Praėjusio mėnesio paskutinę rudenišką dieną grupė klaipėdiečių susiruošėme keliauti pas kaimynus latvius į svečius. Rūpėjo pasižiūrėti, kaip jie tvarkosi miesto, uosto klausimais ir sprendžia tas pačias problemas, kurios rūpi ir Klaipėdos miesto visuomenei.
Liudvikos Kuzminčiūtės nuotr.
Seniai domėjausi Ventspiliu – tiek jų želdynų priežiūra, tiek savivaldybės požiūriu į visuomenę. Visi žinome, kad lietuviai mėgsta poilsiauti Ventspilyje, nuolat girdime jų gerus atsiliepimus, bet norėjosi visa tai pamatyti savo akimis ir įsitikinti gyvai. Vis atidėliojau mintį tiesiogiai pabendrauti su savivaldybės aplinkosaugos skyriaus darbuotojais mums rūpimomis temomis, bet įvertinus tai, kad Klaipėdą jau ne vienerius metus krečia taršos drugys, nusprendžiau kelionės neatidėlioti ilgesniam laikui, juolab kad Ventspilis kaip ir Klaipėda – uostas.
Su Ventspilio savivaldybe suderinome du aptariamus klausimus: Uosto ir miesto santykis (triukšmas, kvapai, dirvožemio tarša), želdynų priežiūra. Taigi sudarius dvylikos Klaipėdos atstovų delegacijos sąrašą (NVO „Klaipėdos žalieji,” NVO „Klaipėdos piliečiai,” Klaipėdos uosto direkcijos ir Aplinkos apsaugos departamento), išvykome į Ventspilio savivaldybę.
Kelionė pateisino bent jau mano visus lūkesčius. Dabar, praėjus savaitei ir sugulus mintims, apie viską trumpai ir iš eilės.
Tiesa, Ventspilio savivaldybei siūlėme daugiau temų – Orchuso konvencijos įgyvendinimo, nevyriausybinių organizacijų bendravimo su savivaldybe, bet jie atsakė, kad pas juos NVO paprasčiausiai nėra, nes savivaldybės ar uosto santykis su visuomene ir taip labai glaudus. Mes tuo įsitikinome bendraudami, nors, be abejonės, norėjosi išgirsti visas puses – ne tik uosto, savivaldybės, bet ir visuomenės. Iš to, ką išgirdome, galima buvo spręsti, kad sinergija tikrai egzistuoja tarp visų pusių.
Kalbant apie informacijos sklaidą, galime tik pavydėti: ji talpinama ne tik savivaldybės internetiniame puslapyje, spaudoje, bet ir viešinama per TV ir radiją. Savivaldybė turi eilę paskyrų socialiniuose tinkluose, seka ir reaguoja į gyventojų komentarus. Ir jei tai, pavyzdžiui, liečia taršą, imamasi priemonių. Uosto administracija taip pat skaito komentarus. Gyventojas gali skambinti tiesioginiu telefonu prisistatydamas anonimu arba save identifikuodamas. Į jų pastabas, prašymus taip pat reaguojama – atsakoma tuoj pat arba per kelias dienas priklausomai nuo klausimo sudėtingumo.
Turi 9 „nosis”
Ventspilyje yra dvi stacionarios taršos matavimo stotelės, stovinčios tiek viename, tiek kitame upės Ventos krante. Ventspilyje, kaip ir visuose uostuose, kraunančiuose naftos bei cheminius produktus, aktuali kvapų problema. Ypač ten, kur kvapų šaltinių lokacijos vieta arti gyvenamųjų namų. (Beje gyvenamieji rajonai nuo uosto randasi 400 metrų atstumu, o pas mus mažiau nei 100 m.) Naudodamiesi užsienio patirtimi, latviai įsigijo kvapų kontrolės įrangą – elektronines ,,nosis“. Jas sumontavo tarptautinė organizacija Estonian, Latvian & Lithuanian Environment. Iš viso tokių ,,nosių” yra 9.
