Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-11-10 |
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikas dr. Vytautas Jokubauskas yra rašęs, jog jau prabėgus keliems mėnesiams po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos paaiškėjo, kad išlaikyti jį bus gerokai sunkiau nei gauti. Jau 1923 m. balandžio 6–11 d. vyko vienas nemaloniausių XX a. 3-iojo dešimtmečio incidentų Klaipėdoje – vietos gyventojų streikas. O 1924 m. rugpjūtį Lietuvos struktūroms teko užkardyti bandymus Klaipėdos krašte įvykdyti politinį perversmą.
Apie pastarąjį slaptame pranešime premjerui Antanui Tumėnui informavo Aukštasis įgaliotinis Klaipėdos kraštui Jonas Polovinskas-Budrys. Jis dėstė sulaukęs Valstybinės policijos valdybos pranešimo, kad naktį į rugpjūčio 5-ąją „vokiečiai mano daryti perversmą“.
„Tam tikslui keletas organizacijų išskyrė iš savo tarpo komitetą, kurio pirmininku tapo išrinktas tulas Blumenau, vokiečių kariuomenės feldfebelis, Klaipėdos Krašto pilietis, apie 35 mt. amžiaus, be jokio užsiėmimo, įtariama jog vertėsi šmulgeliavimu. Pirmu jo adjutantu buvo paskirtas Beeck antruoju adjutantu – Rugullis, raštvedžiu Kessler“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Pasak jo, šie veikėjai rinko žinias apie Lietuvos kariuomenę ir palaikė ryšius su Rytprūsių karinėmis organizacijomis.
„Rytprūsių organizacijos nori, nepaisant Vokietijos Vyriausybės draudimo, rugpiūčio mėnesy apvaikščioti dešimties metų sukaktuves nuo karo paskelbimo ir kad pakėlus ūpą nacionalistų tarpe, norėjo kaipo siurprizą pateikti Klaipėdos kraštą. Šitą sumanymą Rytprūsių organizacijos vadas kap. Amon manęs įvykdinti tokiu būdu: Klaipėdiečiai turi pradėti, o jie tuojau pereis sieną ir eisią pagalbon, atgabensią pakankamai ginklų ir apginkluosią visą kraštą. Kadangi, esą sunku tikėti, kad Alijantai prieš tokį Rytprūsių žygį neprotestuosią, tai tą prijungimą reikėsią užmaskyruoti Klaipėdiečių sukylimu ir reikalauti Freištato, remiant tokį reikalavimą vokiečių neva Krašto persekiojimu. To viso užpakaly buk tai esąs „Kurturbundas“. Asmenys, kurie rizikuoja prarasti savo turtą, iš pradžių aktyviai neturi dalyvauti, remti reikalą kitais būdais ir prisidėti tik vėliau“, – perversmo scenarijų išdėstė Lietuvos valdžios atstovas Klaipėdos krašte.
Pasak jo, organizatorių lyderis Fridrich Blumenau ypač agitavo prisidėti bedarbius, įrodinėdamas jiems, kokią naudą gali atnešti tokios permainos.
„Jis rado pritarimo vokiečių jaunuomenės tarpe. Judėjimo pryšaky buvo pastatyti buv. vokiečių kariuomenės viršylos ir puskarinininkiai“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Perversmininkai rugpjūčio 1-osios vakarą, 19 val., susirinko Joniškės priemiestyje, Martin Beeck namuose, kad aptartų galutinį puolimo planą. Buvo numatyta, kad jis prasidės 1-2 val. nakties ir veikti turėjo trys ginkluotos grupės. Pirmoji, sudaryta iš 80 žmonių, turėjo pulti pirmąjį kareivinių bloką, antroji (100 žmonių) – antrąjį bloką, trečioji, taip pat sudaryta iš šimto žmonių – užimti karininkų fligelį. Likusieji perversmininkai turėjo užimti maisto, pašaro ir ginklų sandėlius bei Valstybinės policijos biurą ir buvusią Prefektūrą. Ryte turėjo būti rekvizuoti visi privatūs automobiliai, kad būtų galima palaikyti ryšį su Tilže.
„Paimtieji karininkai bei žymesnieji lietuviai valdininkai suėmus juos turėjo būti nugabenti į garlaivį Schliken kaip įkaitai. Jei Lietuvos kariuomenė mėgintų eiti tvarką atstatyti – įkaitai būtų nužudyti. Atskirus asmenis, kaip kad Budrį, arba brolius Gailius, Simonaitį, Vanagaitį buvo nutarta ne sušaudyti, bet pakarti“, – dėstė J. Polovinskas-Budrys.
