Pirmojoje ciklo „30 metų be komunistinių marazmų” dalyje gerbiamas Linas Poška jau minėjo, kad 1945-ųjų lapkritį uostamiestyje atsiradęs laikraštis gerokai kilstelėjo tuometinių klaipėdiečių asmens higienos kartelę į naują civilizacinę kokybę, nes tualetinis popierius juk buvo pradėtas gaminti gerokai vėliau.

Tad tikriausiai 1945-ųjų gruodžio 21 d. pasirodęs dar vienas Klaipėdos spaudos organas, kaip ir „Sovestskaja Klaipėda“ 20 kapeikų kainavęs „Raudonasis švyturys“, irgi buvo sutiktas su nemaža euforija.

Naujasis organas – genialiojo vado gimtadienio proga

Kad gerbiamas Linas neklydo, prieš savaitę aiškindamas apie laikraščio svarbą pirmųjų pokario klaipėdiečių gyvenime, paliudijo šeštajame „Raudonojo švyturio“ numeryje paskelbtas draugo K. Pašilio laiškas, palydėtas komentaru, kad redakcija gauna daug nusiskundimų iš miesto ir apskrities gyventojų, jog jie negali užsiprenumeruoti arba nusipirkti laikraščio.

„Aš, kaip ir visi klaipėdiečiai, labai nudžiugau sulaukęs lietuviško laikraščio. – Štai, – sakau – bus Naujųjų Metų dovana namams ir artimiesiems. Imsiu ir išrašysiu „Raudonąjį švyturį“ visiems savo giminėms. Tegu sau skaito ir mane geruoju mini. – Prenumeratos daugiau nebepriimam. — paaiškina man trumpai spaudos platinimo skyriuje. — Reikėjo ateiti ligi gruodžio 25 d. Prisiminiau, kiek daug tuomet, gruodžio pabaigoje, turėjau darbo. Taip nepastebimai ir prabėgo laikraščio užsisakymo laikas. Negi reiktų likt be laikraščio? Todėl bandau dar kankinti spaudos platinimo įstaigos žmogų, bet tie į derybas nesileidžia. Ieškojau laikraštį nusipirkti gatvėje: kioske ar pas papirosų pardavėjus, tačiau pastarieji laikraščių parduot neturi, o radęs kioską į laikraščius galėjau pasižiūrėti tik pro stiklą. Kiek kartų pro kioską ėjau, jis vis buvo uždarytas. Kyla klausimas, dėl ko tie, kurių pareiga laikraščius platinti, jais atatinkamai neaprūpina norinčių užsiprenumeruoti arba savo kioskų, kad galėtum be vargo nusipirkti laikraštį bet kurioje miesto dalyje? Dėl ko laikraščiui, į kurį įdėta tiek daug ir svarbios dirbantiesiems žinotinos medžiagos, leidžiama gulėti kontorose, nepasiekus skaitytojų?“, – dėstė draugas K. Pašilis, kurio mintis redakcija palydėjo prierašu, jog jose yra daug teisybes, o spaudos platinimo skyriui (Sojuzpečat) jau senai laikas susidomėti tinkamesniu vietines spaudos platinimu.

Beje, pirmajam „Raudonojo švyturio“ numeriui irgi buvo parinkta išskirtinė proga – lygiai prieš šešiasdešimt šešerius metus Gruzijos neturtingo batsiuvio šeimoje buvo gimęs didysis, genialusis tautų vadas.

„Šiandieną visa lietuvių tauta, dėka genialaus Stalino vadovavimo išvaduota iš vokiškosios vergijos ir įžengusi į laimingą, laisvą gyvenimą, su giliausiu širdies jausmu linki Didžiajam Tautų Vadui draugui Stalinui ilgiausių metų“, – skelbė naujasis organas.

Agentai!

Būtinybę aktyviai ruoštis 1946 m. vasario 10 d. numatytiems rinkimams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą pabrėžė ir šis naujas laikraštis.

Tačiau pasidžiaugęs tuom, kad „gausingi miesto įmonių bei įstaigų, o taip pat apskrities valsčių valstiečių susirinkimai išstato geriausius darbininkus, pasižymėjėlius, spartuolius bei tarybinius valstiečius į apylinkines rinkimines komisijas, šimtai agitatorių jau pradėjo priešrinkiminį aiškinamąjį darbą“, laikraštis atkreipė dėmesį, kad privaloma būti revoliuciškai budriems daugiau nei visada, nes vokiškųjų okupantų krašte palikti agentai visomis jėgomis stengsis pakenkti rinkimams.

