Gimimo data 1724 m. balandžio 22 d., gimimo vieta – Karaliaučius. Mes intensyviai bandome jį pasisavinti, nes tam pritaria istoriniai faktai.
Kanto tėvas Johanas Georgas Kantas (1682–1746) buvo iš Mėmelio kilęs diržius. Taigi, ryšių yra, galima jį traktuoti kaip ir mūsiškį. Bet ne tai svarbiausia.
Mes žinome ne vieną mąstytoją pagal vieną at keletą jo posakių. Sokratas reikalavo pažinti save, iš ko vėliau kilo mokymas apie aistrų suvaldymą. Dekartas (kuris buvo ir šiek tiek matematikas) žinomas pagal mintį „Mąstau, vadinasi esu“. Benediktas Spinoza (Baruchas) teigė, jog laisvė yra suvoktas būtinumas, o mums žinomiausias Albertas Einšteinas tvirtino, kad laikas ir erdvė yra tie patys lauko matmenys. Tenka ieškoti tokių minčių ir I. Kanto kūryboje.
Nekartosiu banalių dalykų, nes, mano nuomone, svarbiausi yra du dalykai: pažinti galima tik tą, kam turi sugebėjimų (ir prietaisų), kita – „Žmogus negali būti priemone, o tik tikslu“.
Taigi, ką tai reiškia. Akivaizdu, kad be pojūčių mes nesugebėsim „matyti“ pasaulio. Klausa, lyta ar regėjimai užtikrina mūsų kontaktą su daiktais, su aplinka. Bet mūsų pojūčiai ne idealūs, nes nesugeba parodyti visko taip, kaip yra. Todėl Kantas įveda tokius kitiems keistus dalykus, kaip daiktas savyje (Ding-an-sich). Tiesa, čia tenka susieti, surišti pažinimą su pasauliu, todėl filosofo nuomone, žmogaus prote yra dariniai, kurie sudaro galimybę „pamatyti“ daiktus, kurie jau pasidaro „daiktais mums“.
Kiek šiuolaikiškai galiu sakyti, jog I. Kantas pabandė atskleisti mūsų pažinimo mechanizmus, kurie kuria ne objektyvų (kitais žodžiais, nepriklausomą), o subjektyvų (žmogišką) pasaulio paveikslą. Tai buvo ryškus žingsnis pažinimo teorijoje, kurio reikšmingumą sunku įvertinti.
Kita labai svari tyrimų sritis buvo moralės teorija. Mano nuomone, ji buvo perdėm ideali, jog būtų lengvai taikoma praktikose. Tačiau moralės teorijos išvados leido vėliau rasti žmogaus teisių koncepcijai, kuri vyrauja ir dabar.
Labai supaprastintai pateikiu du teiginius. Kantas išskiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Hipotetiniai imperatyvai – tai elgesio normos siekiant kokio nors konkretaus tikslo. Kategorinis imperatyvas – tai gryna moralės dėsnio forma, galiojanti bet kur ir bet kada. Pastarasis dėsnis reikalauja, kad individas elgtųsi taip, kad jo asmeninio elgesio taisyklė galėtų pasidaryti visuotiniu elgesio dėsniu.
Žmogaus orumą, jo protą individui reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Svarbiausia kategorinio imperatyvo formuluotė sako, kad reikėtų, jog kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę.
Negaliu toliau dėstyti I. Kanto filosofijos tiesų, nes tai gana sudėtingas reikalas, noriu tik pabrėžti, jog šis lietuviškų pradmenų turintis filosofas, padarė perversmų keliose srityse, o to pasekmes jaučiame ir dabar.
Žmogus gyvas tol, kol su jo mintimis diskutuojama, todėl Sokratas, Platonas ar Kantas yra mūsų amžininkais.
Kanto filosofija yra kietas riešutėlis. Ačiū autoriui už paprastą Kanto garsiojo moralinio imperatyvo išaiškinimą. Visuotinas elgesys nėra pavyzdys individui, nes visuotinas elgesys gali būti netikęs. Jei teisingai supratau, individas privalėtų elgtis taip, kad galėtų būti pavyzdžiu visuotinam elgesiui.
Teko girdėti tokį Kanto posakį: „Mane stebina tiktai du dalykai – žvaigždėtas dangus virš mano galvos ir moralinis imperatyvas manyje”.