Labai apleistas, savavališkai kertami medžiai, pilna sprogmenų, nuolat kylantys gaisrai – toks Girulių miško vaizdas fiksuojamas 1946-1947 metų Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose, saugomuose Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Dar vienas ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys yra skirtas būtent pasakojimui apie liūdną miško dalią pirmaisiais pokario metais.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Buvo atimtas iš miesto

1946 m. sausio pabaigoje VK priėmė sprendimą „Apie grąžinimą Klaipėdos miestui miško ir prijungimą prie miesto Melnragės ir Girulių”.

„Klaipėdos miestas tiktai šiaurinėje miesto dalyje turi žaliuosius plotus – sodintą mišką. Šiaip kitų poilsio vietų miestas neturi, išskyrus Kopgalį, į kurį nėra šiuo metu jokio susisiekimo ir vargu ar greit tinkamas susisiekimo priemones miestas tam reikalui turės”, – rašoma šio sprendimo teksto pradžioje.

Joje taip pat buvo priminta istorija vokiškoji šio miško atsiradimo istorija: „Šiaurinėje miesto dalyje augąs miškas-parkas, ploto apie 400 ha, iš seno priklausė miestui ir miesto gyventojai juo naudojosi kaip parku. Miesto pastangomis parkas sodintas ir vadinosi miesto plantacijomis. <…> Senieji miesto planai parodo, kad tas parkas viską laiką buvo miesto nuosavybė ir įeina į miesto teritoriją”.

1946 m. pradžioje Girulių mišką valdė Miškų liaudies komisariatas. Anot VK, tuo metu jis buvo „labai apleistas” – karo metu išraustas apkasų, sviedinių sprogimų, „nepaprastai užverstas”, o Miškų administracija iki tol dar nebuvo parodžiusi „jokio judrumo parkui sutvarkyti”.

Dėl to VK nusprendė prašyti Liaudies komisarų tarybos grąžinti miestui valdyti mišką nuo Melnragės iki Girulių „kaip vienintelį parką”. Taip pat buvo prašoma jo sutvarkymo darbams skirti 100 000 rublių.

Mišką teriojo labai smarkiai

1946 m. pradžioje laikraštis „Raudonasis švyturys” skelbė, kad Klaipėdos krašte „savavališkas miškų teriojimas tada buvo gana didelis”. Pavyzdžiui, II Uosto rajonas vien per sausį savavališkai iškirto 689 kietmeterių miško, padarydamas nuostolių valstybei už 101 000 rublių. I Uosto rajonas iškirto 59 kietmetrius už 7 700 rublių. Žuvų kombinatas— 163 kietmetrius už 11 600 rublių. Prie savavališko miško grobimo buvo prisidėjusios ir kitos Klaipėdos įmonės – „Gulbė“, Kepyklų Trestas, Alaus bravoras ir kt.

„Minimi miško naikintojai mišką grobia daugiausiai iš Girulių ir Melnragės rajonų. Tai kurortinis miškas, gražiai puošiąs mūsų pajūrį. Tie kolektyvai, ypatingai II-sis ir I-sis Uosto rajonai, naikino išimtinai jaunas pušaites 12-20 cm storio. Tai žiaurus nusikaltimas”, – rašė „Raudonasis švyturys” , priminęs, kad Klaipėdos kraštas nėra gausus miškais.

Publikacijos autorius Medėnas perspėjo, kad ta visuomeninė dalis ar kolektyvai, kurie ir toliau nesiliaus savavališkai naikinę gražiuosius pajūrio miškus, turės būti skaitomi kaip tarybinio ūkio priešai ir su jais griežtai pasielgiama.

Dabartinių laikų plakatas, ko gero, būtų puikiai tikęs ir pirmaisiais pokario metais.

1946 m. vasarį VK kreipėsi į Klaipėdos garnizono vadą Merkulovą ir išdėstė faktus, kaip jo pavaldiniai niokoja Girulių mišką.

„Kariškiai iki pat šios dienos savavališkai kerta augantį mišką, mišką pavertė sąvartynu, truko sulaikyti ir nustatyti miško niokotojus, grasina ginklais ir miško ūkio atstovams, ir milicijai”, – rašoma kreipimesi.

Jame paminėta ir aplinkybė, kad augantis miškas kertamas ir įsirengtos šaudyklos vietoje, o ten miško apsauga besirūpinantys specialistai negali patekti bei sustabdyti tokių savavališkų kirtimų, nes kariškiai tokį draudimą motyvuoja kariniais šaudymais.

