Gyvenime visuomet būna bangos ir atoslūgiai. Rinkimams artėjant, auga politinis aktyvizmas. Daugelis puola matuotis reitingus ir stengtis bet kuria kaina tapti populiariais. Taip jie manosi užsitikrintų pergalę demokratiniuose rinkimuose. Iš dalies tai tiesa. Netiesa tik tai, kad kainos būna skirtingos. Kartais perdėtas populiarumas sugeba ne tiek patraukti naujus rinkėjus politikui palaikyti, kiek atstumti tuos, kurie buvo pasirengę už jį balsuoti.

Aišku, kad politikoje visuomet yra įvairių žmonių. Vieni ateina, kiti išeina. Naujokams tenka ieškoti būdų išsikovoti vietą šioje arenoje. Jie kartais ir traktuoja ją kaip teatrą, kaip galimybę susikurti savo ištikimų gerbėjų minią. Eiti senuoju keliu naujiems veikėjams neparanku: tai ilgas ir sunkus kelias. Galima mesti populiarų lozungą ir „pakelti liaudies mases“. Visi tie, kurie kreipiasi tiesiog į „liaudį“, ja pripažįsta tik tuos, kurie palaiko lozungų autorių. Kiti gali būti vadinami senąja nomenklatūra ar biurokratija, nukvakusiu elitu ir kitais negražiais žodeliais. Populistui svarbu parodyti, kad jis paprastas, kad jis yra kartu su liaudimi, o visi kiti – negeri, negražūs, blogi.

Klasikiniu populisto pavyzdžiu mokslinėje literatūroje naudojamas buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas.

„Dabartinėje politikos padangėje nieko panašaus į D. Trumpo fenomeną nematyti. Šiokių tokių sąsajų būtų galima įžvelgti nebent Antano Guogos įvaizdyje – jis taip pat atėjo iš privačios sferos, bet viešumoje dažniau kiek pašaipiai vadinamas „lošėju“, o ne verslininku. Nors šis asmuo gana staigiai įsiveržė į Lietuvos politikos areną ir savo betarpišku bendravimu su žmonėmis greitai įgijo „savo bičo“ reputaciją, jam stinga tų genialiai banalių minčių, kuriomis žarstosi ryškiausi populistai “, – dar 2016 m. teigė Tomas Janeliūnas.

Kauno technikos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininkai Eglė Butkevičienė ir Vaidas Morkevičius teigia, kad populistai turi lengvai atpažįstamą jiems būdingą stilių. Jie vartoja trumpus, paprastus šūkius ir tiesioginę kalbą, neretai elgiasi šiurkščiai ir neišauklėtai, kad atrodytų kuo panašesni į paprastus žmones. Paskutinysis pavyzdys galėtų būti Viktor Uspaskich. Kaip alternatyvą skiepams V. Uspaskich dar praeitais metais pasiūlė neva nuo koronaviruso apsaugoti galintį vandenį. Tuomet politikas teigė, kad vanduo yra struktūrizuotas ir ne tik apsaugo nuo koronaviruso, bet dar ir padeda nuo jo išgyti.

Projekte dalyvaujantys KTU mokslininkai teigia, kad egzistuojantis nusivylimas politika ir politikais sukelia ne tik politinę apatiją, bet ir pastumia piliečius palaikyti populistines partijas ar grupes, kurios sudėtingas problemas supaprastina bei priešina visuomenę.

Taigi, kokios populiarios dabarties populistų temos:

1. Tauta nyksta. To priežastimis galima įvardinti tradicinių tautinių vertybių atsisakymą ir pasidavimą globalizacijai. Viena iš ryškesnių šiuolaikinių temų: tradicinės šeimos gynimas, nesvarbu, kad dabartiniai jos formai nėra net šimto metų. Ko nepadarysi dėl skambaus lozungo.
2. Tautinė valstybė gerai, bet dabartinė Vyriausybė yra bloga. Todėl ją reikia keisti, nežiūrint į tokio veiksmo kaštus. Pradžioje Ingrida Šimonytė, vėliau Dainius Kreivys ar Simonas Gentvilas, dabar Agnė Bilotaitė. Vienas ministras, kitas ar net jų visuma, vis tiek reikia keisti, keisti, keisti. Akivaizdu. kad tokių procedūrų tikslas yra ne valstybės valdymo gerinimas, o savų galių demonstravimas, gąsdinimai.
3. Valstybė privalo rūpintis skurdžiausiais savo piliečiais: pensijos turi būti europinės, o ne lietuviškos, alga turi būti tokia, kad užtikrintų normalų visų šeimos narių gyvenimą. Tiesa, iš kur rasis pinigų tokiems dalykams, populistai neaiškina.
4. Permainų baimė yra tas veiksnys, kuris sukuria populistui galimybę užsitikrinti konservatyvių (ne politine prasme) rinkėjų palankumą. Anksčiau buvo geriau, smetoniška Lietuva klestėjo, Didžioji Lietuvos kunigaikštystė buvo nuo jūros iki jūros. Dabar gi visa tai pamiršta ir mūsų valstybė tapo užkampiu, kitų valstybių satelitu. Reikalingas politikas, kuris tvirta ranka atstatys teisingumą ir istorinę praeitį. Lietuva vėl taps didi.
5. Permainų baimė gali sukelti ir pasipriešinimą gydymo procedūroms, skiepams. Populistai tuo naudojasi savo asmeninio populiarumo auginimui, kartais net pajamų užtikrinimui. Lietuvoje tai ne mažiau naudojama kaip ir kitose pasaulio šalyse.

Ar pavojingas populizmas? Galima net nežiūrėti į Europos ar JAV situacijas, galima pažvelgti tik į saviškius. Vienas iš ryškių vietos valdžios politikų – Vytautas Šustauskas Kauno nepadarė nei sėkmingu, nei gražiu. Galima sau užduoti klausimą – ką Lietuvai padarė kitas populistas V. Uspaskich.

Garsūs šūkiai, skambios kalbos yra tik širma, slepianti savo nesugebėjimą spręsti konkrečias miesto, valstybės ar Europos problemas. Pataikavimas rinkėjams gali duoti tik laikiną naudą, tolimesnės sėkmės jis neužtikrina.