Tarptautinė žmogaus teisių padėtį globaliu mastu stebinti organizacija „Amnesty International” (AI) maždaug prieš savaitę savo interneto svetainėje paskelbė Ukrainą kritikuojančią publikaciją (dėl jos formos bei išsamumo ją sunku pavadinti raportu arba tyrimo ataskaita). Joje kritikuoti ukrainiečių karinės taktikos veiksmai.

Tarkime dėl to, kad agresorei – Rusijos kariuomenei – besipriešinantys ukrainiečiai gynybos taktiką grindžia dislokuodami savo pajėgas bei ginkluotę miestų ir gyvenviečių viduje, visai arti taikių gyvenamųjų masyvų. Arba savo dislokavimo vietas įrengę mokyklose. Publikacijoje taip pat minimas vienas liudijimas, esą Ukrainos kariškiai buvo pastebėti formaliai civilinės ligoninės valgykloje.

Šis tekstas, kuris, beje, nėra iliustruotas nuotraukomis, sukėlė milžinišką pasipiktinimą bei kritiką tų žmonių bei politikų, kurie remia agresiją atremiančią Ukrainą. Kritikos nesustabdė nė tai, kad organizacija teksto preambulėje pažymėjo ir svarbią išlygą: „Karinės bazės, įrengtos gyvenamuosiuose rajonuose, įskaitant mokyklas ir ligonines; Atakos surengtos iš apgyvendintų civilių vietovių; Tokie pažeidimai niekaip nepateisina beatodairiškų Rusijos atakų, per kurias žuvo ir buvo sužeista daugybė civilių”.

UNIAN nuotr.

Dar po kelių dienų AI išplatino specialų pranešimą, kuriuo „labai apgailestavo” dėl skausmo ir pykčio, kurį sukėlė jų pranešimas apie Ukrainos kariuomenės kovos taktiką. AI be to nurodė, kad nuo tada, kai 2022 m. vasarį prasidėjo Rusijos invazija, organizacija griežtai dokumentuoja ir praneša apie karo nusikaltimus ir pažeidimus, įvykdytus Ukrainoje, kalbėdama su šimtais aukų ir išgyvenusiųjų, kurių istorijos nušviečia žiaurią Rusijos agresijos karo tikrovę. AI taip tikino metusi iššūkį pasauliui konkrečiais veiksmais parodyti savo solidarumą su ukrainiečiais, ir toliau tai darysianti.

Tačiau vargu, ar tokie paaiškinimai nuramino kritikus. Žmogaus teisių organizacijų veiklos skeptikai netruko prikišti, kad AI veikla gali būti iš dalies finansuojama Maskvos kremliaus. Jie pateikia svarių argumentų, esą autoritetingos tarptautinės organizacijos, nesvarbu, ką apie jas galvoja Rusijos valdantieji, yra Maskvos įtakos taikinys.

Kiti priminė, kad panašiai žmogaus teisių aktyvistai mėgsta kritikuoti Izraelį, kada jo kariuomenė apšaudo Palestinos autonomijos administracijos valdomose teritorijose esančias mokyklas bei ligonines, kuriose būna įsitvirtinusių palestiniečių kovotojų, iš ten apšaudančių Izraelio kariškius ir teritoriją.

Rusų publicistė Julija Latynina tvirtina esą tokios organizacijos kaip AI į raginimus išanalizuoti problemą giliau, su akivaizdžiomis potekstėmis (pvz., kad izraelitai niekada neapšaudo Palestinos ligoninių šiaip sau), dažniausiai atsako – „mūsų nedomina problemos istorija”. Esą atsižvelgiama tik į konkrečius tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimus.

Man pačiam teko patirti, kad nedemokratiškose šalyse veikiančios tokios organizacijos kaip AI neslepia esančios suinteresuotos visomis išgalėmis išsaugoti tose valstybėse veikiančias savo atstovybes bei misijas (AI turi tokią Maskvoje). Nors nežinia, kokią naudą tokioms organizacijoms duoda prie jų biurų tose šalyse kabančios įspūdingos iškabos, jeigu ten dirbantys žmonės dėl intereso išlikti niekaip negali ir nesiruošia padėti žmogaus teisių pažeidimus patiriantiems tų šalių piliečiams.

Panašių diskusijų būta ir Lietuvoje. Ypač pernykštės nelegalios migracijos per rytinę šalies sieną įkarštyje. Tada žmogaus teisių aktyvistai siekė įvairiais būdais padėti Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos organizuoto migrantų eksporto į Europos Sąjungos šalis aukoms iš Azijos bei Afrikos šalių. Tąsyk buvo aršių diskusijų apie tai, kodėl toks rūpestis rodomas ir teisinė parama teikiama tiems, kurių daromas veiksmas (tuo atveju nelegalus valstybės sienos kirtimas) a priori yra neteisėtas ir sąmoningas. Buvo net tokių aktyvistų veiklos kritikų, kurie retoriškai klausė: kodėl Lietuvos valstybė neteisėtai per sieną kertantiems migrantams nemėgina taikyti galiojančių vaikų teisių apsaugos įstatymų. T.y. nemėgina atimti iš su šeimomis per sieną einančių laimės ieškotojų jų vaikų, kuriuos anie tokiu žiauriu būdu kankina.

Vis dėlto besiperšanti šio reikalo išvada galėtų būti tokia: taip žmogaus teisių organizacijos bei aktyvistai kaip ir visi mes kartais šaudo tuščiais šoviniais ir gerokai pro šalį, jų biurai pernelyg greitai apauga gausia biurokratija. Tačiau ką mes be jų darytume?