Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-03 |
Lietuvos kultūros tarybai ir Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus finansavimą rengiamas Klaipėdos senamiesčio architektūrinių detalių katalogas.
Šį projektą inicijavo Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacija (projekto vadovas – dr. Tomas S. Butkus, projekto darbo grupė: Egidijus Vidrinskas, Valdas Jencius, Laimonas Grauslys, Rolandas Rakevičius, Miglė Rybelė, Kęstutis Mickevičius, Mantas Daukšys, Aurimas Baužys, Jurgita Raišutienė; projekto partneriai – VšĮ „Vario burnos“, UAB „Doleta“, UAB „Velux“).
Pokalbį su architektais Laima Šliogeriene, Sauliumi Manomaičiu ir Adomu Skiezgelu inspiravo šio projekto metu kilusios diskusijos.
Rengiantis pokalbiui, kilo būtinybė patekti į sovietmečiu pradėtos senamiesčio regeneracijos ir vėliau su ja susijusių architektūrinių projektų užkulisius ir pabandyti atsakyti į daugelį paprastų, bet ir gana sudėtingų klausimų:
Koks buvo pagrindinis architektų stimulas atkurti Klaipėdos senamiestį ir kokie pagrindiniai sunkumai iškilo šiame procese?
Kiek seno liko Klaipėdos senamiestyje medžiagine ir technologine prasmėmis? Kas nauja buvo sukurta senamiestyje ir kaip visuomenė vertino šiuos pokyčius?
Ar klaipėdiečiai sukūrė autentišką senamiesčio atkūrimo strategiją, ar rėmėsi užsienio ar respublikinėmis direktyvomis? Kokie buvo didžiausi įkvėpimo šaltiniai?
Kokie labiausiai vykę ir kokie labiausiai nepasisekę sprendiniai Klaipėdos senamiestyje ir kokios priežastys juos lėmė?
Kokie žmonės daugiausia prisidėjo prie dabartinio architektūrinio senamiesčio vaizdo ir kokybės?
Kokie Klaipėdos senamiesčio elementai Jums atrodo įspūdingiausi, savičiausi ir kokią reikšmę jiems teikiate?
Kokia galėtų būti tolesnė Klaipėdos senamiesčio vizija ir ko jam dar trūksta?
Saulius: Čia klausimai apskritai apie senamiestį. O detalės – labai specifinė tema. Ir galiu pasakyti – labai svarbi tema. Būtent detalės. Kalbėti apie senamiesčio restauraciją – apie tai, ar gerai, ar blogai ji vykdyta, – visai kita tema. Man ši tema labai jautri. Pavyzdžiui, restauravome Dramos teatrą. Ten buvo keli labai sunkūs momentai. Kas pavogė išlikusias autentiškas rankenas nuo senų durų? Pavogė per remontą. Nebėra tų rankenų. Ir tokių atvejų labai daug.
Mano supratimu, senamiesčio detalės atspindi tautos kultūrą. Kitur eini ir matai, kad saugoja, prižiūri kiekvieną dalyką. Girdi, kaip sako: o, čia ta lenta kabėjo dar prieš karą. O pas mus gaji naikinimo tendencija. Ir tik dabar atsiranda noras atkurti.
Kai aš atvažiavau į Klaipėdą, tų detalių dar buvo daug. O dabar jos beveik visos kažkur dingo. Atsimenu Liepų gatvėje vieną pastatą, kurį turėjome restauruoti. Tuo metu Lietuvoje buvo suirutė, ir tame pastate gyveno benamiai. Pastatas buvo padegtas. Pradėjome remontą, ir paaiškėjo, kad durys pavogtos iš vidaus. Interjere buvo tapybos ant šilko – taip pat pavogta. Tai štai, tokios detalės…
Turbūt teks daryti katalogą iš to, kas liko...