Jis informavo, kad namas, kuriame vyko minėtasis pasitarimas buvo sekamas ir kai apie 21 val. susirinkusieji „davė priesaikas šventai pildyti pasižadėjimą“, valstybinės policijos pareigūnai, vadovaujami komisaro Valterio Varšuko suėmė 11 perversmininkų, trims iš jų pavyko pabėgti per langą.
„Nors dalyviams buvo griežtai įsakyta neturėti su savim jokių kompromituojančių dokumentų, rasta tačiau knygutės su užrašais etc. ir aukščiau išdėstytas puolimo planas. Suimtieji patalpinti kalėjiman į pavienias kameras. Tardymas vedamas“, – išdėstė Vyriausybės atstovas, kurio pranešimo nuorašas buvo išsiųstas Lietuvos atstovybėms Berlyne, Londone, Stokholme, Paryžiuje, Rygoje, Romoje, Vašingtone, Maskvoje, Helsinkyje, Prahoje ir Taline.
Spauda apie tokį įvykį pranešė tik rugpjūčio 22-ąją. „Klaipėdos žinių“ pranešime iš esmės atsispindėjo visa informacija, kurią J. Polovinskas-Budrys siuntė konfidencialiu pranešimu premjerui.
Tuo metu dienraštis „Lietuva” nedetalizavo planuoto lietuvių veikėjų pakorimo, tik parašė, jog „daug žiauriai buvo manyta pasielgti su Klaipėdos krašto gubernatoriumi p. Budriu, Direktorijos Prezidentu Gailium, Klaipėdos krašto bažnyčios galva kun. Gailium ir pp. Simonaičiu bei Vanagaičiu“.
„Klaipėdos žinios“ papildomai nurodė, jog Geležinkelių policijos nuovados viršininkas buvo pranešęs J. Polovinskui-Budriui, kad Pagėgiuose rugpjūčio 2 d. iš Vokietijos buvo gauta ir muitinėje sulaikyta 2000 trijų rūšių prūsų ulonų, husarų ir pėstininkų kepurių bei 200 bruslotų (liemenių) siunta. Kadangi šio siuntinio iki rugpjūčio 4 d. apžiūrėti niekas muitinėn neatvyko, jis buvo konfiskuotas.
„Buvo rasti lapai su pažymėjimu: gavėjas A. L. Švark, Šilutėj, bet rugpjūčio 4 d. atvyko į muitinę ekspeditoriaus Kybart Pagėgiuose tarnautojas ir padarė naują važtaraštį, sulig kurio tie daiktai peradresuoti vardu Aloizo Svark, Šilutėj. Kadangi pastarasis policijos įtariamas buvo įvežęs šį pavasarį į Klaipėdą sprogstamosios medžiagos, tai policija mano, kad tos kepurės ir daiktai esą atvežti ruoštam sukilimui“, – buvo rašoma „Klaipėdos žinių“ publikacijoje.
Žurnalistas Virginijus Savukynas yra rašęs, kad pagal perversmo planą rugpjūčio 5 dieną vienas iš sukilimo vadų ir vienas iš paimtų belaisvių turėjo vykti į Kauną, kur būtų pareikalautą, kad Lietuvos vyriausybė pripažintų Klaipėdos kraštą nepriklausomą. Tą patį rytą turėjo pakilti lėktuvas be jokių atpažinimo ženklų, kuris pasuktų Lenkijos link. Ten būtų pasiūlyta Lenkijai prie demarkacijos linijos surengti ginkluotą demonstraciją, taip sukaustant Lietuvos kariuomenę. Už tai Lenkijai buvo pažadėta pusę Klaipėdos krašto.
„Kaip lietuviams pasisekė susekti šį sąmokslą? Čia reikia ieškoti moters. Į sąmokslininkų ratą buvo įtrauktas ir Francas Jokūbaitis. Jis jautė Blumenau didelę nuoskaudą. Pasirodo, kad prieš metus Blumenau jį buvo uždaręs daboklėn dėl to, kad Jokūbaitis savavališkai apleido kareivines ir nuėjo pas merginą. Francas Jokūbaitis, radęs progą atkeršyti, nuėjo į savo sužadėtinės Bertos Kramer namus ir ten surašė viską, ką žino apie sukilimo planus. Ryte jis pasirodė pas policijos komisarą Valterį Varšuką. Taip Lietuvos valdžia ir sužinojo apie rengiamą sukilimą“, – rašė V. Savukynas.