„Jie skleis įvairiausius gandus bei visaip kitaip stengsis trukdyti darbo žmonėms atlikti savo svarbiausiąją pareigą – pasiųsti savo atstovus į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Lietuviškai vokiški nacionalistai kaip įmanydami nersis iš kailio stengdamiesi kiek tik galima labiau išplėsti savo juodą darbą. Mūsų pareiga yra neduoti pasireikšti savo šlykščiais darbais tiems iš gyvenimo išbrauktiems lietuviškai vokiškųjų nacionalistų likučiams. Visas partinis ir tarybinis aktyvas turi būti itin revoliuciškai budrus, suburti visas jėgas ir atidengti darbo žmonėms priešišką tų nacionalistų veiklą“, – aiškiai reikalo esmę dėstė „Raudonasis švyturys“.

O galiausiai švyturys žybtelėjo ir į tarybinius darbuotojus, dėl kurių nepateisinamo ir griežtai smerktino apsileidimo strigo kuo geresnis priešrinkiminis pasiruošimas. Toks apsileidėlis, pasirodo buvo Klaipėdos apskrities Dovilių apylinkės pirmininkas, kurio vardas ir pavardė nebuvo verti pirmo pirmojo „Raudonojo švyturio“ puslapio. Jis turėjo sušaukti savo apylinkės valstiečių susirinkimą, tačiau dėl savo apsileidimo to nepadarė, ir atvykęs LKP(b) Klaipėdos Apskrities Komiteto atstovas dėl to negalėjo pravesti paskaitos.

Negirtinas buvo ir Dovilų komjaunimo organizatorius drg. Jarmalavičius, kuris taip pat nerodė jokios iniciatyvos politmasiniame rinkiminės kompanijos darbe.

Klaipėdos miesto priešrinkiminiame darbe taip pat buvo spragų, nes agitacinis darbas daugelyje rinkiminių apylinkių praėjo neorganizuotai, agitatorių niekas nekontroliavo ir neparodė jiems reikiamos pagalbos. Daugelyje rinkiminių apylinkių buvo kažko delsiama su patalpų įrengimu ir t. t.

Beje, Klaipėdos rinkiminė apygarda tuo metu buvo įsikūrusi ne kur kitur, o Liepų g. 11. Taigi, vieta ši užkeikta jau beveik 75 metus…

Apsileidęs komjaunimas

Artėjantys minėtieji rinkimai rodė, kad ne viskas tvarkoje buvo ir su pirmaisiais Klaipėdos komjaunuoliais (visuomeninė politinė jaunimo organizacija, įkurta 1918 m. spalio 29 d. I Visos Rusijos darbininkų ir valstiečių jaunimo sąjungų suvažiavime kaip atsvara iki Pirmojo pasaulinio karo veikusiai skautų organizacijai). O juk tik pažangūs komjaunuoliai, išlaikę politinius kursus, galėdavo stoti į SSKP ir tapti komunistais.

„Svarbus uždavinys – agitpunktų paruošimas bei atidarymas – reikalauja nedelsiamo vykdymo. Pirminėse komjaunimo organizacijose šis reikalas yra beveik užmirštas. Pavyzdžiui, Klaipėdos mieste tik vieni Prekybos Uosto komjaunuoliai efektingiau rūpinasi agitpunktu, bet ir tai dar tik jo atidarymu. Blogai dirba Klaipėdos Geležinkelio 8-sios Kelio Distancijos pirminė komjaunimo organizacija (sekr. drg. Olazunova), kurioje iš devynių komjaunuolių į priešrinkiminės kampanijos agitatorių kolektyvą įsitraukė tik trys. Visose pirminėse komjaunimo organizacijose dabar vyksta gausus priešrinkiminiai susirinkimai. Tačiau juose iki šiol labai mažas dėmesys teatkreiptas į priešrinkiminės kampanijos vaizdinės agitacijos išugdymą. Tatai tinkamai suprato Klaipėdos miesto Amatų Mokyklos. Nr. 12. pirminė komjaunimo organizacija (sekr. drg. Strumila), jau spėjusi pasireikšti vaizdinės agitacijos darbe. Dar nė viena pirminė komjaunimą organizacija nesiėmė iniciatyvos išleisti sienlaikraštį rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą garbei. Stalino Konstitucijos ir Rinkimų Nuostatų nagrinėjimo klausimu pirminių organizacijų sekretoriai turi organizuoti bent esamuose sienlaikraščiuose aktyvų dalyvavimą iš komjaunuolių tarpo. Rinkimų diena vis artėja – komjaunuolių pasirengimas jai kasdien turi didėti“, – viešai barė draugus komjaunuolius D. Viesulaitis.

