Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-02 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
X skyrius. „Medžioklė prasideda“
Kaunas – Nida
Išgirdęs komandą „Mokusō yame“, Giedrius atmerkė akis. Trumpa meditacija prieš treniruotės pabaigą nuramino mintis ir prakaitu pražliugusį kūną – jautėsi vėl kupinas jėgų, nepaisant to, kad ką tik ištvėrė nors ir draugišką, bet labai intensyvią kumitė sesiją su klubo kolegomis.
Keliskart trumpai nusilenkę sensėjui, karatė entuziastai pakilo nuo tatamio ir drausmingai patraukė rūbinių link. Dušas, tvarkingai sulankstytas kimono – į sportinį krepšį, tvirti rankos paspaudimai atsisveikinant su sporto draugais – įprastinis treniruotės užbaigimo ritualas, Giedriui pažįstamas jau gerą dešimtmetį. Būtent prieš tiek laiko jis, antro kurso studentas, pravėrė seniausio Kaune karatė dodžio „Samurajus“ duris. Pažintis su legendiniais Lietuvos karatė meistrais, griežta disciplina, kovos etiketas – visa tai jaunuolį įtraukė ir nebepaleido.
Nors sportas jam nebuvo svetimas – paauglystėje gana rimtai užsiiminėjo laisvosiomis imtynėmis ir plaukimu, net šiokių tokių tarptautinių pasiekimų abiejose disciplinose turėjo, – karatė tapo daugiau nei tik fizine veikla. Giedrius iš kovos meno sėmėsi filosofinės išminties, psichologinės ramybės ir savitvardos gyvenimo audrose. Bet dabar pamėgtas treniruotes kuriam laikui teks pamiršti: prieš akis – ilgos, visą mėnesį truksiančios atostogos. Po paskutinio susitikimo su Dange Giedrius rimtai kibo į epinio nuotykio – taip jis pats jų būsimą misiją apibūdino Fridrichui – planavimo darbus.
Pirmiausia susisiekė su savo bičiuliu ir sutarė, kad kartu imsis aiškintis dingusio Blodės lobio paslaptį. Juk toks atradimas ne tik turėtų neįkainojamą vertę Lietuvos ir Vokietijos kultūros paveldui, bet ir paties Fridricho šeimai.
Jei paaiškėtų, kad iš tiesų bent dalis Nidos dailininkų kolonijos kūrinių buvo išsaugota, lobį slėpęs pastorius ir jam padėjęs Fridricho prosenelis iškart užimtų garbingą vietą abiejų šalių istorijoje. Fridrichas taip ir pasakė Giedriui: jis norįs, kad šis garbingas ir svarbus Heinricho Deckaičio poelgis būtų tinkamai įvertintas visuomenės. Giedrius jį puikiai suprato – Fridrichui tai asmeniška. Na, o jam pačiam šios paieškos žadino ne tik nuotykių troškulį – Giedrius ir pats buvo ne prieš išgarsėti. Mintyse nejučiomis įsivaizdavo save prieš kameras, atsakinėjantį į žurnalistų klausimus, dalyvaujantį populiariuose tinklalaidžių pokalbiuose, televizijos laidose atskleidžiantį visas odisėjos smulkmenas, bendraujantį su dokumentinio kino kūrėjais…
Panašios svajos ir dabar sukosi jo galvoje, kai Giedrius, išėjęs iš karatė salės, sėdo į automobilį – jame jau iš vakaro buvo sukrauti visi daiktai – ir tiesiu taikymu pajudėjo autostrados link. Lygiai už trijų valandų Palangos oro uoste turėjo nusileisti lėktuvas su svečiais iš Vokietijos – Fridrichu ir jo seneliu Manfredu. Taip, po labai ilgų ir sunkių įkalbinėjimų į paieškos komandą buvo įtrauktas ir tarnystės Dievui kelią pasirinkęs meno vertybes slėpti padėjusio zakristijono sūnus. Fridrichui iškart įkalbėti nepavyko, todėl teko įsijungti ir Giedriui – o talentą įtikinti jis tikrai turėjo.