Uoste veiklą vykdo trys įmonės, kraunančios naftos produktus. Kiekviena įmonė turi po tris ,,nosis“, iš kurių dvi randasi terminalų ribose su vieša erdve ir viena pačiame mieste. Įrangos duomenys uoste stebimi tiesioginiu režimu. Kas pusvalandį duomenis mato Regioninė valstybinė aplinkos apsaugos institucija (ji ne tik išduoda leidimus, bet ir kontroliuoja) ir savivaldybė. Uoste tam tikras atsakingas žmogus stebi ir vertina gautus duomenis, o pastebėjus, kad viršijamos normos, reikalauja terminalo operatoriaus imtis priemonių. Tarp jų – ir mažinti krovos intensyvumą.
Jeigu terminalo operatorius nereaguoja į perspėjimus arba naudojamos priemonės neduoda reikiamo rezultato, šis atsakingas stebėtojas taršos viršijimo rezultatus perduoda Regioninei valstybinei aplinkos apsaugos institucijai, kuri savo ruoštu imasi tam tikrų, nelabai patinkančių pažeidėjui, priemonių.
Lietuvos higienos normoje HN 121:2010 „Kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. V-885, nurodoma leistina kvapo koncentracijos ribinė vertė gyvenamosios aplinkos ore – ne daugiau nei 8 europiniai kvapo vienetai (8 OUE/m3). Taip pat pažymima, kokiomis sąlygomis ši kvapo koncentracijos vertė taikoma.
Latvijoje yra 5 kvapo vienetai, Lietuvoje – 8. Klaipėdos visuomenininkai deda visas pastangas, kad Lietuvoje taip pat būtų 5 kvapo vienetai, bet pas mus verslininkams priešinantis, projekte numatomas 10 metų pereinamasis laikotarpis.
Latviams toks laikotarpis sukėlė nuostabą, nes pas juos jis tęsėsi tik porą metų ir tokio verslo diktato, kaip pas mus, ten nebuvo. Ventspilyje 5 kvapo vienetai jau septyni metai.
Uoste pagrindinė krova – šviesūs ir tamsūs naftos produktai. Rekuporatoriai naudojami visiems naftos produktams, pas mus tik šviesiems. Biri produkcija – grūdai, anglis. Anglies kroviniams naudojama uždara krova. Latviams reikėjo nemažai savivaldybės ir uosto pastangų, kad įgyvendintų tokį sprendimą. Derybos su verslininku vyko porą metų. Kaip suprantame, viskas remiasi į finansus. Investicijos siekė apie 15 mln. eurų, bet pasikeitus savininkams dabar dalis anglies krovos vis dėl to vyksta atviru būdu. Vyrauja geranoriškumas iš uosto pusės, bet tenka pastebėti, kad gana neįprastas ir uosto įstatymas, suteikiantis savivaldybei nemažas teises įtakoti jo darbo procesus. Be to, uostas atiduoda 10 procentų savo pelno vietos savivaldybei. O tai yra dideli pinigai..
Klausiau, ar buvo atliekami taršos poveikio gyventojų sveikatai tyrimai. Savivaldybės atstovė atsakė, kad buvo mėginama tai daryti. Tyrimus vertinti vienareikšmiškai sunku. Kaip ir sunku nuspręsti, kas kenkia miestiečių sveikatai, ar anglies krova, ar iš kitos ūkinės veiklos kylantys faktoriai. Beje, tą patį man aiškino ir Klaipėdos mokslininkai bei gydytojai.
Ventspilio uostas nuo 2002 metų yra laisva ekonominė zona. Jos širdis yra Uosto valdyba, kuri susideda iš aštuonių narių – keturi savivaldybės atstovai ir keturi deleguoti iš valstybinių ministerijų. Yra ir generalinis direktorius, vykdantis Valdybos nurodymus. Uostas betarpiškai bendrauja su savivaldybe ir, kaip minėjau, taip pat stebi visus viešus komentarus ir privalo į juos nedelsiant reaguoti. Visi komentarai feisbuke irgi yra nagrinėjami.