Visgi tuo metu buvo ir padorių komjaunuolių. Vienas tokių dirbo agitpunkte Nr. 1, įsikūrusiame Liepų g-vė 7 nr., pavaduotoju. Tai buvo draugas Melamedas, iki 1946 m. sausio 6-osios jau surengęs tris vakarus-pasilinksminimus rinkėjams. Laike tų pasilinksminimų agitatoriai išstodavo su trumpais pranešimais apie Stalino konstituciją, apie tarybinius rinkimus, apie Tarybų Sąjungos ekonominės, karinės ir politinės galios sustiprėjimą, atsakinėdavo į klausimus. Taip pat agitatoriai atėjusiems į agitpunktą rinkėjams paskaitydavo laikraščius ir kitos politinės literatūros.

„Vienas geriausių mūsų agitpunktų agitatorių drg. Regina Gruodytė. Tai jauna 20 metų mergaitė. Ji atvyko iš Kauno padėti atsikurti Klaipėdai, kad vienintelis Lietuvos uostas greičiau užgydytų vokiškųjų okupantų jam padarytas žaizdas, kad greičiau suklestėtų mieloji Klaipėda. Dabar drg. Gruodytė dirba elektros stotyje. Bet ją žino ne tik visi elektros stoties darbininkai, kur ji turi didžiausią autoritetą. Ją žino beveik visi 85 rinkiminės apylinkės gyventojai. Ji kasdieną po darbo apeina keletą namų, kur pasikalba su gyventojais, aiškina rinkimų nuostatus ir Stalino Konstituciją, skaito laikraščius, atsakinėja į klausimus. Neseniai ji priimta į komjaunimą“, – „Raudonojo švyturio“ korespondentui Jonui Striukui pasakojo drg. Melamedas.

Ir kas gi tie kandidatai?

Būsimi rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą itin suko galvas tą 1945-1946 metų žiemą. O vienas iš svarbiausiųjų klausimų, ką gi klaipėdiečiai galėtų deleguoti į tą aukščiausią organą.

Štai du šimtai į Klaipėdos elektros stotyje vykusį susirinkimą atėjusių rinkėjų po LKP (b) Klaipėdos miesto komiteto sekretoriaus draugo Poškaus pranešimo apie pačius demokratiškiausius rinkimus pasaulyje, vykstančius, žinoma, tik genialaus vado, draugo Stalino ir jo konstitucijos dėka, tikriausiai visiškai netikėtai vienbalsiai, atsistoję ir ilgalaikiais plojimais palaikė CK partorgo elektros stotyje draugo Gubonino pasiūlymą į minėtąjį organą deleguoti tą, kuris šalį veda iš pergalės į pergalę, patį išmintingiausią ir genealųjį vadą, Lenino idealų vykdytoją, liaudies numylėtinį draugą Staliną.

O šalia jo vietos jau atsirado ir LTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko drg. Gedvilo Mečio Aleksandro sūnaus, generolo pulkininko Tarybų Sąjungos Didvyrio drg. Grišino Ivano Tichonovičiaus kandidatūroms. Pastarosios, žinoma, irgi palaikytos vienbalsiai.

Kaip nekeista, visi trys minėtieji draugai buvo vienbalsiai palaikyti ir su pakilia nuotaika, entuziazmu vykusiuose rinkėjų susirinkimuose kituose Klaipėdos miesto dirbančiųjų kolektyvuose, Celiuliozės ir popieriaus kombinate, Klaipėdos jūrų uoste ir Klaipėdos geležinkelio mazge.

Ne veltui visi minėtieji klaipėdiečiai pakilia nuotaika ir entuziastingai palaikė tokius kandidatus – sausio 8-ąją „Raudonasis švyturys“ jau pranešė, kad Klaipėdos miesto ir apskrities darbo žmonių numatyti kandidatai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą – LTSR LKT Pirmininkas drg. Gedvilas ir N. Gvardijos, Armijos Vadas, Tarybų Sąjungos Didvyris, Generolas Pulkininkas Grišinas lanko Klaipėdos Rinkiminės Apygardos rinkėjus.

Kažkodėl neatvyko pas klaipėdiečius rinkėjus tik pats pirmasis visų tautų kandidatas…

Mokytojai pilni prietarų

Svarbiųjų rinkimų tema buvo neišvengiama ir pirmojoje Klaipėdos miesto mokytojų konferencijoje, vykusioje 1946 m. sausio 5-6 dienomis. Joje, anot „Raudonojo švyturio“, dalyvavo visi 80 miesto gimnazijų, pradžios mokyklų (tuo metu jau buvo aštuonios mokyklos su 1026 mokiniais) ir vaikų darželių mokytojai, Klaipėdos m. Švietimo Skyriaus vedėjo drg. Žižio pakviesti dar nuoširdžiau įsijungti rinkimų kampanijon.