Saulius: Ne, aš manau, reikia rimtesnio požiūrio. Pavyzdžiui, ne tik atkurti tai, kas buvo. Na gerai, gal pavyks ką nors atkurti. Bet yra kultūriniai dalykai. Tarkime, į pastatą nutiesta šiluminė trasa. Ir kas ten atsiranda fasade? Tokia surūdijusio vamzdžio pypkė…
Adomas: Tokią detalę irgi galima įdėti į katalogą (juokiasi).
Saulius: Bet aš kalbu apie daugybę dalykų. Pavyzdžiui, kodėl vėliavos tvirtinamos tokiu kampu prie fasado (rodo statmeną ranką)? Čia tarybinių metų kampas. Todėl ir vėliava tampa panaši į ietį. O Europoje ir senovės Lietuvoje juk buvo visai kitoks kampas. Taip pakabinus (rodo gulsčią ranką), vėliava daug gražiau plevėsuoja. Ir tokios detalės pirmiausia yra kultūros dalykas.
Labai svarbu turėti tokį detalių katalogą, nes projektuojant ir gaminant dažnai iškyla daugybė keblumų. Pirma, autorinis dalykas brangiai kainuoja. Antra, jeigu prireikia antros tokios detalės kitur, tai vėl reikia ją gaminti individualiai, ieškoti meistrų. O jeigu atsiranda katalogas su durų rankenomis, kabliukais, lietvamzdžiais, kitomis detalėmis, išsisprendžia daugybė problemų.
Aš Dramos teatrui buvau suprojektavęs lietvamzdį, kurio galas – it išsižiojusio liūto gerklė ir iš jos bėga vanduo. Bet jį pavogė [rekonstruojant detalės atkurtos – autor. past.]. Tai reiškia, kad tauta dar nesupranta, jog šitos detalės yra mūsų vertybė, mūsų kultūra.
Kas man patinka architektūroje? Durų rankena. Nes tai detalė, kurią pačiupinėji ir jau žinai, kur patekai. Tai labai svarbu. Labai. Panašiai, kaip žiūrint į moterį, – koks pakabukas ant jos kaklo. Žiūri – tinka. Arba ne…
Laima: Grįžkime į pradžią. Iki Nepriklausomybės atkūrimo Klaipėdoje, daugiausia mūsų Paminklų konservavimo institute (PKI), buvo rengiami restauravimo projektai. Meras [Vykdomojo komiteto pirmininkas] Alfonsas Žalys suprato senamiestį. Procese dalyvavo ir jo sukviesta inteligentija. Tuo laikotarpiu restauruoti beveik visi išlikę vertingi pastatai. Projektus rengė jauni specialistai, atvažiavę iš kitų miestų. Nors nelabai turėjome žinių, tačiau mokėmės vienas iš kito. Pagrindiniai tos srities profesionalai dirbo centre, Vilniuje. Bet svarbiausia, Klaipėdos senamiesčiui jautėme meilę, pagarbą ir atsakomybę.
Tarp mūsų dirbo ir ypatingas žmogus, Jonas Tatoris. Vaikščiojome su juo po Vitę, piešėme išlikusias detales. Deja, dauguma namų kaip tik Vitėje ir buvo nugriauta. Liko tik mūsų daryti apmatavimai [PKI projektų bylos saugomos Vilniaus regioniniame valstybės archyve – autor. past.]. Jei visas pastatas buvo griaunamas arba sugadinamas perstatymo metu, tai ką ten rankena…
Pagarba Vytautui Zubovui, kuris tuo metu kuravo svarbiausius paveldo projektus [Klaipėdos m. kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas (1977–1986); PKI Klaipėdos skyriaus viršininkas (1986); Klaipėdos restauravimo ir projektavimo instituto direktorius (iki 1990) – autor. past.]. Tai buvo aukščiausios klasės specialistas, daugelio projektų autorius. Padėdavo derinant projektus, kolegiškai patardavo ir pasidalydavo žiniomis.
Taip pat svarbų vaidmenį vaidino ir miesto vyriausieji architektai. Paminėti reikėtų Ričardą Valatką [miesto vyr. architektas (1978–1990) – autor. past.]. Adomas dirbo savivaldybėje [miesto vyr. dailininkas (1980–1993) – autor. past.]. Buvo daug mažiau biurokratijos. Ir daug daugiau atsakomybės, palaikymo, supratimo.
