1945-ųjų pradžioje Raudonajai armijai užėmus Klaipėdą vienu iš pirmųjų vietinės valdžios uždavinių tapo ir sovietinės planinės ekonominės kūrimas.

Tokių 1945 metų miesto Vykdomojo komiteto (VK) sprendimų apžvalgai ir yra skirtas ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys.

Algos – pagal kategorijas, kainos – pagal nutarimą

1945 m. gegužę VK, apsvarstęs padienių darbininkų atlyginimo klausimą, nusprendė, kad nesant normų, normuojamo personalo bei instrukcijų, Komunalinio ūkio skyriaus padieniams darbininkams turi būti mokama pagal Darbo liaudies komisaro dar 1940 m. lapkritį pasirašytą įsakymą.

Pagal jį statybininkai, priklausomai nuo kategorijos (jų buvo septynios) galėjo uždirbti nuo 6,2 iki 22,25 rbl. Statybos metalistų, irgi suskirstytų į septynias kategorijas, darbas buvo vertinamas šiek tiek daugiau – nuo 6,6 iki 23,7 rbl.

Statybininkai Montės gatvėje. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Pirčių, skalbyklų ir kirpyklų padieniai darbininkai buvo prilyginti žemiausiai – pirmai statybininkų kategorijai, Žaliojo tresto padieniams darbininkams VK nurodė taikyti I ir II statybininkų kategorijos tarifus.

Tą patį mėnesį VK patvirtino ir laikinas Klaipėdoje parduodamų gėlių bei daržovių diegų kainas. Tulpės vazonėliuose buvo įkainotos 15 rbl., vienas šios gėlės žiedas – dviem rubliais, įvairių gėlių krepšiui nustatytas kainos intervalas nuo 100 iki 300 rublių, vazonui – nuo iki 20 rublių, o vieno žiedo kaina galėjo siekti nuo rublio iki penkių. Kopūstų, kalafijorų ir tabako diegas galėjo būti parduodamas už 30 kapeikų, svogūnų ir salierų – po 20, pigiausiai buvo įvertinti pomidorai – po 5 kapeikas.

Nauja tvarka – nauji ir pavadinimai

Gegužės 22 d. VK, „eidamas prie skubesnio šalinimo vokiškosios okupacijos liekanų Klaipėdos mieste”, nutarė patvirtinti naujus Valstybinio konditerijos ir vaisų bei daržovių perdirbimo tresto Klaipėdos krašto kombinatui priskirtų įmonių pavadinimus. Didžioji dalis jų šiuo sprendimu buvo ir sujungtos.

Saldainių ir šokolado fabrikas „Merkur”, buvęs Magazinų gatvėje (dabar jos vietoje Pilies gatvė) buvo sujungtas su Malūnų vartų (dabar – Minijos) g. 22 stovėjusiu šokolado fabriku „Neapol” ir naujas darinys pavadintas Saldainių ir šokolado fabrikų grupe „Laima”.

Kadangi „Neapol” tarpukariu užsiėmė ir makaronų bei biskvitų gamyba, ši įmonės dalis buvo sujungta su makaronu gamyba Tomo g. 6-7 užsiėmusia firma „Doering” ir tapo Makaronų-biskvitų fabrikų grupe „Aušra”.

Saldainių ir šokolado fabrikas „Lascha”, kuriam buvo priskirtas adresas Jono g. 3, gavo pavadinimą „Gegužės 1-oji” (būsimoji „Klaipėdos konditerija”).

Vaisvandenių fabrikas, buvęs Tilžės g. 29, sujungtas su prieškariniu mineralinio vandens fabriku „Goetzie”, veikusiu Daržų g. 3-4, ir pavadintas Vaisvandenių fabrikų grupe „Skaidruolė”.

Sujungtos buvo ir dvi tarpukariu kavos gamyba užsiėmusios įmonės – „Schwermer” Laukininkų (dabar – Tiltų) g. 2 ir „Ost-Gold-Werke”, veikusi Kapų g. 14/16 (įtraukta į Turgaus aikštę) ir Tilžės g. 15. Jos tapo Kavos fabrikų grupe „Ąžuolas”.

Nepaisant pavadinimus pakeitusio sprendimo „Ost-Gold-Werke” pavadinimas greitai nedingo – dar ir 1947 m. ant jos kavos pakuočių ar reklamos antros pusės buvo rašomi oficialūs dokumentai. O „Schwermer” užrašą dar ir šiandien galima matyti Tiltų gatvėje. Martyno Vainoriaus nuotr.

Kartu šis dokumentas rodo ir neišvengiamą to meto subordinaciją centrui – antrame punkte prašoma, kad LTSR Liaudies komisarų taryba šį nutarimą patvirtintų.

Buities pagerinimo reikalai

Birželio 20-ąją VK išklausė Pramonės skyriaus vedėjo drg. Gasiūno-Galiūno planą, kaip praplėsti nuo kovo 24 d. pradėjusį veikti Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto Pramkombinatą, kad būtų sudarytas platesnis „miesto gyventojų buities pagerinimo dirbtuvių” tinklas.

Konstatuota, kad nuo gegužės 1 d. jau veikė spaustuvė „Rytas”, birželio 1-ąją veiklą pradėjo baldų dirbtuvė ir drabužių siuvykla, o nuo birželio 10-osios – kalvių-ratų dirbtuvė.

