Gyvenime tėra vienas tikslas – laimingai jį nugyventi. Jokio kito gilesnio tikslo nėra, jo nerado net patys iškiliausi filosofai. Yra religiniai judėjimai, sakantys, kad laimingiausias žmogus yra arčiausiai Dievo. O Lietuvoje atrodo, kad gyventi turi būti kančia.

Savižudybių skaičiais užimame prizines vietas Europos Sąjungoje. Šiais metais išleistoje ataskaitoje Jungtinės Tautos skelbia, kad iš buvusių 15-os TSRS artimiausi draugai Sakartvelas (119) ir Ukraina (133) yra nelaimingiausios, o braliukai latviai (53) ženkliai nelaimingesni už mus (42).

Politikai prižada geresnį rytojų, kuris atrodo ateis be savų pastangų, o realiai ne tik reikia jį patiems kurti,… bet ir su pažadukais kovoti.

Matome daug neteisybės aplinkui – kai nesąžiningai pralobstama, kai neįvykdomas teisingumas visuomenei svarbiausiose bylose, kai baudžiamojon atsakomybėn patraukiami žmonės už mažareikšmius nusikaltimus. Lietuvių emigracija nesibaigia. Tauta sensta, o gimstamumas per menkas.

Gal jau laikas pažiūrėti į laimę kitomis akimis ir ją įvertinti kaip dera žmogui ir valstybei, kuriai jos žmonės yra įdomūs?

Martyno Vainoriaus nuotr.

Išnagrinėjus daugiau nei 140 rinkimų rezultatų Europos Sąjungoje paaiškėjo, kad nacionalinė laimė žymiai daugiau nei BVP, nedarbingumo lygis ar infliacija parodo, kas laimės rinkimus. Šiais metais išleistoje ataskaitoje Jungtinės Tautos skelbia, kad šalies laimę sudaro 6 pagrindiniai rodikliai, kurie man yra ir tvarios visuomenės indikatoriai.

1. BVP (bendras vidaus produktas), kuris kasdien akcentuojamas ir turi įtakos bendram pragyvenimo lygiui, tesudaro mažąją dalį laimės. Aišku, jis svarbus, bet dažniausiai panaudojamas tam, kad būtų perskirstyta per mokesčius dar didesnė nusavinamų resursų dalis. 62% mažesnį nei Lietuva BVP turinti Kosta Rika, įsitaisiusi net 30 pozicijų aukščiau pasaulio laimės reitinge!

Paskutiniais metais nusavinti iš privataus sektoriaus norima dar daugiau. O Seimas savo poreikiams perka 45 tonas saldainių. Pasišvaistymais garsėja tiek centrinė, tiek vietos valdžia per viešuosius pirkimus ar nesugebėjimus suvaldyti projektų. Pastariesiems išsitęsus, sąmatos išauga, darbai užstringa, o padarytos investicijos užšaldomos neribotam laikui – taip tiesiog išmetami pinigai dėl neūkiškumo ir negebėjimo valdyti.

2. Sveiko gyvenimo trukmė, o ne bendrai gyvenimo trukmė nustato laimės lygį. Tai yra normalu, nes kiekvieno iš mūsų darbingumas, kiek laiko mes norėsime būti darbo rinkoje, priklauso nuo sveikatos. Kiek dirbančiųjų turės išlaikyti vaikus ir vyresnio amžiaus žmones, priklauso nuo to, ar bendrai visuomenėje žmonės yra sveiki. Vadinasi, pagrindinis valstybės rūpestis turi būti ne gydymas, o sveikatinimas, kad nereikėtų gydyti. Tai ženkliai pigiau visiems, galėtume išvis turėti mažesnius mokesčius valstybėje, bet kol kas mes daugiausiai dėmesio kreipiame į pačias brangiausias priemones ir gydymą. Iš sveikatinimo srities galime pasidžiaugti nebent ilgamečiu tapusiu alkoholio vartojimo mažėjimu.

3. Socialinė šeimos ir draugų pagalba reikalinga, jei ištiks jus bėda. Ar turėsite į ką kreiptis pagalbos? Ne į tarnybas. Ar turėsite gerų draugų ar šeimos nariai jums išties pagalbos ranką? Net vaikų priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų atsiranda tada, kai ryšys su tėvais yra per silpnas. Kiek iš tikro Lietuvoje rūpinamasi šeima ir jos tvirtumu, kiek tokių laidų per TV? Juk skyrybos brangiai kainuoja ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, o galų gale ir visai visuomenei!