Tai, kas padaryta vėliau, – man skaudžiausia. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį architektūrinės senamiesčio detalės ir ištisi pastatų elementai buvo naikinami. Pavyzdžiui, buvo keičiami langai. Kiekvienas butas tvarkėsi, kaip nori, – vienas dėjosi plastikinius, kitas – medinius. Vienas sudalintas vienaip, kitas – kitaip. Ir atrodo, kad visą šį laiką mes neturėjome derintojų ir saugotojų, kam priklausė visa tai stebėti, prižiūrėti, neleisti to, ką turime dabar. Ir visa tai, deja, tęsiasi.
Turbūt galima ant pirštų suskaičiuoti pastatus, kurie per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvo restauruoti atsakingai. Daug vertingų pastatų, tokių kaip paštas, dabar stovi nenaudojami ir apleisti. Ačiū Dievui, kad Dujų fabrikas įgijo naują veidą, buvo atgaivintas. Klaipėdos universitetas puikiai restauruotas. Bet čia vienetiniai pavyzdžiai.
Turbūt labiausiai nukentėjo mūsų mažasis senamiestis, nes jame liko tik pavienių pastatų, kurie išlaikė autentiškas detales. Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, kuriame likę visi elementai: ir langai, ir durys, ir rankenos. Dauguma privačių pastatų, deja, sugadinti. Turbūt tai mentaliteto klausimas. Ne tik savininkų, bet ir architektų.
Pavyzdžiui, darant spalvinius sprendimus, senamiestyje pridaryta nemažai klaidų. Restauruodami ir ieškodami spalvinių sprendimų, visada darydavome polichrominius tyrimus, būdavo tokia praktika. Dabar tai, kas anksčiau buvo daryta teisingai, perdaryta. Kad ir mūsų gražiausias fachverkinis sandėlių kompleksas. Tai šviesaus atminimo Vaido Guogio projektas, puikus restauravimo pavyzdys. O dabar ir čia nebegali žiūrėti, nes perdažytas žaliai. Jokioje Europos ar kitoje civilizuotoje šalyje fachverkas nebuvo dažomas žaliai. Ir dar dviem skirtingais atspalviais. Fachverkas yra konstrukcija. Dažoma viena spalva, paprastai ruda. Langinės iš tos pačios spalvinės gamos, gal šiek tiek šviesesnės. Spalvinis sprendimas be galo svarbus. Toks jausmas, kad projektuoja ir derina žmonės, neturintys jokio supratimo.
Dar viena labai skaudi tema – neužstatytos senamiesčio vietos, sklypai, kur dabar projektuojami nauji pastatai. Senamiestis nėra didelis. Tai pati svarbiausia ir brangiausia vieta, miesto širdis. Tai, kad be jokių architektūrinių konkursų rengiami projektai, yra neatleistina. Pavyzdžiui, pastatas prie numatytos atstatyti Šv. Jono bažnyčios. Jis visiškai nedera. Kitas pavyzdys. Kartu su Vilija Andriulioniene, amžiną atilsį, restauravome Turgaus aikštės pastatų komplekso aštuntą pastatą su įmantriu dekoru. Buvo įdėta daug pastangų. Tuo metu visiškai šalia, kaimynystėje, be jokio konkurso brukama neprofesionali ir nederanti su aplinka architektūra. Arba „Baltijos“ kino teatras, kur nėra jokio vietos pajautimo. Žalios apdailos daugiabutis prie Tremtinių skvero… Turime situaciją, kuri man yra labai baisi.
Tačiau Klaipėdoje vis dar yra išskirtinių pastatų, kurie turi didžiulę architektūrinę vertę. Tai Dramos teatras, visi raudonų plytų pastatai – paštas, universitetas ir taip toliau. Klaipėda yra vertinga ir išskirtinė dėl senamiesčio gatvių tinklo, ypač tarp upės ir Turgaus gatvės. Ir grindiniai. Dauguma jų buvo atkurti PKI laikais, vadovaujant Zubovui, darant istorinius tyrimus, išsaugant skirtingą akmenų piešinį.
