Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-01 |
1924-ųjų pradžioje sprendžiantis, kokiomis sąlygomis Lietuva turėtų valdyti Klaipėdos kraštą, po premjerui ir užsienio reikalų ministrui Ernestui Galvanauskui pareikštos interpeliacijos ir pastarojo atsakymo į ją, Seime buvo ir skambių, ir dramatiškų pasisakymų.
Krikščionis demokratas Antanas Šmulkštys teigė, jog jeigu Klaipėdos krašto klausimas būtų išspręstas taip, kad netenkins Lietuvos, tie, kurių rankose yra „šito klausimo rišimas, gerai supranta ar bent turėtų gerai suprasti, kad ir maža lietuvių tauta ir nedidelė Lietuvos Respublika palyginus su kitomis, tačiau bendroj sugyvenimo harmonijoj ji gali padaryti didelį disonansą“.
„Būtų lygiai taip, kaip berūsiančios žarijos, kurias kas stengtųsi apiberti pelenais. Vėliau ar anksčiau šios žarijos gali sudaryti labai didelį gaisrą“, – dėstė parlamentaras, kurio nuomone, didžiosios valstybės nesistengė į šito klausimo sprendimą „įnešti kuo daugiausia šviesos ir kuo mažiausia komplikacijų“, nors esą reikėjo tik perduoti tai, „kas buvo padėta depozitan“.
A. Šmulkščio vertinimu, Ambasadorių konferencijos vasario mėn. 4 d. Tautų Sąjungai nusiųstas memorandumas dar labiau komplikavo padėtį, nes darė tam tikrą „moralę prievartą komisijai“, kuri turėjo nešališkai išspręsti ginčą dėl to, kaip Lietuva turėtų valdyti Klaipėdos kraštą.
Šis politikas taip pat dėstė, jog Klaipėdos uostas buvo nedidelis ir ateityje jo galbūt net pačiai Lietuvai neužteks, tad ten „nieku būdu negali būti įleisti du ar net keli šeimininkai“, nes tai būtų nuolatinis pretekstas „kelti vaidus ir drumsti, o ne palaikyti taiką, kaip Ambasadorių konferencijos norima“.
A. Šmulkščio teigimu, premjero atsakymai į interpeliaciją patenkino jos autorius.
Ūkininkų sąjungos frakcijos narys Vincas Karoblis taip pat dėstė, jog Ambasadorių konferencija „daro spaudimą ir duoda Tautų Sąjungos Tarybai nurodymų, kaip turi būti statomas klausimas ir kaip komisijos tas klausimas turi būti rišamas“.
Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos frakcijos narys Mykolas Sleževičius savo ruožtu tada pareiškė, jog juos irgi patenkina E. Galvanausko patikinimas, kad Vyriausybė nemanė ir nemano nusileisti dėl lenkų interesų Klaipėdoje. Visgi kartu jis tikino, kad „rišant tą klausimą Vyriausybė nepakankamai panaudojo savo aparatą užsienyje tam, kad užkirtus kelią įsikišimui tos pačios Ambasadorių konferencijos į tolesnę ginčo eigą“.
„Diplomatinėje ir politinėje kovoje, suprantu labai gerai, ne viskas gali būti skelbiama, ne viskas gali būti gatvėse nešiojama. Reikalingos gal yra tam tikros paslaptys ligi tam tikro momento. Bet aš manau, kad ir toms paslaptims turi būti ribos. <…> Vyriausybė turėtų labiau rūpintis, kad visuomenė būtų geriau informuota“, – teigė M. Sleževičius, pats vadovavęs dviem ministrų kabinetams pačiu kritiškiausiu valstybei momentu 1918-1919 metais, kai Lietuva kovojo dėl savo nepriklausomybės.
Radikaliausiai Seimo posėdžio metu kalbėjo Lietuvos ūkininkų frakcijos atstovas Stasys Šilingas, tikinęs, kad Lietuva tuo metu buvo be galo blogoje padėtyje. E. Galvanausko kalbą jis vadino pasakomis.
„Ne ekonominiai motyvai ir ne sielių plukdymo Nemunu klausimas rūpi Klaipėdos byloje. Tai tik argumentai Europos visuomenei, kad pridengus savo tikrąjį politinį tikslą. Mūsų priešininkų yra pažymėta tam tikra politikos linija, kuri nuosekliai varoma, ir kurioje mes, tartum Tolstojaus sekėjai, einame nesipriešinimo piktybei principu“, – kalbėjo S. Šilingas.
Jis tikino, kad 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijos notoje išdėstytos sąlygos ir vėliau teikti Klaipėdos krašto konvencijų projektai sumanymai yra nepriimtini, nes tai esąs „pirmas žingsnis Lietuvos nepriklausomybei palaidoti“.