Kartu priimtas sprendimas, kad nevėliau kaip iki liepos 1-osios turi pradėti dirbti šepečių ir teptukų dirbtuvė, vėliausiai liepos 30 d. nurodyta startuoti žalėsų marinavimo cechams ir skardinių dėžučių dirbtuvei.

Ilgiausias pasirengimo terminas – iki rugpjūčio 16 d. – duotas popierinių išdirbinių įmonei.

„Tam tikslui tuoj Pramkombinatas turi perkelti į atatinkamas patalpas iš spaustuvės „Rytas” surinktus iš kitų miesto vietovių knygyryšklai ir kartono dėžučių išdirbimui reikalingą skaičių mašinų ir įrankių”, – nurodė VK.

Viešbutis – su nekenčiamomis okupacijos liekanomis

Ne visų paslaugų atkūrimas sekėsi sėkmingai. Apie tai liudija ranka 1945-ųjų gegužės pabaigoje surašytas VK sprendimo projektas dėl „Dėl Būtų Ūkio Valdybos nerūpestingumo atidarant I-os klasės viešbutį Klaipėdos mieste”.

„Viešbučių Trestas pereidamas nuo vieno šeimininko pas kitą pamiršo savo tiesiogines pareigas, pamiršo, kad jo pagrindiniu ir neatidėliotinu uždaviniu yra viešbučių atidarymas ir sutvarkymas Klaipėdos mieste. Jei tai pamiršo Viešbučių Tresto vadovybė, tai kodėl ir kada tiesioginis Tresto viršininkas, Būtų ūkio valdyba primins ir įves į tvarkos vėžes apsileidėlį. Iki šiam laikui nė vieno viešbučio nėra, o jei ir yra, tai norėdamas į jį pakliūti svečias, pakliūna į valgyklą. Viešbučio administracija nepasirūpino iškabos, ir nenuėmė nekenčiamų okupacijos liekanų nuo sienos. Visiškas apsileidimas. Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas negali toliau tokios padėties kęsti, negali prileisti prie to, kad iki šiam laikui miestas neturėtų viešbučio, kuriame būtų pakankamai lovų atvykusiems svečiams apsistoti, juo labiau jau atėjus vasaros sezonui galima laukti kas kart daugiau svečių”, – buvo dėstoma sprendimo projekte.

Viešbutis „Hotel zur Ostbahn” po paskutinio tarpukary atlikto išplėtimo. „Memeler Dampfboot”/Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Juo buvo norima įpareigoti Viešbučių trestą ir Būtų ūkio valdybą nevėliau kaip iki birželio 5-osios „atidaryti I-os klasės viešbutį, esantį Montės (dabar – Herkaus Manto, M. V.) ir dviejų gatvių susikirtime, paruošiant visus kambarius svečiams apsistoti”.

„Pavesti Viešbučio administracijai palaikyti viešbutyje pavyzdingą švarą, pakabinti iškabą ir rodykles, vedančias į viešbučio patalpas, nuimti nuo viešbučio sienų vokiškus užrašus. Įpareigoti Viešbučių Trestą įvesti svečių knygą, skundų ir sutvarkyti viešbutyje tarnautojų dižuravimą. Už viso to išpildymą atsakomybę uždėti Būtų Ūkio V-bos viršininkui, draugui Volodnev. Prašyti LTSR Prekybos Liaudies komisarą viešbučio lovos sutvarkyti išskirti 100 mt baltos drobės, 50 mt medžiagos užvalkalams pasiūti ir 50 antklodžių”, – buvo rašoma kituose nutarimo projekto punktuose.

1945 m. gegužės 27 d. Pergalės paminklo atidengimo ceremoniją Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje įamžinusioje nuotraukoje šiek tiek matyti ir viešbutis. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija” rašo, kad iš aštuonių prieškariu mieste veikusių viešbučių po 1945 m. nuolatinė veikla buvo atnaujinta tik dviejuose – „Pajūris” (Nr. 2) buvo įrengtas buvusiame viešbutyje „Balticher Hof” (Žvejų gatvėje), o kitas – „Baltija” (Nr. 1) veikė vietoje „Hotel zur Ostbahn”. Tad Viešbučių trestas ir Būtų ūkio valdyba buvo barami už tai, kad netvarkė įstaigos, stovėjusios tiek tuometinės Pievų (dabar – J. Janonio) ir Montės gatvių sankryža.

Kartono kombinatui – daug ploto

Tarp buvusių slaptų VK dokumentų yra Lietuvos TSR Liaudies komisarų tarybos 1945 m. liepos 25 d. potvarkis, kuriuo Klaipėdos VK įpareigojamas Narkombumpromo įmonėms perduoti 30 000 kv. m ploto gyvenamojo ploto, esančio šalia Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus kombinato.

Narkombumpromui savo ruožtu nurodyta perimtame gyvenamajame fonde atlikti būtinus remonto darbus.

Tame pačiame nutarime Respublikinei žemės komisijai ir Žemės ūkio liaudies komisariatui minėtajam kombiantui priskirti ne mažiau kaip 3 000 ha žemės, esančios jo apylinkėse su visais joje esančiais pastatais ir įrenginiais bei inventoriumi.