Kovo 7 dieną Klaipėdos koncertų salėje šokio teatro „PADI DAPI Fish“ premjerą jaunimui „Mano Piteris Penas“ pristatysiantys kūrėjai pranešime spaudai papasakojo apie kūrybinės virtuvės užkulisius ir įdomiausias kūrybinio proceso detales: nuo žaislinių laikrodžių skambesio iki paslapingo kiaušinio scenoje.

Mintis statyti spektaklį pagal visiems puikiai žinomą Jameso Matthew Barrie‘o knygą „Piteris Penas“ šokio dalies kūrėjai, choreografei Agnijai Šeiko kirbėjo seniai. Tačiau, kaip teigia kūrėja, įkvėpė ne kūrinio istorija, o vadinamoji Piterio Peno karta – niekada nesubręstantys jaunuoliai.

Teigiama, kad kad šio kūrinio siužeto spektaklyje praktiškai nebus, tačiau tai, kas įvyks scenoje, esą leis panirti į apmąstymus apie žmonių susikurtus standartus, stereotipus, kitoniškumą ir amžinuosius „piterius penus“.

Lūžio taškas

„Užsikabliavau“ skaityti apie šios kartos atstovus – jaunimą, kuris niekada nesubręsta, ieškojau paralelių tarp tokio jų elgesio ir knygos personažo. Ši tema mane labai įtraukė“, – teigė A. Šeiko.

Visų pirma savo mintimis apie spektaklio idėją ji pasidalino su ilgamečiu bendražygiu, dailininku Artūru Šimoniu bei violončelininku Mindaugu Bačkumi.

„Bepasakojant idėją Artūrui kilo mintis, kas spektaklyje galėtų tapti „Piterio Peno“ ženklu – tai Dauno sindromą turintys žmonės, ne savo noru tapę amžinaisiais vaikais, – teigė choreografė. – Tai buvo esminis lūžio taškas, kuris davė pradžią spektaklio dramaturgijai bei personažams.“

Taip prie kūrybinės komandos prisijungė Julius, kuris turi Dauno sindromą. Vystant spektaklio idėją, kilo mintis, jog šio vaikino vidinį pasaulį galėtų perteikti violončelės, o apie plačiąją visuomenę sufleruotų šiuolaikiškai skambanti elektroninė muzika.

„Julius tapo ne tik dramaturgijos, bet ir komunikacijos tarp kūrybinės komandos narių ašimi. Šalia jo mes tiesiog negalime meluoti sau, kitiems, ar ko nors nuslėpti“, – neslėpė choreografė.

Judesiai – ir iš muzikinių klipų

„PADI DAPI Fish“ meno vadovė neslepia, kad spektaklio žiūrovai nepamatys knygos „Piterio Peno“ siužeto.

„Manome, kad laikymasis vieno ar kito kūrinio istorijos šiuolaikio šokio spektakliuose nėra svarbu. Mes vengiame iliustratyvumo, stengiamės žvelgti plačiau: santykius tarp žmonių, jautrias socialines problemas, tai, kas aktualu Lietuvoje ir pasaulyje. Tai ir turėtų būti šio šokio žanro paskirtis“, – įsitikinusi šiuolaikinio šokio kūrėja.

Spektaklyje be brandos, draugystės, atsakomybės klausimų, taip pat paliečiama jaunimo tarpe gaji patyčių problema. Profesionalūs šokėjai scenoje atliks spektakliui sukurtus judesius pagal patyčių kupinus tekstus, kuriuos komanda rado interneto forumuose, feisbuke, taip pat stebėdami ir analizuodami populiarus muzikinius klipus bei filmuotą medžiagą iš jaunimo pasilinksminimo vietų.

Kūryba – kaip maisto gaminimas

Spektakliui muziką sukūręs vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių kompozitorių Svenas Helbigas, dirbęs su tokiomis grupėmis kaip „Pet Shop Boys“ ir „Rammstein“, džiaugėsi galimybe bendradarbiauti su „PADI DAPI Fish“. Tai – pirmasis kompozitoriaus kūrinys, sukurtas specialiai Lietuvos šiuolaikinio šokio projektui.

Kai S. Helbigas gavo pasiūlymą dirbti kartu, minčių atsisakyti esą nė nekilo.

„Šis šokio teatras – unikalus ir jame slypi galinga ekspresija“, – apie „PADI DAPI Fish“ atsiliepė kompozitorius.