„Dėl netinkamo bylos pastatymo, dėl nesugebėjimo sekti naujus įvykius bendroje politikoje, dėl nemokėjimo naudotis juridiniais faktais, pagaliau dėl nežinojimo to, kas dedasi pasaulio politikoje, mes esame atsidūrę beveik be išeities padėty, iš kurios tegali išvesti aiškus ir griežtas tautos nusistatymas, nes, man rodos, aiškų ir griežtą tautos nusistatymą nei Tautų Sąjunga, nei Aliantai nedrįs apšlakstyti lietuvių tautos krauju, ir atviru Lietuvos nepriklausomybės žlugdymu. O jei drįs tai turės tam tikrų realių pasekmių visoje Rytų Europoje ir moraliai bus pasmerkti amžiams“, – kalbėjo parlamentaras ir tikino, kad Seimas turi pareikšti nepasitikėjimą E. Galvanausku.
Tautinių mažumų rinkiminio bloko atstovas Levas Garfunkelis pirmiausia perspėjo tuos, „kurie vadovauja mūsų užsienio politikai“, kad jų rankose yra Klaipėdos likimas ir tuo pačiu visos valstybės likimas, todėl jie turi būti atsargūs.
Kartu jis premjerui priekaištavo ne dėl užsienio politikos, o dėl to, kad Klaipėdos krašte vis dar nebuvo surengti nei vietiniai, nei rinkimai į Lietuvos Seimą.
„Aš nematau jokių kliūčių, dėl kurių nebūtų galima leisti tie rinkimai daryti, tuo labiau, kad patys gyventojai to nori. <…> Jeigu mes turime galimybės tada rinkimus padaryti, tai kodėl šiandien negalima leisti rinkimus atlikti?“, – teigė parlamentaras, akcentavęs, jog tokie rinkimai parodytų, kad lietuviai nenori „būti okupantais Klaipėdos krašte“.
Jis siūlė Seimui priimti rezoliucija, kuri skelbtų, kad jis laukia to laiko, „kada šitoje salėje praskambės balsas ir tų, kurie pareikš Klaipėdos krašto valią“.
Kartu L. Garfunkelis nurodė, jog nors Vyriausybė nėra padariusi „nė vieno žingsnio išpildymui programos dėl mažumų“, koalicijos griovimas tuo metu būtų Lietuvai kenksmingas, todėl yra nepriimtinas ir siūlymas reikšti nepasitikėjimą premjeru.
Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcijos narys Eliziejus Draugelis savo ruožtu atkreipė dėmesį į tai, kad „ligi šiol politika buvo taip vedama, kad pirmiausia visas slaptąsias žinias sužino ar Berlyne, ar Paryžiuje, ar Maskvoj, ar dar blogiau Varšuvoj“.
„Imkim Klaipėdos klausimą, čia įvyko toks atsitikimas: kada mūsų frakcija norėjo pasiinformuoti šiuo klausimu, tai, paaiškėjus, kad yra detalių, kurios turėtų būti tik tam tikra komisija užlaikytos didžiausioje paslaptyje, tai buvo nusistatyta, kad šį klausimą spręsti. Bet pasirodo, kad tat ką mes norėjom laikyti paslaptyj ir nenorėjom viešai kelti, jau gatvei buvo anksčiau žinoma“, – dėstė parlamentaras.
Atskirsdamas į visus parlamentarų pasikymus E. Galvanauskas reziumavo, kad „Lietuva yra gal vienintelė valstybė, kuri turi aiškią ir pastovią užsienio politiką“.
„Vilniaus ir Klaipėdos klausimuose Seimo ir Vyriausybės nusistatymas yra bendras ir vienodas, čia nėra jokių principinių skirtumų tarp Vyriausybės ir Seimo absoliutinės daugumos, neišskyrus ir socialdemokratų. Skirtumas gali būti tik taktikoje, darbo metodų klausimuose“, – teigė premjeras.
Nors socialdemokratai siūlė Seimui reikšti nepasitikėjimą premjeru, parlamentas 36 balsais už, 5 – prieš, palaikė rezoliuciją, kurią pateikė krikdemas A. Šmulkštys. Joje buvo nurodyta, kad 1923 m. vasario 16 d. Ambasodrių konferencijos nota „iš esmės neatitinka“ Versalio sutarties nuostatų dėl Klaipėdos krašto ir atitinkamo buvusio Prancūzijos premjero Georges Benjamin Clemenceau laiško. Taip pat buvo nurodyta, kad ekonominius ir kitokius santykius su Lenkija galima užmegzti tik atitaisius sulaužytą Suvalkų sutartį; kad Klaipėdos uostas turi priklausyti Lietuvos Respublikai, kuri jį valdys per savo Vyriausybę; kad Lietuvos Vyriausybė gali taikyti Barselonos konferencijos nuostatus tik tranzitui iš tų valstybių, su kuriomis yra normalūs santykiai.
„Mūsų frakcijos turės itin atkreiptas akis į Vyriausybės kiekvieną žingsnį ir reikalaus griežto kontakto su Seimo atitinkamomis komisijomis, kiekvienu momentu palikdamos sau tuo klausimu laisvas rankas“, – perspėjo A. Šmulkštys.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
Parašykite komentarą