Tad VK prašė garnizono vado „imtis atitinkamų priemonių”, kad liautųsi tokie miško kirtimai.

Miško apsaugai – du nutarimai

Matyt, reaguodamas į tokią situaciją 1946 m. kovo mėn. 4 d. VK priėmė nutarimą Nr. 16 „Dėl miesto žaliųjų plotų apsaugos“.

„Kai kurios organizacijos, ir pavieniai asmenys kerta Klaipėdos miesto šiaurinėj daly esantį mišką bei medelius, naikindami tuo miesto uždangą nuo užnešimo smėliu. Taip pat pastebėta, kad piktos valios pavieniai asmenys be jokios atsakomybės jausmo kerta miestą puošiančius atskirus medžius, medelius, dekoratyvinius krūmus esančius prie gatvių, aikščių, skverų ar atskirų sodybų sklypuose, tuo naikindami miesto žaliuosius plotus”, – buvo rašoma jo „prembulėje”.

Todėl VK siekdamas „užkirsti kelią miesto žaliųjų plotų naikinimui” nutarė uždrausti bet kokį medžių kirtimą miške, esančiame Klaipėdos miesto ribose; uždrausti kirsti, žaloti medžius, medelius ar dekoratyvinius krūmus prie gatvių, aikščių, skverų ar atskirų sodybų sklypuose; uždrausti gyvulių savininkams leisti palaidiems gyvuliams vaikščioti po miestą; įmonės, įstaigos, organizacijos, o taip pat pavieniai asmenys, nesilaikantieji šio nutarimo, bus baudžiami pinigine bauda iki 100 rublių arba priverčiamųjų darbų iki vieno mėnesio laiko.

Po poros savaičių papildomai buvo priimtas jungtinis – Klaipėdos apskrities ir miesto VK – privalomasis nutarimas Nr. 44 „Dėl Klaipėdos miesto bei Melneragės ir Girulių kurortinių miškų apsaugos”. Jo priėmimas buvo motyvuotas tuo, jog „kai kurios įstaigos, įmonės, organizacijos bei pavieniai asmenys kerta, žaloja kitokiais būdais naikina kurortinius miškus”, tad VK siekia „apsaugoti miesto bei Melneragės ir Girulių kurortinius miškus, sudarančius natūralią šių vietovių apsaugą nuo užnešimo jūros smėliu”.

Šiuo nutarimu buvo „griežtai uždrausta” miesto zonoje ir Melnragės bei Girulių miškuose kirsti ir žaloti medžius bei krūmus. Miškų ūkio administracija įpareigota „pagriežtinti šių miškų apsaugą”.

„Kviesti visuomenę aktyviai dalyvauti kovoje prieš kurortinių miškų naikinimą, padedant išaiškinti bei sulaikyti sauvaliautojus. Asmenis, nusižengusius šiam nutarimui, bausti administratyvintiu būdu, o atskirais atvejais perduoti teismo organams, kaip valstybinio turto naikintojus. Šio nutarimo vykdymo kontrolę pavesti apskrities ir miesto milicijos organams bei Miškų Ūkio pareigūnams”, – skelbė kiti nutarimo punktai.

Pilna minų

1946 m. gegužės pabaigoje pavardės savo ranka rašytame rašte miesto VK neparašęs miškų inžinierius informavo, kad „perimtam miške artimiausiu laiku teks vykdyti valymo darbus”.

„Apžiūrinėjant mišką pastebėjau išmėtytos sprogstamosios medžiagos, šovinių, bombų, minų. Miškas užverstas laužu ir po juo gali būti užminuotų vietų. Užminuoti gali būti ir bunkeriai, kurių yra po visą mišką. Valymo vietos turėtų būt minerų patikrintos kitaip gali įvykti nelaimių su dirbančiaisiais”, – rašė miškų inžinierius, prašęs VK padaryti „atitinkamą parėdymą”.

Jau po savaitės buvo parengtas ir atitinkamas VK sprendimas. Miško išminavimo darus planuota pavesti OSOAVIACHIM (Lietuvos TSR aviacinei ir cheminei gynybai remti draugijos) Klaipėdos miesto tarybai. Ji turėjo apmokyti ir 20 tam darbui deleguojamų darbuotojų iš geležinkelio, Jūrų prekybos uosto, Celiuliozės ir popieriaus kombinato, Statybų kontoros Nr. 3, Laivų remonto įmonės (Sudoverf) bei Žvejybos tresto. Pastariesiems nurodyta visą išminavimo darbų laiką ir toliau mokėti algas bei aprūpinti maisto bei kitų prekių kortelėmis.