Man teko dirbti su Turgaus gatvės projektu. Norėjome atkurti senąjį jos vaizdą, nuimti asfaltą. Ir ten buvo panaudoti tikrieji Klaipėdos šviestuvai, suprojektuoti Sauliaus Manomaičio. Pagarba Sauliui. Taip pat Daržų gatvė. Siekėme maksimaliai atkurti buvusi grindinį, jo piešinį. Arba Sukilėlių gatvė. Nufotografavau ją prieš tvarkymą. Galvoju, kad tik taip pat sudėtų tuos akmenis, nes be galo gražus jų piešinys. Ir ką jūs manote? Viską pakeitė. Seną grindinį pakeitė pilkais, nekokybiškais akmenimis. Kitą pusę gatvės išgrindė juodais akmenimis.
Teatro gatvėje taip pat sudėti tie pilkai juodi akmenys, kurie ties sankryža jau išsiklaipę. O tie, kurie sudėti nuo pat jų įrengimo prieš keliasdešimt metų, puikiausiai laiko. Vyrauja kažkoks nesupratimas, nemeilė miestui. Ir, matyt, galvojimas tik apie pelną. O juk turime tiek kontroliuojančių institucijų. Ir jie to nemato, ir jiems tas nerūpi. Aš galvoju, kad tai tiesiog nusikalstama.
Ar įmanoma šiuos procesus pakreipti kita linkme? Ir kaip?
Laima: Pagarba Mantui [Mantui Daukšiui] ir visai LASKAO komandai, kad jie dabar užfiksuos bent jau tai, kas liko. Taip galbūt bus išgelbėta dalis senamiesčio architektūrinių detalių. Galbūt vienu ar kitu atveju jos bus panaudotos naujuose projektuose.
Galima prisiminti Dionyzo Varkalio dėka veikiantį Kalvystės muziejų. Kiek jame surinkta visokių detalių, grotelių, rankenų ir daug dar visko. Restauruojant senamiesčio pastatus, ši ekspozicija pagelbėdavo susigaudyti tarp istorinių laikotarpių ir stilių, reikalingas detales pats Dionyzas ir pagamindavo.
Be jokios abejonės, tokios iniciatyvos ir projektai labai reikalingi ir jie tikrai gali prisidėti prie miesto vystymosi, kuriant naują architektūrinę kokybę. Bet turbūt ir patys architektai, rengdami pastatų projektus, kurdami konkrečias detales, galėtų labiau prisidėti prie pokyčių?
Laima: Per visus tuos metus tiek pridaryta… Bastionai restauruoti. Bet prie pagrindinio įėjimo vis dar stovi sovietiniai garažai. Ir dar 12 naujų šiukšlių konteinerių. Tai rodo, kiek mes turime nemeilės, nesupratimo, net paniekos miestui. Rašėme raštus, kreipėmės į Miesto tarybą. Ir Tarybos nariai tarsi žadėjo, kad jau pavasarį garažai bus nugriauti. Bet jie vis dar stovi. O prisimenu, buvo Žalys. Jis praeidavo, pats viską patikrindavo: kur čia kas atsilupę, kur kas nukritę…
Saulius: Bet žinai, ką jis turėjo? Žalys turėjo jėgą. Visi jo klausė.
Laima: Atrodo, kad naujai valdžiai senamiestis rūpi labiau nei ankstesnei. Bet jis turi rūpėti visiems, ne tik merui, ar Tarybos nariui. Ir kiek svarstome ekspertų taryboje, beveik nėra nė vieno projekto, kuriam galėtum ramia sąžine pritarti. Nes dauguma jų pataikauja užsakovo pageidavimams. Dažniausiai svarstome tik statinius su parduodamais butais ir matome aiškią tendenciją – sklype užstatymas per tankus, aukštingumas per didelis, architektūra be išskirtinumo, nebūdinga Klaipėdai.
