvių giminės šakos, skaitykite senovės raštus ir įsitikinkite, kad šiandien skleidžiamos žinios apie Jus yra Jūsų gero vardo niekinimas – Jūs ne atėjūnai, o iš gilios senovės savo žemės vaikai.
Kaip Jūsų giminaitis Natangas Henrikas Montė karžygiškai gynė Jūsų krašto laisvę nuo ordino, taip ir Jūs ginkite nuo erdvės ieškotojų savo autonomiją, Jums Lietuvos suteiktą, budėkite, kad jos pamatų šie neparaustų savo klastingais žygiais. Visa Lietuva Jums padės, rūpindamasi Jūsų materialine ir dvasine gerove. Tik būkite jai ištikimi, kaip buvę, bendraudami su visa lietuvių tauta.
Ši nepaprasta iškilminga diena tegu bus visą mūsų pažadas, kaip ir priesaika Aukščiausiajam, akivaizdoje jūros, amžinai banguojančios ir putojančios, ūžimu ir audromis giedančios garbės giesmę tiems, kurie jos nebijo, bet ją myli, – tegu bus priesaika, kad mes ne tik jąja grožėtis bei gėrėtis mokame, bet kad ir gebame jai aukoti savo gyvybę. Ir šimto kilometrų platumo, kaip esu pradžioje minėjęs, neturime jūros pakraščio, taigi kuo mažiau jo turime, tuo daugiau privalome vertinti. O kaip geriau galime ką vertinti, jei ne savo rūpestingu darbu?
Bendromis tautos pastangomis kelsime pajūrio gyventojų gerovę, kad visi būtų pertekę lobio ir šviesia tautiška sąmone atkutę. Kurie tik vikresni, tai talkon pajūrio darbui.
Savo jūros teisę įgalėsime apsaugoti tiek, kiek būsime stiprūs sausumoje, kiek savo darbštumu ir mokėjimu spiestis apie vadovybę, pasirodysime tautų rungtynėse, kiek mokėsime pakelti ir sutvirtinti visą krašto buitį. Vertinant jūrą, džiaugiantis jos keliais ir didžiuojantis Klaipėdos kraštu, nereikia pamiršti Vilniaus krašto. Juk ir Vilniaus krašte yra mūsų giminaičiai, to paties kraujo, tos pačios dvasios ir istorijos, kaip visa mūsų tauta.
Taigi, pasižadėdami niekuomet neapleisti jūros, mes turime akivaizdoje Vilnių ir Klaipėdą. Mūsų Klaipėda su pajūriu ir mūsų Vilnius. Visas pajūris apšlakstytas mūsų protėvių krauju, to mes nepamiršime, seksime ją pėdomis ir sunkiomis valandomis nenusiminsime, dėl to laimėsime. Tas gausingas suvažiavimas iš visos Lietuvos nėra tik smalsumas pamatyti jūrą, bet yra didžiausias pasiryžimas dirbti ir taip gyventi, kad visa Lietuva mokėtų įsigalėti jūroje. Mūsų jūra, mes jos niekam ir niekuomet neatiduosime. Toks mūsų pažadas turi būti tesėtas. Jūros diena teprimena tatai visiems“, – kalbėjo A. Smetona.
Anot laikraščio, kai prezidentas pabrėžė, jog Lietuva savo uostu leidžia naudotis visiems, „tartum patvirtindamas tą Tautos Vado pareiškimą į uostą majestotiškai įplaukė didžiulis SSSR prekybos laivas“. A. Smetonos kalbą, pasak jo, palydėjo „didžiausios ovacijos“ ir himnas, po kurio prasidėjo kariuomenės ir organizacijų paradas, palydėtas penkių lėktuvų pasirodymo.
Po šios šventės dalies A. Smetona su kitais aukštaisiais svečiais garlaiviu „Vilnius“ išplaukė į marias, kur buvo surengtas „įspūdingas vandens paradas“, kuriame dalyvavo keli šimtai laivelių ir jachtų. Paradą pratęsė 30 burinių laivų žvejų regata.
Prieš išvykdamas iš Klaipėdos A. Smetona dar dalyvavo iškilmingame Klaipėdos lietuvių jachtklubo atidarymo reginyje.
Suskaičiavo iki 60 000 svečių
Pasibaigus šventei spauda skelbė, kad joje dalyvavo apie 40-60 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos. 30-35 tūkst. iš jų suvažiavo traukiniais. Esą dalyvavo ir keliolika tūkstančių žmonių iš pačio Klaipėdos miesto ir krašto.
„Oras pasitaikė labai gražus. Tas didžiausia dalimi ir nusvėrė gražų šventės pasisekimą“, – rašė „Lietuvos aidas“.
Kartu jis teigė, jog svečių galėjo būti dar daugiau, bet Vokietijos valdžia esą trukdė Ryprūsių lietuviams vykti į ją.
„Iš Tilžės gautomis žiniomis, Prūsų lietuviai ruošėsi gausiai dalyvauti Klaipėdoje įvykusioje Lietuvos Jūros Dienoje. Buvo susiorganizavusios kelios ekskursijos iš Tilžės ir kitų didesnių vietų Prūsų Lietuvoje. Tačiau vokiečių valdžios vietos sutrukdė išvykti, kai kur net buvo pavartoti grasinimai“, – tvirtino laikraštis.
„Lietuvos žinios“ savo ruožtu minėjo, kad „atvykusių susisiekimui palengvinti miesto valdyba net buvo paleidusi į darbą ir jau į archyvą padėtus tramvajus“. O „Lietuvos aidas“ dalinosi kolegų iš Klaipėdos laikraščio „Ostsee Beobachter“ skaičiavimais, kad šventės metu 27 000 žmonių naudojosi autobusais ir tramvajais, apie 5 000 plaukiojo žvejų laivais ir miesto garlaiviais.
„Už pasivažinėjimą mokėta nuo 50 centų iki vieno lito. „Ostsee Beobachter“ mano, kad 50.000 ekskursantų Klaipėdoje paliko vidutiniškai po 5 litus, kas sudarytų 250.000 litų“, – rašė „Lietuvos aidas“.
Tapo vienintele
Pasak Klaipėdos universiteto istoriko dr. Vasilijaus Safronovo, Kultūrinio bendradarbiavimo sąjunga buvo įsipareigojusi surengti Jūros dieną ir 1935 metais, tačiau tokio masiškumo renginys daugiau surengtas nebebuvo – tik 1936 m. Klaipėdoje dar įvyko Akademinė jūros diena, dalyvių skaičiumi toli gražu neprilygusi 1934 m. renginiui. Tai lėmė, kad Lietuva, vykdydama krašto integravimo politiką, liko viena prieš Vokietiją ir dėl to buvo pereita prie veiksmų, kurie galėtų sukelti kuo mažiau komplikacijų santykiuose su šia kaimyne.
1936-ųjų gegužę „Lietuvos žinios“ rašė, kad Lietuvos vakarų sąjunga, susitarusi su kitomis organizacijomis, nuo liepos 1-osios iki rugpjūčio pabaigos skelbia „Jūros vasarą“.
O 1937-aisiais spauda skelbė, kad Jūros dieną buvo nuspręsta perkelti į kitus metus, bet ir 1938 m. tokia šventė nebebuvo surengta.
Parengta pagal knygą „Pasaulio pabaiga ir kiti tarpukario Klaipėdos nutikimai“.
Parašykite komentarą