Tiesą sakant, įkalbėti Manfredą atvykti į Lietuvą buvo genialaus Giedriaus plano dalis. Ne dėl simbolių ar sentimentų taip nuspręsta. Giedrius turėjo gerą atmintį smulkmenoms – darbe išugdytą gebėjimą. Kai per jų susitikimą Dangė pasakė, kad neįmanoma bus taip imti ir tiesiog patekti į bažnyčią, jam iškart šmėstelėjo mintis: Fridrichas juk minėjo, kad jo seneliui yra tekę lankytis Nidos bažnyčioje kaip vizituojančiam pastoriui… Tai ir buvo tasai „Eureka!“ momentas – Manfredas taps jų „raktu“ nuo bažnyčios durų.
Skriedamas greitkeliu į Lietuvos vakarus, Giedrius juto, kaip jį užvaldo jaudulys: krūtinėje maišėsi laukimas ir nerimas, koja nejučia spaudė akceleratoriaus pedalą vis stipriau. Automobilis greitai rijo autostrados kilometrus ir kelionės valandas, o jo paties širdis plakė ne ką lėčiau – kuo arčiau buvo Palanga, tuo aiškiau Giedrius jautė, kad nuo šios dienos gyvenimas kuriam laikui negrįžtamai išsuks iš įprastų vėžių.
Palangos oro uosto automobilių stovėjimo aikštelėje vyravo įprastas vasaros pradžios šurmulys – pavieniai turistai tempė lagaminus link automobilių, taksi vairuotojai nuobodžiaudami rūkė prie įėjimo, o virš pakilimo tako dar kurį laiką aidėjo ką tik nusileidusio lėktuvo variklių gausmas. Giedrius stovėjo atsirėmęs į savo automobilio dureles ir akimis ieškojo pažįstamų veidų tarp iš terminalo plūstančių keleivių.
Pirmasis pasirodė Fridrichas – aukštas, tvarkingai apsirengęs, su tamsiu kelioniniu krepšiu ant peties. Vos pamatęs Giedrių, plačiai nusišypsojo ir pamojavo ranka. Iš paskos žingsniavo garbaus amžiaus, baltai pražilęs vyriškis. Į devintą dešimtį įkopęs pastorius judėjo lėčiau, pasiramsčiuodamas lazdele, tačiau jo laikysenoje vis dar jautėsi kažkoks vidinis orumas ir ramybė.
– Giedriau! – džiaugsmingai šūktelėjo priėjęs Fridrichas. – Na ką, prasideda mūsų avantiūra? Vis dar negaliu atsitokėti ir iki galo suprasti, į ką čia mes veliamės, – ištarė jis linksmu tonu, prieštaraujančiu patiems žodžiams.
– Nežinau ir aš, bet, kaip sakė Napoleonas, svarbiausia – įsivelti į mūšį. O tada jau žiūrėsime, – nusijuokė Giedrius.
Šalia stovintis Manfredas tik santūriai linktelėjo ir be žodžių ištiesė ranką Giedriui.
– Es freut mich (Malonu susipažinti), – pagarbiai ištarė Giedrius. Per paskutinį pusmetį jo vokiečių kalba labai patobulėjo: dažni pokalbiai telefonu su Fridrichu ir susirašinėjimas elektroniniu paštu ne tik atgaivino mokyklos laikų žinias, bet ir gerokai jas išplėtė.
Manfredas mandagiai, bet šaltai atsakė tuo pačiu. Giedrius pasijuto kiek nejaukiai – matė, kad Fridricho senelis nėra patenkintas šiuo sumanymu. Jis iš pat pradžių buvo už tai, kad viskas būtų patikėta valdžios institucijoms. Tipinis senosios kartos vokietis, kuriam taisyklės yra vertingesnės už auksą. Jam, giliai tikinčiam žmogui, tai buvo ne tik žemiškų taisyklių laužymas, bet ir Dievo įsakymo „Nemeluok“ pamynimas.