Anksčiau restauratoriai gaudavo užsakymą per metus sutvarkyti kelis pastato fasadus. Ir aš be jokio atlygio parinkdavau spalvas, jie patinkuodavo, nudažydavo. Taip buvo sutvarkyti Aukštosios gatvėse namukai, ir ne tik. Paskui buvo pasakyta, kad taip negalima, nes ne pagal įstatymą. O dabar turime įstatymiškai didžiausias bylas. Tačiau be spalvinio supratimo.
Vieną dieną sutikau Egidijų Vidrinską [Egidijus rengia katalogo KSADEK spalvų paletes – red. past.]. Jis ėjo gatve su tokiu ypatingu aparatu, kuris nustato tikslią fasado spalvą, pateikia tikslų kodą. Buvau pritrenkta, kaip gražiai metodiškai visa tai dabar daroma. Todėl turiu didelę viltį ir tikėjimą. Matau tokių darbų didelę prasmę. Labai palaikau. Ir jei nors kiek reikės pagalbos, tikrai prisidėsiu, nes turiu ir patirtį, ir supratimą.
Saulius: Papildysiu Laimą. Labai svarbu atrinkti detales ir į katalogą įdėti ne tik jų brėžinius, bet ir aprašyti jų gamybą su kaina. Tai labai pagelbėtų. Nes detalių išsaugojimas yra amžina problema. Viena detalė pagaminama pagal projektą, o po savaitės tos detalės jau nebėra. O jei kataloge būtų vaizdas, brėžinys ir dar kaina, gamyba būtų paprastesnė.
Adomas: Galėčiau paantrinti Sauliui. Buvo tokia situacija: savininkai nudažė vieno pastato fasadą, ir prisireikė naujo vėliavos laikiklio. Pabandžiau paieškoti internete ir apstulbau – kokie prasti visi ir tokie jie keliauja į senamiestį, kur pakliuvo, už 15–30 eurų.
O dėl katalogo, tai norėčiau, kad jis, kai bus baigtas ir išleistas, nukeliautų į savivaldybę pas vyr. dailininką. Jį reikėtų išdalyti tiek derintojams, tiek projektuotojams.
Taip pat prieš atliekant bet kokius fasado keitimo darbus, prieš projektuojant turėtų būti privalomi polichrominiai tyrimai. Ir prieš pradedant projektuoti turėtų būti vėl derinami sprendiniai savivaldybėje, kaip anksčiau būdavo. Projektuotojai vyr. dailininkui atnešdavo planšetus vaizdais. O juos rengdavo specialistai. Tokia sistema veiksminga ir turėtų būti sugrąžinta.
Dar viena opi problema – skirtingi patalpų savininkai priima skirtingus sprendimus, ir dėl to turime pastatus, kurių tik pirmas aukštas perdažytas. Įsigyjant nekilnojamąjį turtą, savininkui turėtų būti pateikti nurodymai, kaip ir ką reikėtų tvarkyti, apimant ir pastato interjerą.
Yra ir kita nelaimė. Dingo kalvio amatas. Atėjo technicizmo laikas, kai detales gamina ne žmogaus ranka. O turėjome pavyzdį, kai amatas darė ir verslą, ir kartu gerus pavyzdinius vyrius, pavyzdžiui. Galbūt reikėtų bandyti istoriškai aprašyti šį amatą kataloge. Kas buvo charakteringa, kas tikra. Tai paskatintų įmones pagal jūsų pavyzdžius gaminti ir atgaivinti šį amatą. Aišku, reikia ne tik šio amato puoselėtojų-kūrėjų, bet ir užsakovų, kuriems tai rūpėtų.
Laima: Užsakovas – tikrai labai svarbu. Pagal mano rengtą projektą dabar ruošiasi tvarkyti pastatą Daržų g. 13. Kai pagalvoji, – gerai, bent jau nestovės nenaudojamas, kaip apleistas žmogus. Bet susitikus su užsakovais atsiskleidė toks nesupratimas, nepagarba įdėtam darbui. Tai plastikinius langus užsakovas nori dėti, tai langų spalvą derinti prie stogo. O projekte spalvinis sprendimas visai kitoks. Bet yra ir gerų pavyzdžių. Buvome Juodkrantėje, Pilkopėje. Ten priešingai – užsakovas kartu su architektais su meile atkūrė pastatą, viskas iki galo profesionaliai padaryta.