Atrodo nieko, jog kaimynai išsiskyrė, suaugę nuėjo savo keliais. Tačiau giliau pažvelgus, mes visi gauname dalį to krūvio – vaikų depresijas, savižudybes, elgesį socialiniame paribyje, prastus akademinius rezultatus, psichologines traumas, iš kartos į kartą perduodamą socialinį kodą ir t.t.

Yra Šeimos stiprinimo įstatymas, bet ar yra realus šeimos stiprinimas valstybiniu lygmeniu?

4. Laisvė pasirinkti gyvenimą – tai turėti galimybes valdyti savo gyvenimą, keisti jį stipriai ar menkai ar visai nekeisti. Gyvenimo pasirinkimas – didžiulė laisvė, kurią įgijęs žmogus išsilaisvina iš aplinkybių vergijos. Bėda ta, jog ženkli visuomenės dalis nori, kad už ją viskuo būtų pasirūpinta. Lietuva šiuo rodikliu stipriai nusileidžia net ir daugybei Afrikos bei Azijos šalių.

Visai šviežiai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis pasiūlė idėją „galimybių Lietuva”. Ši idėja yra geresnė už Gitano Nausėdos „gerovės valstybę”, nes kuria, o ne perskirsto. Kurti galimybes keisti gyvenimą geryn ir patiems priimti sprendimus nėra paprasta, tačiau tai įgalina žmones tapti savarankiškais ir konstruktyviais visuomenės dalyviais, o ne našta. Tai idėja, turinti stiprų socialinį ir ekonominį užtaisą bei nukreipta į visokeriopą visuomenės progresą. Ar bus proga Liberalų sąjūdžiui ją įgyvendinti – pamatysime kitą rudenį.

5. Labdara yra dėkingumo ir gėrio forma. Pavyzdžiui, savanorystė Lietuvos skautijoje, Vilties bėgime, „Maisto banko” veikloje, kai neatlygintinai aukojame savo laiką. Neatlygintas, bet geras darbas palyginti su ES šalimis nėra populiarus Lietuvoje savanorystės forma, tačiau nemažai žmonių duoda pinigų benamiams, aukoja SMS žinutėmis, dalyvauja labdaringuose renginiuose. Altruizmas yra ypatinga egoizmo forma, dėl kurios tampame vieningesni ir laimingesni, ją derėtų dar labiau skatinti valstybėje. Tuo tarpu stiprinant bendruomenes, mažinant nusikalstamumą, sumažiname susvetimėjimą ir apatiją – gerų darbų atlikimo kliūtis.

6. Korupcija viešajame ir privačiame sektoriuje yra melo ir veidmainiavimo forma, iššaukianti nusivylimą teisingu vertinimu. Korupcija viešajame sektoriuje pasireiškia balsų pirkimu, priėjimo prie sprendimų ar biudžeto (visuomenės) resursų pardavinėjimu bei kitomis priemonėmis. Korupcija privačiame sektoriuje pasireiškia konkurencijos vengimu, karteliniais susitarimais, papirkinėjimu, palankių verslui (ignoruojant visuomenės interesą) įstatymų priėmimu, vengimu mokesčių, palankių verslui nuomonių formavimu per žiniasklaidos priemones ir t.t.

Mažiausiai korupcijos pasaulyje yra Singapūre. Lietuvoje – aibė.

Peršasi viena iš išvadų – 4 ir 6 yra pagrindinės emigracijos priežastys. Lietuva kaip niekada turi galimybes augti, tačiau valstybės valdymo centre turi būti pagarba savo žmonėms, o ne biudžeto eilutėms, kurios šiaip ar taip bus. Žmonėms reikia prasmingų darbų, lyderių, kurie kurtų Lietuvą, o ne dinderio mušimo ant pečiaus, kaip atrodo rinkėjams bandantiems įsiteikti politikams.

Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės per amžius pasižymėjo išmintimi ir kovingumu. Nesileisime, kad Tomo Janeliūno įvardinti parazitai ėstų laisvę išsikovojusią tautą, vertą kur kas didesnės laimės.