Tam, kad galėtų įleisti anūką su šiuo nepažįstamu lietuviu į Nidos bažnyčią, jam teko susisiekti su Nidos evangelikų liuteronų parapija Lietuvoje ir paprašyti dar kartą leisti vasarą atvykti kaip pastoriui pravesti pamaldų vokiečių turistams… Žinoma, jis savo pareigą įvykdys, bet žinojo, kad tikrasis tikslas yra visai kitas, todėl sielą spaudė nuodėmės svoris. Guodė tik tai, kad sėkmės atveju bus įvykdęs mirštančio tėvo valią…
Kelionė Klaipėdos link prasidėjo lengvu pokalbiu. Fridrichas pasakojo apie Vokietijoje likusius darbus, Giedrius trumpai dar kartą priminė savo planą, o Manfredas didžiąją laiko dalį tylėjo ir stebėjo už lango slenkančius laukų vaizdus.
Į Klaipėdą jie įvažiavo pro Jakų žiedą ir neilgai trukus pasuko į vieną niūriausių uostamiesčio mikrorajonų. Debreceno gatvė, kur gyveno paskutinioji lobių ieškotojų komandos narė, juos pasitiko pilkais daugiabučiais, automobiliais užgriozdintais kiemais ir vos vienu kitu praeiviu, lėtai slenkančiu šaligatviais. Giedrius pasuko automobilį prie stačiatikių cerkvės – baltų sienų ir mėlynų kupolų pastatas ryškiai išsiskyrė tarp sovietinių blokinių namų. Dangė jų jau laukė.
Ji stovėjo kiek atokiau nuo įėjimo, rankas laikydama kišenėse. Lengvas vasariškas paltas, palaidi plaukai, tamsūs akiniai nuo saulės – atrodė rami ir atsipalaidavusi, lyg būtų išėjusi į įprastą pasivaikščiojimą.
– Sveiki, keliautojai, – šyptelėjo priėjusi.
Fridrichas mandagiai pasisveikino, Manfredas kiek formaliau linktelėjo galva.
Vos atsisėdusi ant galinės sėdynės, Dangė iškart išsitraukė telefoną ir ėmė greitai kažką rašyti.
– Atsiprašau, – tarė nė nepakeldama akių. – Tėvui turiu parašyti. Gyvenu su juo, tai jei dingstu kelioms dienoms ir nieko nepranešu, po to bus tragedija. Dar reikia priminti, kur maistas paliktas… ir kad nepamirštų, jog pas gydytoją užsirašęs, – pamačiusi į save nukreiptą Giedriaus žvilgsnį, pasiteisino.
Ji kalbėjo nerūpestingai, tačiau nykščiai per ekraną judėjo pernelyg greitai, o veide buvo matyti kažkokia įtampa. Giedrius tai pastebėjo, ir jam tai net savotiškai padarė gerą įspūdį. „Rūpestinga dukra. Tėvas turėtų būti laimingas“, – pagalvojo.
– Tiesa, o kur apsistosime? – atitraukusi akis nuo ekrano paklausė Dangė.
– „Vaivoje“, – atsakė Giedrius, įjungdamas posūkį. – Pavyko gauti du kambarius savaitei. Beje, įdomiausia tai, kad gyvensime visai šalia senojo Blodės viešbučio, pro langus matysime dar išlikusią legendinio pastato dalį, kurioje dabar veikia muziejus.
Dangė pakėlė akis.
– Rimtai? – jos balse pasigirdo nuoširdus susidomėjimas. – Kokia simboliška vieta.
– Tokia ir buvo mintis, – šyptelėjo Giedrius. Jautėsi pamalonintas, kad pavyko nustebinti. Persikėlus keltu per Kuršių marias ir įvažiavus į pušynų apsuptą kelią, nuotaika automobilyje pasikeitė. Net Dangė trumpam padėjo telefoną į šalį. Skaisčiai šviečianti saulė tarp medžių kamienų brėžė ilgus šešėlius, o pro pravirą langą sklido sakais ir jūra persismelkęs gaivus oras.
– Keista vieta, – tyliai ištarė Fridrichas, žvelgdamas pro langą. – Atrodo lyg atskiras pasaulis.
– Tokia ji visada ir buvo, – netikėtai prabilo Manfredas. – Tarp šniokščiančio vandens ir smėlio audrų. Tarp Vokietijos ir Lietuvos. Tarp gyvenimo ir mirties. Fatališkas kraštas… Jei kartą jį įsimylėjai, jis trauks tave visada…
Šie pastoriaus žodžiai nuskambėjo keistai. „Poetiška, bet kažkaip neturi prasmės“, – pagalvojo Giedrius. Todėl lengvai juos nurašė perdėtam senolio jausmingumui.