LTSR švietimo Liaudies Komisariato atstovas drg. Monkevičius mokytojams skaitė įdomią paskaitą apie didįjį rusų pedagogą bei visuomenininką Konstantiną Ušinskį, antrąją konferencijos dieną buvo nagrinėjamas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininko drg. M. Kalinino straipsnis „Lietuvių tauta naujuoju keliu“.

Draugas Žižys konferencijos metu palietė ir žemiškesnius švietimo klausimus – jis tikino, kad kuru mokyklos aprūpinamas patenkinamai. Iki tol jau gauta 300 tonų akmens anglių. Tačiau kur kas daugiau laiko jis skyrė pokalbiams apie darbą su jau minėtaisiais komjaunuoliais, kurių, pasirodo, dar ir trūko.

„I-ji gimnazija dar neturi komsorgo. Visiškai nepatenkinamas komjaunuolių eilių didėjimas iš mokinių tarpo. LLKJS Klaipėdos Miesto Komitetas šį reikalą turėtų artimiausiu laiku išjudinti“, – sunku dabar suprasti džiugino ar grasino tokiu pareiškimu pedagogus draugas Žižys.

Pabrėžė jis ir faktą, kad daugelis mokytojų, išgyvenę virš tris metus vokiškosios okupacijos sąlygose, turi nemažai buržuazinių prietarų. O kur dar mažas politinis išsilavinimas. Tad draugas Švietimo skyriaus vedėjas paaiškino, kad reikia nedelsiant išjudinti politinio lavinimosi ratelių veiklą bei domėjimąsi išleidžiama literatūra.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Po Švietimo Skyriaus vedėjo drg. Žižio kalbos, išsivystė labai gyvos diskusijos. Jose dalyvavo šios gimnazijos direktorius drg. Trukanas, drg. Radušnova, drg. Parfinovičius, LKP(b) Miesto Komiteto Propagandos ir agitacijos skyr. vedėja drg. Keizikaitė A., Švietimo Skyriaus inspektorius drg. Kriaučiūnas, drg. Kuliachtina ir kt. Buvo pasisakyta įvairiais klausimais, pav., komjaunuolių bei pionierių eilių didinimas, didesnis propagavimas stalininės tarybinių tautų draugystės ir t. t. Diskusijoms užsibaigus pirmosios Klaipėdos miesto mokytojų konferencijos dalyviai priėmė mokyklinio darbo pagerinimui plačią rezoliuciją“, – rašė korespondentas D. Viesulaitis, kurio laikraštis taip ir nepaskelbė minėtosios rezoliucijos.

Tačiau, argi verta dabar tuom stebėtis? Juk buvo aiškiai pasakyta, kad dauguma tokios rezoliucijos autorių turėjo dar nemažai buržuazinių prietarų, o galiausiai tai ir ne koks draugo Molotovo pranešimas, skirtas 28-osioms revoliucijos metininės, perskaitytas šventiniame Ministrų tarybos posėdyje, kad tokiai rezoliucijai būtų galima skirti mažiausiai pusketvirto „Raudonojo švyturio“ puslapio.

„Geras žmogus – ne profesija”

Linas Poška, raštininkas

Turbūt nebesužinosime, kodėl lietuviškam laikraščiui pavadinti pradžioje buvo pasirinkta ne kalkė iš rusiškojo pavadinimo, o atskiras pavadinimas. Turiu nebent kultūrinio tęstinumo paaiškinimą.

1945 į Klaipėdą grįžo ar persikėlė lietuvių veikėjai, kurie dar atsiminė ikikarinio sugyvenimo su vietos vokiečiais formulę. Tada mieste buvo dvi segreguotos bendruomenės: fašistuojanti vokiška ir nacionalistinė lietuviška. Atskiri laikraščiai, atskiras ūkinis ir kultūrinis gyvenimas. Lietuvių, sąlyginai, ketvirtadalis, vokiečių – trys ketvirčiai.

Galbūt šitą savo patirtį pasikeitusiomis aplinkybėmis mėgino pritaikyti Viktoras Bergas (vykdomojo komiteto pirmininkas, komunistas, Martyno tekste neminimas) ir pedagogas Kazys Trukanas – štai yra nauja, šį kartą visiems privaloma ideologija, nebe nacistinė, o komunistinė, yra nauja irgi pagerinta tauta, nebe vokiečiai, o rusai, – ir greta to savo gyvenimą mieste gyvena lietuvių bendruomenė, atiduodama formalią duoklę naujajai ideologijai.

