1948-ųjų Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentai, saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, liudija, jog ir trečiaisiais metais po karo mieste vis dar buvo griaunami senieji pastatai, nors valdžia ir draudė tai daryti. O kai kurie iš jų buvo verčiami tvartais.

Tuo metu aukšti apskrities valdininkai bandė įsiprašyti į Klaipėdą, nes jiems patiems esą trūko būsto. Pastarojo uostamiestyje reikėjo ir gausėjančioms gaisrininkų pajėgoms.

Pietinės Klaipėdos dalies vaizdas nuo Celiuliozės ir popieriaus kombinato. Jepifanovo (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Valdininkai – nešildomuose kambariuose

1948-ųjų vasario pabaigoje uostamiesčio VK pirmininkas Jonas Kardaševičius sulaukė graudulingo, lietuvių kalba, bet be ilgųjų ir nosinių raidžių parašyto kolegos Al. Jocio iš Klaipėdos apskrities rašto.

Apskrities VK pirmininkas dėstė, kad „apskrities organizacijos neturi savo gyvenamojo ploto dėl vadovaujančių darbuotojų ir kitų tarnautojų aprūpinimo butais, o įstaigos – patalpomis ir sandėliais”.

Al. Juocys tikino, kad esant tokiai situacijai yra sunku pritraukti naujų darbuotojų, būna ir atvejų, kai jau dirbantys atsisako toliau tai daryti ir „net pasitraukia nuo darbo”.

„Pasitraukiančių nuo darbo apskrities darbuotojų butai nieko nelaukiant apgyvendinami kitų organizacijų darbuotojais ir tokiu būdu, naujai priimti tarnautojai lieka be butų-kambarių arba priversti yra gyventi kur nors palėpėse, nekūrenamuose kambariuose, nuo ko žiemos laike peršąla ir suserga net sunkioje formoje, negalėdami eiti į darbą po keletą savaičių, nuo ko nukenčia mūsų Partijos ir Vyriausybey užduočiai”, – rašė apskrities VK pirmininkas.

Vardindamas konkrečias pavardes ir pareigas tokių bedalių, pirmininkas pačiu pirmu nepasikulino nurodyti save. Ir tik po jo jau atsidūrė VK atsakingasis sekretorius drg. Veraitis, VK pirmininko pavaduotojas vietinės pramonės reikalams, Komunalinio ūkio skyriaus vedėjas drg. Jaras (pastarasis irgi pasirašė šį raštą), VK Instruktorinio skyriaus vedėja drg. Vainauskienė, Vietinės reikšmės kelių skyriaus vedėjas drg. Žukauskas, apskrities Komunistų partijos Instruktorinio skyriaus vedėjas, Komiteto sekretorius drg. Balkus, neįvardintas Liaudies teisėjas „ir kiti”.

Išdėstęs visas šias aplinkybes ir konkrečias pavardes apskrities VK pirmininkas prašė kolegos, kad Klaipėdoje „arendos sąlygomis” būtų išnuomoti šie namai: Liepų g. 10, 12-14, Žardžių (dabar – Vytauto) g. 1, 10, 11 ir 12, Laukininkų (dabar –  Tiltų) g. 1, 3/5, 46, Kanto g. 35, Žemaitės (dabar – J. Zembritckio) g. 3, Raudonosios Armijos (dabar – Šaulių) g. 3 ir Pievų (dabar – J. Janonio) g. 13, 13A, 14.

Vis dar griovė namus

Kad su gyvenamuoju plotu ir pačioje Klaipėdoje tuo metu dar buvo problemų rodė kovo 30 d. VK priimtas sprendimas dėl savavališko pastatų griovimo.

Aiškinamojoje sprendimo dalyje buvo dėstoma, kad Darbų viršininko valdyba Nr. 199, DN-4, Ribstroj bei kitos statybinės ir ūkinės organizacijos plytų susiorganizuoja be leidimo griaudamos įvarius pastatus. Pabrėžta, kad ne tik būdavo sugriaunami rekonstruoti numatyti pastatai, bet ir jų vietoje paliekamas nereikalingas statybinis laužas.