Vietoje tvarkymo kirto gerus medžius

Tą patį mėnesį VK dar priėmė ir sprendimą prie Žaliojo apželdinimo tresto steigti Miško ūkio skyrių, kad jis rūpintųsi iš ministerijos perimto miško sutvarkymu. Skyriui skirta 50 000 rublių, o jo darbuotojams – po tris maisto korteles.

Kitu nutarimo punktu visas 1 864 ha ploto miškas buvo priskirtas 1-ajai saugomų miškų grupei.

Taip pat buvo nurodyta iki rugsėjo 1-osios visoms miesto įmonėms ir organizacijoms jiems priskiriamuose plotuose surinkti vėjovartas ir besimėtančius medienos likučius – tam pažadėta suteikti visą reikiamą įrangą.

23-iojo pasieniečių būrio viršininkui, papulkininkiui Revunui VK pasiūlė iki liepos atlaisvinti užimtą buvusį Girulių girininkijos pastatą ir perleisti jį naujai įsteigiamam Miškų ūkio skyriui. Tarp VK dokumentų esančiame lietuviškai, ranka surašytame sprendimo projekte buvo numatyta steigti 5 eigulių etatus. Naująjį Miško ūkio skyrių planuota įkurdinti Smilties Pylimo g. 1 name. Ten pat turėjo būti apgyvendintas miškų inžinierius, o miškų technikui turėjo būti skirtos gyvenamosios patalpos Žaliojo apsodinimo tresto pagalbiniame ūkyje Butsargių g. 8. Girininką planuota apgyvendinti Giruliuose, girininkijoje, kurią turėjo atlaisvinti pasieniečiai.

Taip pat šiuo nutarimu leista galvijus turėjusiems klaipėdiečiams juos ganyti Leschozo nurodytose vietose, tačiau už tai suaugusio galvijo šeimininkas per sezoną turėjo atidirbti šešias dienas valydamas mišką, o jauno galvijo ganymas buvo įvertintas trimis dienomis tokio darbo.

Birželio pabaigoje VK priėmė sprendimą kuriuo siekiant „apsaugoti miesto miško parką nuo sunaikinimo” uždraudė savavališkai į mišką ginti ganyti karves, arklius, ožkas ir kitus gyvūnus. Padarius tokį pažeidimą grėsė 100 rublių bauda arba iki mėnesio trukmės priverčiamieji darbai.

Tačiau, atrodo, kad VK nurodymai ir draudimai daugeliui tais laikais buvo nė motais. Rugsėjo pabaigoje draugas Sinkevičius, Miško ūkio viršininkas, laikraštyje „Raudonasis švyturys” rašė, kad rugsėjo pabaigoje dauguma vadovų dar net nebuvo pradėję valyti Girulių miško ir aprūpinti savo ūkius malkomis. O ir tarp pradėjusiųjų vykdyti šį nutarimą buvo „paėmusių neteisingą kelią”. Pavyzdžiui, Celiuliozės – popieriaus kombinatas, FGA Nr. 5, Žvejybos kombinatas, užuot kirtę netinkamą augimui mišką (sausuolius, smarkiai minų bei sviedinių sužalotus medžius) ardę žemines ir rinkę viršūnes bei šakas miško priežiūros nurodytuose plotuose, važinėjo po visą mišką ir kirto sveikus rinktinius medžius, elgėsi pernelyg įžūliai, nevykdė „elementarinių miško priežiūros darbuotojų nurodymų”.

Viršininkas informavo, kad už neteisėtą sveiko liekno miško kirtimą kurui liaudies teismas priteisė miško ūkio naudai iš Celiuliozės ir popieriaus kombinato 235 rublius 95 kap. Už tokį pat nusižengimą naikinant valstybinį mišką iš Jūrų uosto statybos valdybos valst. arbitražas priteisė miško ūkio naudai 9226 rublius.

Toliau siautėjo ir kariškiai. VK rašte generalmajorui Merkulovui dėstė, kad vien per dvi dienas – lapkričio 18 ir 19 – raudonarmiečiai iškirto 300 medžių ir taip padarė valstybei 7204 rublių ir 90 kapeikų žalą. Tad VK, prie kreipimosi pridėjęs penkis miško iškirtimo faktą liudijusius aktus ir dvi pažymas apie sulaikytuosius, prašė atlikti tyrimą ir kaltus asmenis patraukti atsakomybėn. Taip pat buvo paprašyta padengti minėtąją žalą.