Adomas: Užsakovas, matyt, darė taip, kaip reikalavo architektas.
Laima: Ne tik reikalavo. Pats savininkas darė tai iš kultūrinių sumetimų, iš meilės miestui. Architektas niekada nieko neišreikalaus iš užsakovo, jei nebus elementaraus suvokimo, jei užsakovas tik galvos, kaip čia mažiau investuoti ir brangiau parduoti. Tokiu atveju architektas su savo reikalavimais jam bus tik trukdis.
Saulius: Geriausias pavyzdys, iliustruojantis, kokių būna užsakovų, – padegtas Palangos Kurhauzas. Baisių žmonių yra.
Laima: Taip, susidūriau pati, kai reikėjo po tuos degėsius vaikščioti ir matuoti. Bet čia laiminga pabaiga. Meras kovojo ir per teismus ėjo. Ir galų gale išvarė iš ten tą baisų žmogų.
Saulius: Dar palietėm tokią temą, kad paveldą mes turime iš sovietmečio. Ta kultūra, kuri mums buvo primesta, – nelaimė. Pasirodo, tai vis dar veikia.
Laima: Čia tu, Sauliau, kalbi apie blogąją sovietmečio pusę. O aš, pavyzdžiui, galvoju, kad visas senamiestis – ir tie grindiniai, visi geresni pastatai – buvo restauruoti sovietmečiu iki Nepriklausomybės. Tad tas mentalitetas ne visiems persimetė. Juk mes apie pinigus negalvojome. Gaudavome vienodą algelę, ir mums to užteko. Ir ne tai buvo to gyvenimo įdomumas. Ne tai, kad daugiau turėtum. Aš neįsivaizduoju, kas dabar stato tuos parduodamus butus, juk gyventojų Klaipėdoje sumažėjo. Kas pirks tuos butus, kas juose gyvens, kai jie sugrūsti. Nėra nei vietos vaikams, nei grožio. Nei pagarbos tai vietai.
Adomas: Na, čia jau nukrypom. Norisi kažką naudingo pasakyti. Jeigu savo noru niekas nedaro teisingai, o daro, kaip išeina, galbūt galėtų būti priimtas Miesto tarybos sprendimas dėl senamiesčio detalių katalogo. Pavyzdžiui, anksčiau Taryba priimdavo sprendimus dėl interjerų derinimo, dėl tvarkos, kaip turi būti atiduodami naudoti pastatai, dėl visuomeninių interjerų eksploatavimo. Ar neatėjo laikas, kad prie to turime grįžti?
Laima: Tai kiek dabar yra kontroliuotojų, kurie neturi nė menkiausio supratimo, ką daro. KVAD pilnas darbuotojų. Bet jie tik arogantiški, o specialisto nė vieno.
Adomas: Na, aš kalbu apie Tarybos sprendimą, kuris įpareigotų vadovautis parengtu Klaipėdos senamiesčio detalių katalogu be jokių nukrypimų. Aš, kaip senas biurokratas, tikiu, kad tai veiktų.
Laima: Galbūt, bet vis dėlto yra žmonių problema. Ir yra specialistų problema. Jaučiu atsakomybę. Juk mes visi kartu mokėmės, dirbome. Sukaupėme žinių bagažą, bet niekam jo neperdavėme. Neatsirado jaunų specialistų, kuriems ta sritis būtų įdomi.
Saulius: O pamenate, juk buvo mūsų vidinė taryba. Kiekvieną, net ir menkiausią, projektą visas kolektyvas aptardavo.
Laima: Aptardavo ir patardavo. Mes mokėmės vienas iš kito.
