[vc_row][vc_column][vc_column_text]Šiemetiniame, jubiliejiniame 40-ajame Dakaro ralyje 18 vietą užėmę Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas šią savaitę pasidalino savo įspūdžiais ir su klaipėdiečiais.

Vaidotas Žala (dešinėje) ir Saulius Jurgelėnas ilgą laiką Dakaro ralyje važiavo greičiausiai tarp tautiečių. Jie finišavo 18-ti, o 13-ame etape buvo užėmė net 9-ą vietą. Martyno Vainoriaus nuotr.

Į pajūrį vienas iš trijų Lietuvos ekipažų Dakaro ralyje šią savaitę buvo atvykęs susitikti su vienintelio rėmėjo iš šio regiono – Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės – kolektyvu ir čia veikiančių įmonių darbuotojais, totalizatoriuje teisingai atspėjusiais, kurią vietą ekipažas užims ralyje.

„Pagirti, patapšnoti per petį mėgsta daugelis, bet kai prieini prie finansinių reikalų…“, – apie galimybes dalyvauti 41-ajame ralyje sakė V. Žala, skaičiuojantis, kad dalyvavimas Dakare jau be mašinos atsieina apie 350 tūkst. eurų.

Kokie įspūdžiai?

Ekipažo šturmanas S. Jurgelėnas pasakojo Peru sostinėje Limoje startavęs dar 2013 m., kai važiavo kartu su Benediktu Vanagu.

Šįkart čia buvo suvažiavę apie 300 ekipažų. Kai kurie atvažiuoja ir su kemperiais, vilkikais. Vidutiniškai viena lenktyninė mašina kainuoja apie 350 tūkst. eurų. Lyderių kainuoja ir apie milijoną.

„Lima labai pasikeitė, bet transporto spūstys liko. Automobilis, kuris nors kiek juda, dalyvauja eisme. Techninė apžiūra yra labiau teorija, važinėja kas kaip nori – ne tik salone. Čia, beje, galima sutikti ir „nivų“, – pasakojo S. Jurgelėnas.

Pasak jo, vietinė valdžia padarė didelį ralio atidarymo šou, nors tuo metu ir buvo politinė krizė.

„Pirmame greičio ruože, net dykumose pilna žiūrovų, būna keista, iš kur jie ten atsiranda. Kur besustoji, visur pripuola „selfi, selfi“ ir visi turi telefonus – ar bobutė, ar vaikas. Peru – tai smėlynai, kopos, gavome jų sočiai. Kopos gana techniškos, tiesiai nepravažiuosi. Man tai didžiausias žavesys, kaip 10 tūkstančių tonų sunkvežimiai per jas pravažiuoja. Sunkiausia važiuoti, kai saulė pakyla ir nėra jokių šešėlių. Daugiausia nuotykių būna būtent smėlynuose. Per lėtai važiuoji – sėdi, per greitai – nosimi įsmigsi. Vienas pavojingiausių dalykų – kopomis važiuoti atbulomis. Svarbiausia šaltais nervais važiuoti. O kai ant šono guli, dar nereiškia, kad baigtos lenktynės“, – pasakojo V. Žala.

Pasak jo, vienas iš labiausiai erzinančių faktorių pirmajame etape, kai prisemi daug smėlio į batus ir dar turi važiuoti visą dieną.

Ne ką „linksmiau“, kai prasideda vadinamasis fešfešo tipo smėlis, kuris yra „kaip dulkės dulkių siurblyje“.

„20 kilometrų atkarpa pliažu buvo viena smagiausių vietų, vienas įspūdingiausių momentų, bet lengva atsidurti ir vandenyne“, – pasakojo vairuotojas.

Antra šalis, per kurią driekėsi Dakaro trasa, buvo Bolivija. Čia ralio dalyviai važiavo vidutiniškai 4 km aukštyje virš jūros lygio, o kartais kilo ir į 5 km aukštį, kur „ir savijauta sunkesnė, galva neveikia, ir mašina dūsta“.

„Čia totalus išprotėjimas dėl Dakaro, nors šalis viena skurdžiausių. Keliai uždaryti, visą dieną žmonės sankryžose laukia, kol pravažiuos Dakaras. Mūsų akimis žiūrinti, Bolivija tikras užpakalis dėl to, kad kai tik Dakaras, tai ten lyja ir lyja, plauki ir plauki per šlamštą, lenda purvas į vidų. Mašina ne tam sutverta, kad plauktų. Tik sunkvežimiams tokios sąlygos nebaisios. Motociklams ir kvadrociklams tai didžiausia pagarba, nesuprantu, kaip jie ten išplaukia. Neskani man ta Bolivija, nors tu ką“, – pasakojo V. Žala.