Dirba sodininkas ir architektas
Pereinant prie želdinių temos, noriu pastebėti, kad Ventspilio savivaldybės aplinkosaugos skyriuje dirba du žmonės, bet apart jų yra miesto sodininkas, kuris atsakingas už miesto želdinius bei 800 ha miško. Tai yra už visą želdynų – želdinių ūkį mieste. Sodininkas savo pavaldume turi dvi įmones, kurios metams laiko yra laimėjusios miesto tvarkymo viešąjį konkursą. Viskas yra konkrečiai suplanuota metams į priekį. Yra taip pat yra ir landšafto architektas, kuris bendrauja su sodininku ir su projektuotojais. Palyginimui: Ventspilio plotas – 55 km², Klaipėdos plotas – 98 km².
Mieste akivaizdžiai juntama rūpestingo šeimininko ranka. Gaila, kad esant lietingam orui negalėjau įamžinti nuostabiai nugenėtų medžių lajų. Tiesiog nors imk ir dėk į vadovėlį. Tiesa, pastebėjau miesto centre ir gumbuotų medžių, bet sodininkė sakė, kad nuolat konsultuojasi ir tariasi su samdomais arboristais medžių genėjimo ir priežiūros klausimais. Ir jie dėl to netaisyklingo gumbuotumo vaizdo nemato nieko bloga. Gėlynai planuojami metams į priekį. Tiek gėlės (ne visos), tiek medeliai vežami iš Olandijos, Vokietijos. Atkreipiau dėmesį, kad miesto centre yra atviros, trinkelėmis išklotos erdvės, bet dykynės pojūčio jos nekelia. Supratau, kodėl. Todėl, kad atvira erdvė yra iš visų pusių apsupta brandžių, gerai prižiūrimų medžių. Miesto centre dominuoja brandūs medžiai, nors kaip aiškino sodininkė, yra ir jaunų medelių, bet jie sodinami tolėliau.
Vykdant projektus pagrindinis prioritetas yra želdiniai. Nors tenka pastebėti, kad tiesiant kelius, medžius kerta nepriklausomai nuo jų būklės, bet jei kalbama apie šaligatvius, takų įrengimą, medžius stengiamasi išsaugoti, o nukirtus medį (jei tai neišvengiama), tai ir atsodinama.
Pasidomėjus, ar visi medžiai inventorizuoti, atsakė, kad ne. Atliekant inventorizaciją, samdomi specialistai, kurie medžius sunumeruoja ir aprašo. Ventspilyje medžiai nekertami tokiais mastais, kaip pas mus. Pvz., per pastaruosius du su puse mėnesio Klaipėdoje iškirsti 298 medžiai, kurių skersmuo nuo 20 iki 70 cm. Palyginimui 2017 m sausio – kovo mėn. iškirsta 3800 medžių. Suprantama, kad tame skaičiuje jų yra įvairios būklės, bet pridėjus vykdomus projektus, šluojančius viską iš eilės, turime skaičius, nereikalaujančius komentarų. Tiesa, Ventspilo sodininkė sakė, kad jie dabar stengiasi atsodinti didelius medelius, ne vien mažus sodinukus, kurie ne visada prigyja ir užauga tik po kelių dešimčių metų.
Geriau, žinoma, miestų nelyginti. Nors palyginant kaip kas vyksta, galima numatyti siekiamybės gaires ir savo miesto perspektyvą. To labai reikėtų mūsų uostamiesčiui. Juk taip norisi, kad mūsų Klaipėda būtų graži, klestinti ir žydinti. Todėl mes ir važiavome pas mūsų kaimynę Latviją į Ventspilį – pasisemti informacijos kaip sprendžiamos ekologinės, visiems rūpinčios problemos ir klausimai.
Kelionė, žinoma, pralėkė kaip viena akimirka. Grįžus vėl galvoje sukosi nauji klausimai, klausimai… Suprantu, kad tiek Klaipėda, tiek Ventspilis turi savo pasiekimų ir, manau, savo problemų, bet mums reikia mokytis iš to, kas verčia mus tobulėti ir bendradarbiauti tarpusavyje.
ir sugalvok tu man belstis į Ventspilį pasižiūrėti kap anie šeimininkauja. Dabar turi su kuo sulygint. Ir tikrai neklausys šakaliengyviu ar visokiu Ričardų melagysčiu kad reikia tep kap yra pas mus. Ir kad negalima normaliai.