Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-07 |
Yra toks buitinis reiškinys, kuris visiems žinomas. Jį naudoja beveik visi, nors stengiasi nurodyti, kad nemeluojančių nebūna. Būna, tik retai. Kadangi melą žino visi, tai griežtai pasakyti, kas tai yra, mažai tesugeba.
Teigiama, kad pasiekę 4 metų amžių vaikai jau sugeba apgalvotai meluoti (APA Disctionary of Psychology, 2023). Dažniausia to priežastimi yra baimė arba noras paslėpti gėdą. „Aš to nepadariau“, – prie sudužusios vazos gali pasakyti mažametė. Situacijų galima prikurti labai daug, bet esmė jau kiek aiški.
Didėlesniame amžiuje melo formos kinta, bet ne esmingai. O priežastys irgi yra matomos visų, kas augino vaikus. Galvos skausmas – populiariausia liga ankstyvame mokinio amžiuje, vėliau jau išmokstama „pagerinti“ termometrą, o treti sugeba ir savo tėvus apsukti aplink pirštą. Naudos iš to nedaug, bet vis tiek dauguma to išmoksta.
Tai, kas pavardinta, yra tik mažos augimo ligos, kurios retai kam sugadina gyvenimą. Melas tampa pavojingu, kai randasi suaugusių pasaulyje ir pakeičia kitas žmonių santykių formas.
Nesiimsiu gilesnės analizės, nes šiuo metu tai nėra mano užduotis, bet galiu manyti, kad sugebėjimas meluoti kai kam pagimdo galimybes pakilti socialinėje struktūroje iki pačių aukščiausių vietų.
Čia jau tenka šnekėti apie melo rūšis. Sakykim, komplimentas yra nereikšmingo melavimo forma, norint suteikti nepagrįstą malonumą kitam žmogui. Panašus yra ir „geras“ melas, norint palengvinti ligonio kančias. Kai žmonės naudoja tokias priemones, jie retai suvokia, kur link jos veda.
Mano mėgiama patarlė – ir ilgiausias kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio gali būti pakeista: didžiausio meno meluoti išmokstama, kai jis nestabdomai plečiasi. Tiesa, čia būtina sakyti, kad melas čia tampa manipuliacijos priemone, bet apie tai jau rašyta.
Tačiau grįžkime prie mano posakio. Kodėl tai tapo tokiu reikšmingu dalyku. Čia tenka pasidomėti psichiatrija. Patologinis melas (angl. pathological lying, dar vadinamas pseudologia fantastica, mythomania ar kompulsiniu melu) – tai lėtinė, nuolatinė ir dažnai kompulsyvi melavimo elgsena, kuri labai skiriasi nuo įprasto melo. Nekartosiu visų žinyno tiesų, nesu šios srities specialistu, tačiau kai kurių žmonių, kuriuos labai dažnai matau per televizorių ar kitose priemonėse, elgesys labai primena šį apibrėžimą.
Paieškojus kiek labiau specializuotuose leidiniuose aptikau dar kai ką. Patologinis melagis:
∙Meluoja turėdamas konkretų tikslą;
∙Kurpia fantastiškas istorijas, kurias nuolat papildo vis naujomis detalėmis (jis ima prieštarauti pats sau, tačiau to nepastebi);
∙Pats šventai tiki tuo, ką sako, ir labai įsižeidžia, jeigu mato, kad juo netikite;
∙Meluoja tam, kad įsitvirtintų, pabrėžtų savo autoritetą;
∙Meluodamas neraudonuoja ir nejaučia jokio diskomforto.
Blogas tas mokslas – psichiatrija. Aprašyti simptomai, lyg ir aiški liga, bet kol nėra patvirtintos diagnozės – žmogus sveikas. Matau jį ar ją laikraščiuose, žurnaluose, televizijose, socialiniuose tinkluose, man tai akivaizdu, o kiti tuo tiki ir net jį ar ją garbina. Man vis kyla klausimas – tai kas čia sveikas, o kas ligonis?
Ar jis pats sau dėl savęs jau yra atsakęs į kankinančius klausimus, parašytus rašliavos pabaigoje?
Tomas Žvinklys?
Buitinis reiškinys tas V. V. ir uždavinius sau prisiskiriantis. Fui.
Ir vėl Žvinklys?