Pasak jo, šiame ralyje pirmą kartą į trasą buvo įterpti ir Bolivijos smėlynai.

„4 kilometrų aukštyje mašina ir taip sunkiau važiuoja, negali smarkai fiziškai kasti, tai išsikapstymas užstrigus dvigubai pasunkėja“, – pasakojo lenktynininkas.

O Argentinos išbandymas, anot ekipažo, – temperatūra.

„Kai +32, tai mašinoje jau karšta. Kartais važiuoji ir šimtus kilometrų dulkėse, jei priveji lėtą varžovą. Yra čia ir fešfešas. Daug buvusių upių vagų. Jos vienos iš pavojingiausių elementų – keičiasi danga iš kietos į minkštą, reikia universalaus slėgio padangose. Čia daugiausiai dėl akmenų ir palikome padangų. Nervingas važiavimas, nes vis rizikuoji. Buvusios deltos 30-40 kilometrų pločio, labai lengva pasiklysti. Nors niekur nekritom, nedužom, mechanikai nuolat turėjo darbų. Vienintelis nuotykis – ūkininko tvorą Argentinoje numušėme priešpaskutinę dieną. O šiaip viskas vyko pagal techninį planą“, – sakė V. Žala.

S. Jurgelėnas paaiškino, kad ralio metu orientuojamasi tik pagal kelio knygas (žr. nuotrauką), o GPS rodo tik greitį ir važiavimo kryptį.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Jei kas nutinka, motociklus išgabena, o automobiliais organizatoriai nesirūpina“, – sakė jis.

Kokie planai?

Pasak ekipažo, šiemetinis ralis jiems atsiėjo apie 350 tūkst. eurų, neskaičiuojant mašinos vertės.

„Vien mašinos perrinkimas kainuoja apie 210 tūkstančių. Detalės šokiruojančiai brangios, o prieš Dakarą nuo A iki Z turi viską pakeisti. Todėl sava eiga važiuojame tik per ralį. Savo tojotą atsivežame iki Klaipėdos, čia ji nuplaukia iki Kylio, iš ten vežame į Le Havrą Prancūzijoje, kur jau organizatoriai surenka visą techniką ir kartu plukdo į Pietų Ameriką. Atgal kelias toks pat“, – pasakojo V. Žala.

Aviacinio kuro, kuris pilamas į jų „Toyota Hilux“, per ralį sunaudota už 17 tūkst. eurų.

„Lengvatinis registracijos tarifas galioja iki rugpjūčio 31 dienos. Vėliau reikia daugiau mokėti. Pagirti, patapšnoti per petį mėgsta daugelis, bet kai prieini prie finansinių dalykų… Nemažai kas žiūri tik per racionalią, investicinę prizmę“, – apie tai, kada paaiškės, ar startuos 41-ajame Dakaro ralyje sakė V. Žala.

Paklausti apie ralio poveikį sveikatai lenktynininkai tik nusišypso – „į pensiją išeisim ir suskaičiuosim sveikatai žalą“.

„Aš padejuoju, kad paskauda stuburą, bet apie sunkvežimius tyliu…“, – sakė V. Žala.

INFORMACIJA

40-ame Dakaro ralyje dalyvavo trys Lietuvos ekipažai – Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis, Vaidotas Žala ir Saulius Jurgelėnas,  Benediktas Vanagas ir Sebastianas Rozwadowskis –  ir motociklininkas Balys Bardauskas. 

A. Juknevičius ir D. Vaičiulis su „Toyota Hilux“ galutinėje rikiuotėje užėmė 12 vietą.

 V. Žala ir S. Jurgelėnas ilgą laiką važiavo greičiausiai tarp tautiečių, kol antroje ralio dalyje jų automobiliui „Toyota Hilux“ lūžo vairo traukė, pusašis, nutrūko stabdžių žarnelė. Nepaisant to, jie finišavo 18-ti, o 13-ame etape buvo užėmę net 9-ą vietą.

B. Vanago ir S. Rozwadowskio ekipažas nuolat turėjo įvairiausių techninių problemų, bet taip pat su „Toyota Hilux“ automobiliu užėmė 30-ą vietą.

Dakaro automobilių įskaitoje šį kartą buvo startavę 92 ekipažai.

B. Bardauskas užėmė 81-ąją vietą ir pakartojo geriausią Lietuvos motociklizmo istorijoje rezultatą (startavo 188 motociklininkai).[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”22827,22828,22824,22825,22826″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]