Tarp 1947 m. sausio pabaigos VK dokumentų galima aptikti raštą, liudijantį apie tebesitęsusį Girulių miško niokojimą. Ranka surašytame prašyme Klaipėdos II liaudies teismui Žaliojo apsodinimo tresto Miškų ūkio skyriaus miškų inžinierius prašė „patraukti tieson Klaipėdos spirito varyklą, esančią Klaipėdoje, Malūno Pylimo (dabar – Bangų) g-vėje N. 20 ir atiteisti 405, – Rb”. Prie tokio prašymo savo vardo ir pavardės neprašęs, tik parašą padėjęs miško inžinierius buvo pridėjęs ir „pažaidos aktą”, kurio tarp to meto VK dokumentų jau nėra.

Sausį tas pats inžinierius „miško pažaidos aktą” dėl tekstilės fabriko „Gulbė” vandalizmo siuntė VK juriskonsului.

Mišką tuo metu niokojo ir pavieniai asmenys – 1947 m. vasarį VK pirmininkas Albertas Cibas ir juriskonsulas Charinas raštu kreipėsi į Klaipėdos miesto prokurorą, kad šis patrauktų baudžiamojon atsakomybėn Pimeną Popovą ir Aleksandrą Šarničenkovą, kurie nelegaliai kirto mišką ties Kretingos plentu.

Kovo mėnesį VK ėmėsi dar vienos priemonės, turėjusios padėti išsaugoti mišką – atšaukė visus iki tol išduotus orderius, leidusius jame vykdyti sanitarinius kirtimus ir uždraudė išduoti naujus. Sausuolius ir kitas medienos liekanas leista rinkti tik nenaudojant pjūklų. Jais rūpintis buvo pavesta tik Leschozui ir realizuoti tik sukleimavus tokią medieną. Tokio nutarimo galiojimas buvo numatytas dviejų metų laikotarpiui. Nepaisiusiems šių draudimų buvo numatyta bauda arba mėnesio trukmės privalomieji darbai, o nusižengus pakartotinai – baudžiamoji atsakomybė.

Balandį VK priėmė naują sprendimą dėl gyvulių ganymo tvarkos miške. Pagal jį už stambių raguočių ganymą Lechozo nurodytose vietose per sezoną jau reikėjo 10 dienų dirbti miško tvarkymo darbus, o už jaunų – darbuotis penkias dienas. Arklius, ožas ir avis ganyti miške buvo uždrausta. Pažeidus šiuos draudimus numatyta „standartinė” to meto bauda – 100 rublių arba mėnesi trukmės priverčiamieji darbai.

Siaubė ir gaisrai

1947 m. gegužės VK sprendimas liudija, kad tuo metu Girulių mišką dažnai naikino ir gaisrai.

Reaguodamas į tai VK leido Miškų ūkio skyriui vasaros sezono metu – nuo gegužės 12 iki spalio 1 dienos – priimti į darbą penkis sargus, kurių funkcija būtų saugoti mišką nuo gaisrų.

Po 300 rublių jiems numatytą mėnesinę algą nurodyta išmokėti iš einamųjų metų miško tiekimo fondo. Kortelių biurui buvo duotas nurodymas šiems darbuotojams skirti produktų korteles.

Kovai su gaisrais miške buvo skirtas ir dar vienas to mėnesio VK sprendimas. Jame jau buvo įvardinta, kad gaisrai dažnai kyla nuo trasuojamųjų ir uždegamųjų kulkų, naudojamų šaudykloje, taip pat nuo žiežirbų, kurias kelia maršrutu Klaipėda – Giruliai kursuojantys traukiniai, bei laužų. Dėl to VK kreipėsi į garnizono viršininką Korinevskį prašydama jį uždrausti kariams degti miške laužus bei naudoti šaudmenis, sukeliančius gaisrus. O Klaipėdos stoties transporto viršininkui drg. Černiševui nurodyta išleisti įsakymą, uždraudžiantį garvežiams maršrutu Klaipėda-Giruliai važinėti be tinklelio ant kamino ir atvira pakūra.

Miesto policijos viršininkui drg. Ignatovui VK davė nurodymą nerečiau kaip kartą per penkias dienas skirti 2-3 milicininkus, kad jie kartu su Miškų ūkio skyriaus darbuotojais patruliuotų miške ir užkirstų kelią galimiems pažeidimams. O miesto komendanto drg. Sviatkino tik paprašyta skirti patrulių tokiam darbui.