Sprendime nurodyta, kad Darbų viršininko valdyba Nr. 199 kovo 23-iąją nugriovė pastatą Amatų (dabar – Bažnyčių) g. 9, nors jis buvo perduotas Laivų remonto gamyklai, kad pastaroji jį atstatytų – Leningrado projektavimo organizacija „Lenribprojekt” jau buvo parengusi atitinkamą projektą.

Namai Viršutinė g. 6, 34 ir 35 bei Pušyno g. 3 ir 4 dar 1945 m. rugsėjį buvo perduoti DN-4, kad ši organizacija juos atstatytų, bet jie buvo tiesiog nugriauti. Tuo metu Ribstroj savavališkai nugriovė gyvenamąjį namą Turgaus g. 30.

VK pabrėžė, kad nors griauti pastatus buvo jau ne kartą drausta, skelbti perspėjimai, kovo 25-ąją visoms organizacijoms buvo išsiųstas atitinkamas laiškas, tokie griovimo darbai vis dar buvo vykdomi. Todėl buvo nutarta „kategoriškai drausti visoms organizacijoms ir pavieniams asmenims griauti pastatus be Grokomchoz leidimo”. Atitinkamus leidimus galėjo išduoti šios organizacijos vyriausiasis inžinierius drg. Želkauskas, suderinęs su vyriausiuoju miesto architektu Albertu Cibu.

Visi namų valdytojai buvo įpareigoti griežtai stebėti, ar mieste nevykdomi tokie griovimo darbai. Užfiksavus tokį savivalės aktą skubiai reikėjo pranešti drg. Želkauskui.

Gorkomchoz vedėjui drg. Zirjanovui buvo nurodyta iki balandžio 15-osios išsiaiškinti, kiek plytų, sijų ir kitų statybinių medžiagų sugriovusios namus susirinko minėtosios organizacijos ir išstatyti už tai atitinkamas sąskaitas. Kol griovėjai neapmokės tokių sąskaitų, tol Pramonės banko valdytojui drg. Kolanterenko ir Komunalinio banko vedėjui drg. Ramonko buvo nurodyta nepamokėti jų pačių sąskaitų už atliktus statybos darbus.

Negana to, VK nusprendė turimą medžiagą perduoti miesto prokurorui, kad jis patrauktų atsakomybėn atsakingus asmenis.

Gyvenamuosiuose namuose – gyvuliai

Tačiau Karinei jūrų bazei toks draudimas tikriausiai buvo visiškai vienodai. Tarp tų pačių metų birželio VK dokumentų yra sprendimo projektas dėl šių kariškų Melnragėje ir Giruliuose sunaikintų namų. Jame konstatuota, kad kariškiai trys gyvenamuosius namus suniokojo iki 65 proc. siekusio konstrukcijų pažeidimo lygio, nors jis anksčiau buvo tik 20 proc. Vieną iš šių namų kariškiai buvo pavertę į arklidę, karvidę ir kiaulidę. Kitame, stovėjusiame už geležinkelio, jie laikė galvijus, nors šiame name dar buvo net dažytos grindys.

Taip pat buvo užfiksuotas ir konkrečiai neįvardintas atvejų skaičius, kai buvo sugriauti čia tušti stovėję dar nesuremontuoti namai.

VK planavo apie šiuos atvejus pranešti bazės vadovybei ir prašyti, kad ji griežtai uždraustų tolesnį namų niokojimą ir griovimą, taip pat nustatytų nusikaltusiuosius ir patrauktų juos atsakomybėn.

Prireikė aukštesnio gaisrinės bokšto

Siekdamas geriau apsaugoti miesto pastatus ne tik nuo tokių vandalų, bet ir nuo gaisrų VK 1948 m. kovo 3-iąją priėmė sprendimą dėl Palangos (dabar – S. Šimkaus) g. 48 buvusio 1-osios miesto gaisrinės komandos bokšto paaukštinimo. Konstatuota, kad jis esą lyginant su miesto pastatais yra per žemas ir iš jo negalima matyti šiaurinės, šiaurės vakarų ir vakarinės miesto dalies.