Pirmasis tylą nutraukė Fridrichas:
– Gerai. Tarkime, kad dalis Blodės kolekcijos tikrai buvo paslėpta. Ir kad užuomina nėra metafora. Jau esame nutarę: bažnyčia – realiausias slaptavietės variantas. Pastorius, artėjant priešo kariuomenei, tiesiog nebūtų turėjęs laiko ieškoti ko nors kito. O ir visus bažnyčios užkaborius jis turėjo pažinoti kaip savo kišenę. Tačiau kur tiksliai bažnyčioje? Kur pradėsime ieškoti?
– Turi būti altoriuje, – beveik iškart atsakė Dangė. – „Laiptai į dangų“. Bažnyčioje tai akivaizdžiausia asociacija.
Manfredas kurį laiką tylėjo, tarsi nenorėdamas skubėti su atsakymu.
– Pastorius Kütheris buvo protingas žmogus, – pagaliau tarė. – Ir labai atsargus. Bet… ko gero, taip. Altorius bažnyčioje nėra vien apeigų vieta, – žvelgdamas pro langą į atsivėrusią marių plynumą lėtai rinko žodžius. – Krikščioniškoje tradicijoje jis simbolizuoja ribą tarp žemės ir dangaus, vietą, kur žmogus per maldą ir auką priartėja prie Dievo. Ne veltui senose bažnyčiose tikėta, kad būtent prie altoriaus dangus yra arčiausiai žmogaus… Tad „laiptai į dangų“ kaip užuomina skamba visai tikėtinai.
– Vadinasi, pradedame nuo ten, – užtvirtino Giedrius.
Pokalbis kuriam laikui nutrūko. Priešais vairuotojo akis iškilo baltas gyvenvietės ženklas „Nida“. Dar kelias minutes pariedėjęs vingiuotomis gatvėmis, automobilis priartėjo prie ant kalvelės virš marių stovinčio pastatų komplekso. Dešinėje – raudonų plytų senovinis pastatas. Hermano Blodės viešbučio pietinis fligelis. Nedidelis fragmentas to, kas buvo XX amžiaus pradžios menininkų meka. Kairėje – jau vėlesniais laikais statyti poilsio namai. Čia jie visi artimiausią savaitę gyvens ir dirbs.
„Labiausiai jaudinanti mano gyvenimo akimirka“, – pagalvojo Giedrius. Pakiliai jautėsi ir kiti keleiviai. Tik Manfredas liūdnai žvelgė į tolį. Žinojo, kad Dievas jį atvedė į gimtąsias vietas paskutinį sykį. Deramai atsisveikinti.
Už kelių šimtų kilometrų į šiaurę nuo Nidos esančioje Liepojoje šiltą vasaros vakarą, kaip ir daugumoje Baltijos pajūrio miestų, buvo daug turistų. Gatvėse šurmuliavo minios žmonių, iš lauko kavinių skambėjo muzika, parke šalia paplūdimio vyko įvairūs koncertai. Klientų netrūko ir populiariausiame prekybos centre „Kurzeme“. Automobilių stovėjimo aikštelė buvo beveik pilna. Iš visų automobilių išsiskyrė įspūdingas, prie pat įėjimo pastatytas juodas „Hummer“ visureigis. Automobilis prisiparkavo prieš dvidešimt minučių, tačiau jame sėdintis vairuotojas ir du keleiviai neskubėjo išlipti apsipirkti.
Vienas jų įdėmiai spoksojo į išmanųjį telefoną. Staiga aparatas supypsėjo. Nesakydamas nė žodžio, jis atkišo ir parodė ekraną vairuotojui. Tasai, metęs trumpą žvilgsnį, pasilenkė prie prietaisų skydelyje įtaisytos navigacijos ir suvedė adresą. Tada paspaudė užvedimo mygtuką – variklis grėsmingai suriaumojo.
– Поехали (važiuojam), – tyliai, bet įsakmiai tarė ant galinės sėdynės sėdintis keleivis.
„Hummeris“ lėtai išriedėjo iš stovėjimo vietos.
Parašykite komentarą