Rudolfas Valsonokas knygoje „Klaipėdos problema“ 1932 m. rašė, kad slaptą organizaciją buvo įsteigęs F. Blumenau ir valstybinės policijos vachmistras Jurgis Matschkus. Arčiausi F. Blumenau padėjėjai dar buvo Gustav Boether, Maks Kessler, Otto Balnus ir Franz Jokubeit. Vadovybėje dar buvo Johann Perkams, Martin Beck, Ernst Stuhler, Jonas Karalius, Walter Schwenzig, Kristupas Simoneit, Erich Ukstins, Gerhard Bluhm, Heinrich Petrik, Egon Riegel, Bruno Riegel ir Erdmann Klimkeit.
1924 m. gruodį Kariuomenės teismas užbaigė nagrinėti Klaipėdos maištininkų bylą ir jų vadą F. Blumenau nuteisė 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, o padėjėją M. Kessler – 8 metams, kiti septyni gavo gerokai švelnesnes bausmes – nuo metų ir keturių mėnesių iki dviejų metų ir aštuonių mėnesių nelaisvės. Devyni teisiamieji buvo išteisinti. 1925 m. kovą Vyriausiasis Tribunolas, taip pat uždarame posėdyje, išnagrinėjo apeliacinius skundus. F. Blumenau bausmė buvo sumažinta nuo 12 iki 8 metų laisvės atėmimo sunkiųjų darbų kalėjime, G. Boether ir M. Kessler – nuo 8 iki 5 metų, M. Beck – iki trijų metų, o visiems kitiems bausmės paliktos tokios pačios.
Anot V. Savukyno, po kelių metų pučistai buvo paleisti ir išvyko į Vokietiją. Spėjama, jog taip atsitiko dėl lietuvių noro neeskaluoti įtampos. Tuo metu buvo įvykę incidentai, kurių metu lietuvių šauliai nušovė kelis vokiečius.
„Vieną šaulį, pasirėmus tam tikra įstatymų machinacija, pavyko išgabenti iš Klaipėdos krašto, o kitą teisė Klaipėdoje. Visa tai kėlė didelę įtampą. <…> Tuometinėje situacijoje valdžia nebuvo suinteresuota eskaluoti įtampos ir nepasisekusio pučo vadeiva Blumenau buvo paleistas“, – rašė V. Savukynas.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medijų rėmimo fondo remiamą projektą „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“
vykti į Kauną, kur būtų pareikalautą, kad Lietuvos vyriausybė pripažintų Klaipėdos kraštą nepriklausomą. Tą patį rytą turėjo pakilti lėktuvas be jokių atpažinimo ženklų, kuris
Pavadinimas: Maišto Garsai Klaipėdoje
https://suno.com/song/c3f68f0f-0bd0-4cd7-b989-736d81c1e00f
—
[Verse 1]
Klaipėda – kraštas, kur istorija tamsi,
Už laisvę ir vietą kovoti privalai.
Blumenau su draugais planą dėliojo,
Ne tik pakelti kraštą, bet ir išlaisvint jį norėjo.
[Chorus]
Ginklai pasiruošę, jų tikslas – ryžtas,
Šešėlyje slypi didingas noras.
Nors tauta rami, tyla čia apgaulinga,
Kovoje už Klaipėdą niekas nesustabdo.
[Verse 2]
Perversmas brendo, planai klojo kelio vingius,
Vokiečių uniformos laukė prūsiškose dėžėse.
Pakelti rankas prieš lietuvius, prieš tautos balsą,
Pavergti laisvę – išmėginti jų tvirtybę.
[Chorus]
Ginklai pasiruošę, jų tikslas – ryžtas,
Šešėlyje slypi didingas noras.
Nors tauta rami, tyla čia apgaulinga,
Kovoje už Klaipėdą niekas nesustabdo.
[Bridge]
Bet yra, kas mato, kas stebi šešėlius,
Kiekvienas žingsnis čia sekamas tyliai.
Jokubaitis su paslaptim atėjo, įskundė planus,
Ir staiga atspindys maišto blunka.
[Verse 3]
Policija sulaiko, suplėšo planus,
Maištininkai sugauti, tylūs nakties gaudžiai.
Teismas jau skelbia bausmes – nusileidžia viltis,
Klaipėda lieka – bet širdys dar plaka iš tolo.
[Chorus]
Ginklai buvo paruošti, tikslas ryžtas,
Bet šešėlyje didvyriškumas pranyko.
Nors tauta rami, tyla visad apgaulinga,
Kovoje už laisvę niekas nesulaiko mūsų širdies.
[Outro]
Metai praeis, istorija ramiai vėl gulės,
Bet kovos, pavojai – niekad nemiršta.
Klaipėda čia, laisvės aidą išgirsta,
Maišto balsas, tylus ir nenuolaidus.