Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-05 |
Žmonių visuomenė yra sudėtinga. Retai kas supranta jos esmę ir valdymo principus. Per paskutinius kelerius tūkstančius metų buvo ne vienas bandymas rasti atsakymą, kaip nukreipti arba valdyti visuomenę. Politologai, filosofai ir kitų specialybių atstovai parašė aibę kūrinių, kuriuose visa tai išaiškino. Tiesa, mažai kas apie tai žino ir gyvena be tų žinių. Paprastai matoma tokia situacija, kai visuomenėje išskiriami valdantieji ir kiti. Čia labai ryškiai matomi vaizdai apie jų trūkumus ir nesugebėjimus. Todėl tapo svarbu, kad šie žmonės turėtų būti protingi.
Dabar apie problemą. Negaliu suprasti, kodėl visi taip piktinasi sutikę ar susidūrę su kvailiu. Jų daug, todėl ir visuomet matai, girdi ar sveikiniesi. Jie gali būti vairuotojais, viršininkais, politikais ar net pasakų herojais. Tiesa, išmatuoti, kiek jų yra, kurią visuomenės dalį jie sudaro, kol kas bent oficialiai dar nėra nustatyta. Bandyta vertinti per tą intelekto koeficientą, bet tai tiek netiksli priemonė, kad proto nepamatuoja. O kvailys turėtų būti protingo žmogaus antipodas, bent taip jau sako intuicija.
Esu kiek anksčiau apie tai rašęs, net viena knyga buvo keistu pavadinimu „Kaip išvengti grupinio idiotizmo“, bet dabar truputį kitu kampu.
Viename straipsnyje radau tokią nuostatą: „Eksperimentai ir ilgi stebėjimai įvairiausiose žmonių grupėse parodė, jog žemos kvalifikacijos, išsilavinimo grupėse kvailų žmonių buvo daugiau, nei tikėtasi. Tačiau dar daugiau nustebino mokslininkus tiriant aukštesnius sluoksnius. Skurdas, išsilavinimo nebuvimas, pasirodė nėra joks rodiklis, nes kvailių procentas buvo tas pats. Tiriant dar aukštesnius sluoksnius, vėl buvo rastas tas pats kvailų žmonių procentas. O ten profesūra, kostiumai, baltos apykaklės, prestižiniai automobiliai. Rezultatai tyrėjus taip šokiravo, kad jie pakartojo tyrimus. Intelektualusis elitas, Nobelio laureatai turėjo tą patį procentą kvailių, kaip ir bet koks kitas visuomenės sluoksnis. Kvailų moterų rasta tiek pat, kiek ir vyrų. Išsivysčiusios šalys, pasirodo, ne tokios jau ir išsivysčiusios, palyginus žmonių mąstymą su kitomis neišsivysčiusiomis šalimis. Ar jūs bendrausite su britų aukštąja visuomene, ar su Polinezijos atstovais, ar su banditais, ar su vienuoliais, visur sutiksite tą patį kvailių kiekį. Kvailys – tai žmogus, kurio elgesys sukuria jam pačiam, kitam žmogui ar grupei žmonių nuostolius, pakenkia sveikatai, santykiams.“ („Kvailys“, Eugenijus Mockaitis).
Taigi, norėta, kad valdančiajame elite būtų didesnis protingų žmonių kiekis, tačiau to nėra. Man tai buvo ir anksčiau aišku, ypač pažvelgus į mūsų Seimą, bet tai gal tik pavienis atvejis? Galėjau pateikti apie Nobelio laureatų tikėjimus sąmokslo teorijomis, bet tai atskirai. Dabar principinis teiginys: norint pakeisti kvailumą protingumu, reikia suprasti jo prigimtį, t. y. ne svaidytis įvairiais kaltinimais, lipdyti etiketes, bet suprasti jo radimosi aplinkybes ir sugebėjimą būti naudingu visuomenėje. Deja, ir būti naudingu.
Paprastai kvailumas matomas labai vienpusiškai kaip tam tikra protingumo ar neprotingumo funkcija. Man akivaizdu, jog toks suvokimas yra labai ribotas. Kvailumas yra labai įvairialypis. Į jį reikia pažiūrėti ne tik iš politinių pozicijų, bet ir iš moralinių, mokslinių, socialinių ir panašiai.
Bene mažiausiai mes rūpinamės moralinio kvailumo aiškinimu. Dažnos tėvų frazės: „aš noriu, kad būtų geriau“, „ dabar tau nepatinka, bet ateityje tu būsi dėkinga/as“ , „aš rūpinuosi tavo ateitimi“ vargu ar pastūmės vaikus į atsakingus veiksmus, nes už juos jau nuspręsta. Kitaip sakant, vaikai specialiai daromi tarsi be atsakomybės. Tokia situacija lyg nepavojinga, istoriškai ji nuolat kartojasi, o mes gyvename, bet jei susiduriame su šia problema kitaip?
Vadinamasis dirbtinis intelektas (DI) yra mūsų gyvenimo realija, todėl ji gali ne tik rinkti duomenis, juos apdoroti, bet ir vairuoti mašiną ar vadovauti bepiločių skraidyklių būriui. Todėl visai neaiški situacija, kai DI valdoma mašina užvažiuoja ant žmogaus, jis gali net žūti, tada kas atsakingas? Kompiuteris, programa, savininkas?
Kitas šios savybės kampas yra veiksmai su sukčiais. Lengviausiai apgaunami žmonės, kuriems trūksta moralinės atsakomybės. Jie nėra protiškai atsilikę ar neįgalūs, jie tiesiog neturi tokios savybės kaip moralinis protingumas. O jis ugdomas per atsakomybes už savo veiksmus, nuo vaikystės iki gilios senatvės. Dabar nepulsiu teikti didelių teorijų, bet noriu parodyti, kur slepiasi problemos sprendinys. Mes labai daug dėmesio skiriame kritinio proto vystymui, tik nepamatome, kad žmogus bet kuriame amžiuje yra ir socialus, ir moralus, ir protaujantis – arba ne. Gyvenimas verčia veikti aktyviai ne tik tuomet, kai pakliūni į blogą padėtį, bet ir mokytis, kaip į ją nepatekti. Aš tai pavadinčiau moraliniu raštingumu arba protingumu.
Atrodo kažkaip kitaip.
Siūlau grįžti prie mano knygos „Apgaulė”, ten apie tai tiksliau
Kažin ar jam nėra savo gyvenimas ištisa problema?
Ne