Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-13 |
Ne vienas net ir buvęs politikas vis dar skundžiasi demokratija. Tų priekaištų yra labai daug, nors tarpusavyje ir nesutampa. Pabandysiu bent trumpai įvardinti bent kelias pagrindines problemas:
1. Žmonės labai nori greitų rezultatų, o demokratija visada reikalauja laiko;
2. Žmonėms labai patinka griežta tvarka, o demokratija pripažįsta konfliktus, interesų skirtumus;
3. Žmonėms norisi būti saugiems, o demokratija vis reikalauja paties asmens veiklos, kartais labai aktyvios;
4. Žmonės nori viską suprasti, o demokratinė tvarka visada yra sudėtingesnė už diktatūrą;
5. Demokratija reikalauja suprasti esamą santvarką, o autoritarizmas siūlo emocinius sprendimus.
Vardijimas gali tęstis gana ilgai, nors tai gal ir nėra reikalinga. Svarbu prieiti prie pasirinkimo – kuris visuomenės valdymo(si) principas geresnis, kuris gali užtikrinti saugią ir turtingą ateitį. Jeigu kreipsimės į istoriją, tai rasime aibę skirtingų atsakymų ir tai tik paaštrins problemą. Galima peržiūrėti ir dabarties valstybes ir ieškoti atsakymo ten, bet tai neįmanoma jau vien dėl to, kad kiekviena valstybė yra skirtingose sąlygose: turi gerus ar blogus kaimynus, turi jūrų uostus ar yra uždarytos geografiškai, turi masę gamtinių išteklių, ar turi juos įsivežti. Kai kurių bendrų dalykų, aišku, galima atrasti, bet tai nebus tikslus atsakymas -kuri sistema būtų geresnė.
Todėl pereisiu prie tokių dalykų, kuriuos tiria politologija. Pirmas sunkumas čia kils kiekvienam, kuris panorės greito ir paprasti paaiškinimo. Nes pradžia yra tokia: demokratija yra procesas, kuris skirtingose epochose ir skirtingose teritorijose nesutampa. Todėl svarbu ne tik struktūra, kiek kultūrinės šalies istorijos ypatybės. Dabar esmė: demokratija remiasi dviem dalykais – savivaldumu (savivalda) ir išoriniu valdymu, kai teisės perduodamos kitiems. Paskutiniu atveju randasi įgaliotieji, kurie vėliau vadinasi politikais.
Pakartosiu, kad demokratija grindžiama dviem prieštaraujančiais dalykais, tendencijomis arba kryptimis: savivaldumu ir viešąja valdžia. Tai sukuria nuolatinę priešpriešą: pirmasis reikalauja spręsti viską čia ir dabar, antrasis nukreiptas į ilgalaikių sprendimų priėmimą. Abu jie turi ne tik savą pagrindą, bet ir savo trūkumus. Maža pastaba: noriu atkreipti dėmesį ir į tą dalyką, kad išrinktieji dažniausiai kuria taisykles ne sau, o kitiems. Dažniausiai jie patys jų nepajunta savo gyvenime, ypač jų ydų, trūkumų ar nesklandumų. Kažkam gali kilti klausimas, ar negalima sujungti šių dalykų be įvardintų trūkumų. Čia galėčiau ieškoti pačių įdomiausių aprašymų, bet pasakysiu viena – bendrieji, taip valstybiniai nutarimai, reikalauja tam tikrų žinių ir sugebėjimų. Aišku, ne kiekvienas juos turi, bet laikas ir negabius pramoko.
Taigi, matome, kad savivalda nesunkiai atrenka tuos, kurie moka ir sugeba, nes jie yra šalia ir jų darbų ar veiklos pasekmes gali nesunkiai pamatyti, o atstovaujamoji valdžia paprastai yra nutolusi nuo įprastinių žmonių veiklos ir teoriškai turi būti atsakinga už visos plačios visuomenės veiklą ir numatyti ateities planus bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Šios struktūros ryškiausia problema – kadrų atranka. Yra įvairių posakių apie valytojas ir virėjas valstybės valdyme, tačiau tai anekdotai, kurie reikalingi tik diktatūroms ar autoritarizmui pateisinti. Maduro ir jo vairuotojas yra akivaizdus to pavyzdys – nepakeičiama valdžia nustekeno vieną iš turtingiausių pasaulio valstybių iki skurdo (tiesa, ne valdančiųjų).
Apibendrinant – idealios visuomenės modelius siūlė daug pranašų, ne tik Marksas, Če Gevara ar Leninas. Jų palikuonys valdo Iraną, Rusiją ar Venesuelą bei Kubą. Panašu, kad diktatoriai dažniau susikuria gerovę sau, o ne tautai. Taigi, demokratija turi trūkumų, bet ir privalumų. Kas svarbiau, tenka rinktis. Nuolatos, t. y. kasdien.
Trumpai- Demokratija, tai nuomonių karo pergalė.
„Žmonės labai nori…, o demokratija…”. Nustebau, kad autorius supriešino žmones ir demokratiją. Žmonės, gerbiamas profesoriau, ir yra demokratijos kvintesencija! O demokratija yra gyvenimas pagal žmonių daugumos nustatytą tvarką. Taigi, žmonės ir demokratija yra nesupriešinami dalykai, o Jūsų skelbiamos penkios tezės, švelniai kalbant, yra netikslios.
Žinoma, rašau apie klasikinę demokratiją, ne liberaliąją, kuri su tikrąja demokratija nelabai ką bendro turi. Taip, Jūsų tiesa, kad demokratija yra arčiau diktatūros ir, pridėsiu, svetima liberalizmui ar anarchijai. Neveltui senovės graikai, iškilus egzistencinei grėsmei, demokratiją laikinai atidėdavo, valdžią perduodami išsirinktam diktatoriui.
O kokia yra dabartinės Lietuvos gyvenimo tvarką – ar tikrai demokratinė? Idėja Jūsų kitam straipsniui: kiek mūsų gyvenime realiai yra demokratijos ir kiek autokratijos? Argi tai nėra įdomus ir aktualus klausimas? Skaitytojui priminsiu, kad autokratija yra sistema, kurioje valdžia priklauso nedidelei asmenų grupei ir nėra kildinama iš visuomenės valios.
Tai kaip čia yra? Jisai kažkiek suvokiantis ar visiškai nieko nesuvokiantis?
Kaip sakoma – duok durniui kelią, jei jis stovi ant bedugnės krašto. Sėkmės