Todėl buvo nuspręsta įpareigoti 1-ąją miesto gaisrininkų komandą paaukštini bokštą penkiais metrais, o LTSR Ministrų tarybos paprašyti statyboms skirti 30 000 rublių iš Valstybinio draudimo biudžeto. Projektą buvo nurodyta parengti vyriausiojo miesto architekto projektavimo dirbtuvėms.

Kad reikia gerinti sąlygas gaisrininkams rodė ir Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos gaisrinės apsaugos skyriaus viršininko, vyriausiojo leitenanto Kulikovo birželį surašytas raštas VK.

Viršininkas prašė atstatyti pirmosios gaisrininkų komandos depą ir trečiosios komandos remonto dirbtuves, buvusias M. Melnikaitės (dabar – I. Kanto) g. 48. Taip pat jis prašė pastatyti naują depą antrajai sukarintai priešgaisrinei komandai, nes esamas depas buvo įkurtas gyvenamajame name Minijos g. 15. Pastarojo patalpose jau trūko ir ploto, ir aukščio dėl pagausėjusios komandos ir atsiradusių gaisrinių mašinų. Rekonstruoti šios pastato taip, kad tiktų gaisrininkams, anot viršininko, nebuvo įmanoma – būtų reikėję griauti ir fasadines, ir galines sienas, o dėl patalpų aukštinimo būtų reikėję sugriauti antrame aukšte buvusius butus ir mansardą.

Taip pat gaisrininkų viršininkas prašė suremontuoti priešgaisrinės apsaugos skyriaus pastato centrinį šildymą, 4 metrais paaukštini vieną iš bokštų, kapitaliai suremontuoti jau priskirtas patalpas sukarintos priešgaisrinės apsaugos eiliniams, seržantams ir karininkams bei parūpinti naujas atvykstantiems iš kitų miestų kadrams.

Prie šio rašto buvo pridėtas specialios komisijos aktas, kuriame buvo rašoma, jog investicijoms į depus ir mechanines dirbtuves reikėtų 415 000 rublių, o centrinio šildymo remontui – dar 40 000 rublių.

Uždraudė rūkyti miškuose

Baigiantis kovui VK priėmė ir dar vieną su priešgaisrine apsauga susijusį sprendimą. Juo buvo sukurta operatyvinė grupė kovai su miškų gaisrais, kurią sudarė VK pirmininkas J. Kardaševičius (pirmininkavęs ir šiai grupei), Vidaus reikalų ministerijos pulkininkas Nožnickis ir Klaipėdos miškų ūkio direktorius Oriolas.

Taip pat buvo paskirta po vienuolika organizacijų ir įtaigų, atsakingų Girulių ir Kuršių nerijos miškų gaisrų gesinimą naudojant savo priemones ir transportą.

Girulių miškas buvo priskirtas Fabrikinio gamybinio apmokymo mokyklai Nr. 7, 1-ajai gimnazijai (dabar – Vytauto Didžiojo), Gorkio gimnazijai, Mokytojų seminarijai, Mokytojų institutui, Faneros, „Trinyčių”, „Gulbės”, „Artojo” fabrikams, Girulių sanatorijai ir Autotransporto kontorai.

Kuršių nerijos miške kilusius gaisrus turėjo gesinti Jūrų prekybos uostas, Aktyvios žvejybos bazė, Fabrikinio gamybinio apmokymo mokykla Nr. 30, Profesinė mokykla Nr. 12, Jungų mokykla, Celiuliozės ir fabriko kombinatas, Medienos kombinatas Nr. 2, Nidos žuvies kombinatas, Morstoj, Žuvies technikumas ir Mėsos kombinatas.

Tuo pačiu nutarimu buvo uždrausta miškuose rūkyti. Nepaisiusiems šio draudimo buvo numatyta 100 rublių dydžio bauda arba iki mėnesio trukmės prievartinių darbų.

Numatyta, kad šis sprendimas galios dvejus metus.