Saulius: Visų pirma buvo vidinė taryba ir tik paskui projektų nešimas „į lauką“. Ir tokia praktika buvo labai gera. O dabar dažnoje projektavimo įmonėje: aš nežinau, ką tu darai; tu nežinai, ką aš darau.
Adomas: Na taip, bet kalbu apie tokias situacijas, kai statytojas perka vieną pastato „gabaliuką“ ir nori jį įsirengti. Nesuprantu, kaip savivalda negali išreikalauti iš statytojo, kad jis nudažytų, pavyzdžiui, visą namą. Nepasirašius įsipareigojimų, turėtų neleisti pirkti nekilnojamojo turto. Italijoje yra tokia veikianti praktika: jei perki NT senamiestyje, turi laikytis pasirašytų nuostatų. Ten netgi turi freskas nutapyti, jei nori kavinę įsirengti, o ne kičą dėti. Ten yra kiek kitoks požiūris.
Laima: Nereikia žiūrėti į Italiją. Yra kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Panevėžys ar net Kaunas pavyzdingai tvarkosi. Man atrodo, kad Klaipėdoje yra blogiausia situacija. Niekur nemačiau tokios nemeilės miestui.
Adomas: Sutinku, tvarkos ir veikiančios sistemos čia nėra.
Saulius: Ir žmonių kultūra kokia. Ar pamenate barą „Šikšnosparnis“? Buvo gana įdomus interjeras. Bet savininkas numirė, atsirado kiti savininkai – uždažė, išdraskė. Jokios atsakomybės.
Adomas: Ir šioje vietoje turėtų būti patalpų keitimo tvarka. Jeigu interjere likę kokių vitražų ar skulptūrų, kitų meno kūrinių, tai turėtų būti saugoma, atkuriama, o ne naikinama.
Laima: Negaliu nepaminėti to Daržų gatvės pastato. Pastatas statytas XVIII amžiuje, puikios būklės. Projektas buvo skirtas pastatui restauruoti. O statinys nugriautas. Kelerius metus riogso griuvėsiai. Už tai atsakingas veikėjas liko nenubaustas. Bet dar ne viskas prarasta. Asmeniškai prisidėsiu, kad senamiestis neišnyktų. Dabar Daržų gatvėje ruošiame buvusio užstatymo projektą.
Pabandykime dar grįžti prie temos, gal bent į vieną klausimą konkrečiai atsakykite. Kokie Klaipėdos senamiesčio elementai jums atrodo įspūdingiausi, savičiausi ir kokią reikšmę jiems teikiate?
Adomas: Aš vieną išskirčiau. Tai Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus pastatas. Ten secesijos stilius. Išsaugotos grotelės ir kitos detalės: rankenos, laipteliai.
Laima: taip, aš tą patį būčiau sakiusi. XVIII amžiaus pastatas, puikiai restauruotas. Viskas ten išliko todėl, kad muziejus. Jei būtų privatizuotas, kažin ar dabar džiaugtumėmės. Dramos teatrą dar paminėčiau, nepaisant to, kad ten kažką pavogė. Jis yra vertas pasididžiavimo. Šie pastatai puikiai restauruoti.
Adomas: Dar banko pastatas Liepų g. 10, pastatas restauruotas pagal Sauliaus projektą. Be abejo, Centrinis paštas.
Saulius: Yra ir Frydricho pasažas čia pat (juokiasi).
Laima: Taip, taip pat puikiai restauruotas pastatų kompleksas [pagal S. Manomaičio projektą – autor. past.]. Pagarba Sauliui. Visada taip ir traukia praeiti pro sandėlių kompleksą. Ir tada tiesiai į Frydricho pasažą. Jeigu kas atvažiuoja, ten yra vienintelė vieta senamiestyje, kur galima nuvesti svečius, kur dar nesugadinta.
Saulius: Frydricho pasažas atspindi tą tikrąją Klaipėdą.
Laima: Ir tą tikrąjį restauravimą, kai buvo projektuojama su meile. Koks puikus tas vienas raudonų plytų pastatas – išlikęs, kreivas. Ir koks puikus tas naujas intarpas – keltuvas. Ir visi šie projektai padaryti iki Nepriklausomybės.