Pirmus antrus metus tokios iliuzijos dar galėjo laikytis. Oficialiuose raštuose lietuvių kalba dar turėjo pastebimas pozicijas. Buvo atsižvelgiama ir į kultūrinius bendruomenių skirtumus. 1946 Kalėdos dar buvo nedarbo diena.

Apytiksliai yra žinomas gyventojų skaičius ir – kiek vėlesni apytiksliai duomenys – tautinė sudėtis. 1945 pabaigoje Klaipėdoje gyveno maždaug trečdalis ikikarinio skaičiaus, klaipėdiečių iš viso tada dar nebuvo nė 20 tūkstančių. Vėliau, 1947, Klaipėdoje gyveno apie 40% lietuvių, 60% rusų.

…Kol skaitytojas K. Pašilis bergždžiai pas papirosų (tai tokia rūkalų rūšis) pardavėjus ieško lietuviško laikraščio, kiti klaipėdiečiai rūpinasi kuru žiemai. Sugriauta ar apgriauta apie pusę miesto butų fondo, ir iš tokių – ir ne tik tokių – namų plėšiamos malkoms grindys, durys, baldai – bet kokia mediena. Viktoras Bergas dar tęsia kovas dėl Klaipėdos – jau su tarybiniais kariškiais; tos kovos irgi lydimos sugriovimų ir netekčių. Viena tokia netektis greitai bus ir pats Bergas, – tiesa, atsiminę ikikarinius ir karo nuopelnus, jo nepasodins.

Bendra istorikų nuomone, pokarinis Klaipėdos vandalizavimas gali būti lyginamas su karo sugriovimais, ir ne tik apie bažnyčias kalbant.

Kartu su Martynu smagiai patraukę per dantį uolius tarybinius pedagogus drg. drg. Trukaną ir Žižį, surimtėsime prisiminę, kad Trukanas jau kitais metais pakeitė gyvenamąją vietą ir veiklos pobūdį. Mažiau žinomas Žižio likimas. 1946 jis pašalintas iš Švietimo skyriaus vedėjo pareigų, Vykdomojo komiteto sprendimu miesto prokurorui Sagdejevui nurodyta jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn; Švietimo skyriaus vedėja bus paskirta drg. Marija Aleksejevna Bezlepkina.

… Kol iškilūs dar nepasodinti pedagogai Klaipėdoje veržliai plečia komjaunimo gretas, visai neiškilus dar nepasodintas Pašlūžmio mokyklos mokytojas Stasys Poška ūkiniame pastate verda naminę. Mokyklos vedėjas šitas pareigas jam patikėjo po to, kai ankstesnis operatorius bevirdamas prisiragavo ir vos nepadegė pastato. Poška galima pasikliauti: blaivininkas, metus pasimokė Telšių kunigų seminarijoje, katalikas. Šitas trobos nepadegs. Ankstesnis degtindaris pakeltas į agitatoriaus pareigas ir ūkininkus agituoja balsuoti laikraštyje aprašytuose rinkimuose; tame darbe jo pomėgis nekelia grėsmės, gal net atvirkščiai, ūkininkams jo argumentaciją daro ekspresyvesnę, įtikinamesnę. Naminė mokyklos vedėjui yra ne hobis, o strateginis išgyvenimo instrumentas, leidžiantis laviruoti tarp valsčiaus ir miško – tą produktą mėgsta abi pusės, tai universalus socialinis tepalas.

Poškai dar tik 20, bet matė jis jau nemažai. 1941 sušaudytas jo klasiokas Švėkšnos gimnazijoje, – žydas. Gaudė Pošką vokiečiai darbams Reiche, krapštė Pošką sovietai į armiją imti Berlyno. Sesuo su šeima 1944 pabėgo į Vakarus. Ir šiandiena, sakykime taip, neįkvepianti. Mokytojas Poška įmeta dar pliauską ir mąsto, kad kitais metais reikėtų keltis į Saugas, ten trūksta mokytojo, o ir tokio užklasinio darbo nebus. Vedėjas sakė, kad tiek miškas, tiek valsčius turi nusiskundimų produkcijos kokybe. Taip, kerta gerai, bet po to ryte labai nekas. Poška ir pats supranta, kad neturi pašaukimo tam darbui, o juk visur turi dirbti profesionalai. Geras žmogus – ne profesija, net jeigu jis ir geras mokytojas.

Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis iš dalies finansuojamas kultūros ar meno srities projektas „30 metų be komunistinių marazmų“.