Įkvėptas knygos „Piteris Penas“ S. Helbigas, stengėsi, kad muzikinis kūrinys būtų patrauklus visiems, o sykiu ir nukeltų į stebuklų kupiną vaikystę.

„Siekdamas pasufleruoti apie vaikystėje įstrigusį personažą, aš pasitelkiau vis pasikartojančias žaislinių laikrodžių melodijas“, – teigė jis.

Spektaklyje susijungs šokis, elektorinė muzika, gyvas violončelių skambesys ir originali scenografija. Siekiant tai apjungti į organišką visumą, pasak S. Helbigo, reikėjo kruopščiai laikytis spektakliui sukurtos dramaturgijos.

„Tai – lyg ypatingo patiekalo gaminimas. Kruopščiai laikantis recepto, išlaikant produktų balansą, viskas vyksta sklandžiai. Tai pat ir scenoje: kai visos dalys apjungiamos, papildo ir sustiprina viena kitą, spektaklis natūraliai tampa vientisu kūnu”, – teigė jis.

Naujos spalvos

Kai kuriems akustinis violočelių skambesys ir elektronika gali pasirodyti originalus, bet nesuderinamas. Vis dėlto Klaipėdos violončelių kvartetui vadovaujantis Mindaugas Bačkus teigė, jog tai – muzikos pasaulyje visai ne naujiena, jis maždaug prieš dešimtmetį išleido solinę kompaktinę plokštelę, kurioje skamba elektronika ir violončelė.

„PADI DAPI Fish“ ir Klaipėdos violončelių kvartetas pirmą kartą savo bendrą ir didelio žiūrovų dėmesio sulaukusį kūrinį „Keturi metų laikai“ pristatė 2017-ųjų gegužę, Violončelių festivalio metu.

„Šįsyk mus sujungė idėja suvienyti skirtingus žmones: sveikuosius ir turinčius negalią, – teigė Mindaugas Bačkus. – Kūrybinis procesas – be galo įdomus. Kurdami muzikinę „Mano Piterio Peno“ liniją, daug eksperimentuojame, ieškome dinamikos“.

Gyvas muzikos atlikimas spektakliui esą suteikia daugiau energijos, gyvybės, šarmo, nes kiekvieną sykį rodomas spektaklis – vis kitoks.

„Žinoma, jungiant kompiuteriu ir akustiškai atliekamą muziką, ne viskas dera. Taigi tobuliname skambesį, nuolat bendraujame su kompozitoriumi – ieškome naujų spalvų, galimybių impovizuoti. Meninis procesas – pačiame įkarštyje“, – teigė jis.

Sceną papuoš kiaušinis

Spektaklio scenografija sukūrė dailininkas Artūras Šimonis. Jis nusprendė scenoje „įridenti“ milžinišką kiaušinio formos objektą.

„Tai – lyg sąmonės kiautas ar „moralinė dispečerinė”, pradžia ir pabaiga, atmintinė, talpykla, kuri formuoja minėto personažo pasaulėjautą ir vertybinę skalę. Pagal jo sugalvotą, o gal jam primestą reitingų lentelę ir populiarumą, jis skirsto žmones į „vertus” ir „nevertus”, todėl bet koks kitoniškumas jį išmuša iš pusiausvyros“, – mintimis dalinosi dailininkas.

Šokio pabaigoje kiautas apsiverčia ir lieka tuščias.  Personažai scenoje lieka su savo virtualiu atvaizdu – emociniu nebrandumu ir  infantilumu, gyvendami sugalvotą ir primestą jiems gyvenimą, amžiams įstrigę „piterio peno“ sąmonėje.

Kurdamas minimalistinius kostiumus A. Šimonis siekė, kad šokėjų siluetai būtų atpažįstami, tačiau sykiu vengė charakterizuoti personažus. Taigi šokėjams parinko aptemptus kūno spalvos drabužius, kurie primena antrąją odą.

„Šviesi kūno spalva pasirinkta neatsitiktinai. Ji man primena paukštynuose auginamus ir hormonais šeriamus viščiukus – broilerius, kurie vakuuminėse pakuotėse vėliau keliaus į prekybos centrus. Tokia „produktyvumo” logika iš esmės pagrįsta ir visa mūsų švietimo sistema. Na, o balta, sterili spektaklio erdvė yra patogi, siekiant išryškinti šokio judesius, kuriant reikiamą konkrečios mizanscenos nuotaiką bei dinamiką ir bendrą spektaklio estetinę visumą“, – teigė A. Šimonis.