Saulius: Dar vienas akcentas. Klaipėdos centrinis paštas, Dramos teatras ir dar vienas fachverkinis aukštas namas, kuris dabar jau kitoks, – jų stogai buvo dengti skeltu akmeniu. Ir tai unikalu. Kai buvo restauruojamas teatras, bandžiau gauti tokią medžiagą. Nepavykus rasti skelto akmens, stogą uždengėme variu. Bet dabar vėl uždengė tomis plytelėmis, nors ir dirbtinėmis, bet panašiomis į autentiškas. Skelto akmens stogai ir, žinoma, grindiniai atspindi tą tikrą senąją Klaipėdą, nes kitur Lietuvoje to nėra.
Adomas: Dar senamiesčio gatvių tinklas TSRS laikais buvo pavadintas urbanistiniu paminklu.
Laima: Būtent, gatvių tinklas tarp Turgaus gatvės ir upės, kurio grindinio miestas, tikiuosi, nebeleis sugadinti, o lieps atkurti ir restauruoti. Na ir keli iškilūs pastatai, visi fachverkiniai, daro Klaipėdą išskirtinę. Ir tie raudonų plytų visuomeniniai pastatai: buvusios kareivinės, Mokytojų seminarija, paštas. Reikia visa tai išsaugoti.
Adomas: Dar paminėčiau bauhauzo laikotarpio Hermanno Reismanno suprojektuotus pastatus. Jie taip pat atspindi šio krašto savitumą.
Saulius: Dar vienas svarbus dalykas, kalbant apie detales. Jos gali sukurti bendrą miesto aurą. Tai ne tik tos autentiškos detalės, bet ir apskritai visos detalės, kurios pakliūva į senamiestį. Aš dar tarybiniais metais buvau nuvykęs į užsienį, man regis, Vengriją. Įspūdį padarė tai, kad visos detalės senamiestyje, pavyzdžiui, kelio ženklai ar iškabos, yra kito mastelio, mažesni. Pakabinti jie tam tikrame aukštyje, tam tikro dydžio ir griežtos spalvinės gamos.
Laima: Grįžtant prie Klaipėdos senamiesčio detalių katalogo, reikia žinoti, kur jį naudoti. Ir naudoti ne tik architektams, bet ir užsakovams. Jei bus privaloma, tada tikrai naudos. Tai, kad toks katalogas yra rengiamas – be galo prasminga. Gal jam atsiradus, atsiras ir žmonių, kurie juo naudosis, atsiras ir įstatymų. Gal žmonės, kurie kontroliuoja statybą, juo pasinaudos kaip įrankiu. Matau čia prasmę. Matau ir ateitį.
Gi de (Mopassan 🙂 Bel-Ami(ė), Tau reikėt dėl seklės vertės žymėt raidė ė. Šiš Anikė pradėm žėr Haackės indėta Prūsės identitet’ės Žemės Mažėlės Gėlė.
Tiesa slypi detalėse. Kad ir Pilies tilto turėklai – žali vamzdžiai. Manau taip pat turėtų būti atkurta autentika.
…de.talijos slyp kap i šone.
Ir senais laikais buvo naudojamos masinės gamybos detalės. Jas galima ir dabar rasti https://www.antik-style.de/. Nesupratau apie kokį katolagavimą kalbama?
Dramos teatro gal tik 30% autentiškumo liko. Gaila apleisto centrinio pašto interjero. Dar nepaminėjote sugadinto interjero ir įstatytos arkos viename Turgaus g. name.
po kiek musmerės?
Net nežinau ka tau, pelesi ,ka ir parašyti ,koki labai negražu žodi,ir pasiusti tave toli,bet suprantu tu nekaltas,rublis kalčiausias čia….
Man reiketų naujiesiems projektuotojams ir istorinius pastatus nupirkusiems daugiau žinoti senųjų Klaipedos-Memelio miesto magistrato nurodymų dėl namų tvarkymo istoriją-buvo net spalvų reikalavimai.Domekites daugiau identitetu.