Vyriausybės kanceliarija „Atvirai Klaipėdai” patvirtino, kad uostamiesčio vicemero Arvydo Cesiulio praėjusią savaitę paskelbta žinia apie centrinės valdžios sprendimą dėl 1923-ųjų Klaipėdos sukilimo operacijos vado Jono Budrio-Polovinsko ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikų pargabenimo iš JAV nėra be pagrindo.

Tuo metu Valstybės saugumo departamentas (VSD), kurio pirmtakui tarpukariu teko vadovauti J. Budriui-Polvinskui, taip pat numato įamžinti jo atminimą.

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė sprendimą, kuriuo pritariama 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos atvadavimo akcijos vado J. Budrio-Polovinsko ir jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės palaikų pargabenimui iš JAV ir perlaidojimui Klaipėdos žemėje. Vyriausybė sudarys valstybinę palaikų perlaidojimo komisiją, kuri pasirūpins visais pergabenimo reikalais! Klaipėdai tenka kiti su perlaidojimu (vietos parinkimo, laidotuvių organizavimo ir kt.) susiję sprendimai ir veiksmai. Pagaliau artėjame visai prie finišo šioje ilgoje ir kartais kontraversiškoje mūsų didvyrių perlaidojimo istorijoje”, – vasario 28-ąją savo paskyroje „Facebook” tinkle rašė A. Cesiulis.

Visgi tarp pastarųjų Vyriausybės posėdžių ir pasitarimų darbotvarkių tokio klausimo svarstymo nebuvo.

Vyriausybės Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyrius „Atvirą Klaipėdą” informavo, kad darbo grupę (laidojimo komisiją) planuojama sudaryti premjerė potvarkiu.

„Į darbo grupę planuojama kviesti Užsienio reikalų ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos, Kultūros ministerijos, Klaipėdos m. savivaldybės, Klaipėdos universiteto bei kitų suinteresuotų institucijų  atstovus”, – rašoma atsakyme.

Krašto apsaugos ministro patarėja Kamilė Šeraitė savo ruožtu patikino, kad tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek kariuomenė prisidėtų prie tokios perlaidojimo ceremonijos organizavimo.

„Tokių svarbių mūsų laisvės istorijai asmenybių perlaidojimas neįsivaizduojamas be tinkamo kariuomenės pagerbimo”, – teigė ji.

J. Polovinskas-Budrys prieš pradėdamas diplomatinę karjerą metus laiko nuo 1927-ųjų sausio vadovavo tuometinei Lietuvos saugumo tarnybai.

„Bene vienintelis iš Lietuvos saugumo tarnybos vadovų profesionalų penkerius metus – 1915–1920 m. – dirbęs kontržvalgybos darbą Rusijoje, apdovanotas ordinais ir medaliais”, – apie šią išskirtinę asmenybę rašoma VSD interneto svetainėje.

Pasak saugumo Strateginės komunikacijos skyriaus, VSD iki šiol nėra gavęs Klaipėdos savivaldybės prašymo prisidėti prie J. Budrio-Polovinsko ir R. Kašubaitės-Budrienies palaikų perlaidojimo Klaipėdoje.

„Jei toks prašymas būtų gautas, VSD svarstytų, kokia forma galėtų tai padaryti”, – rašoma „Atvirai Klaipėdai” skirtame atsakyme.

Kartu VSD informavo, kad planuojama išleisti istorinį leidinį apie žvalgybos vaidmenį Klaipėdos sukilimo operacijoje, kuriame bus skiriama „nemažai dėmesio” J. Polovinskui-Budriui.

„Atvirai Klaipėdai” A. Cesiulis buvo sakęs, jog dėl to, kurioje konkrečiai uostamiesčio vietoje atguls J. Budrio ir jo žmonos palaikai, dar kovą turėtų apsispręsti miesto politikai – priimdami atitinkamą Tarybos arba jos kolegijos sprendimą.

Kol kas kalbama apie dvi galimas vietas – Smiltynės kapinaites arba Skulptūrų parką, kur stovi paminklas sukilimo dalyviams. Vicemero nuomone, pastaroji vieta yra tinkamesnė, nes labiau lankoma ir klaipėdiečių, ir miesto svečių.

„Atviros Klaipėdos” duomenimis, tarp iniciatorių parvežti Budrių palaikus amžino poilsio į Klaipėdą netrūksta nerimo, kad kadenciją baigiantiems politikams nepriėmus atitinkamo sprendimo, viskas gali užstrigti dėl naujos miesto valdžios formavimosi proceso.

ISTORIJA

1922-aisiais Klaipėdos krašte žvalgybinius duomenis rinkęs J. Polovinskas savo ryžto dėka tapo išsigelbėjimu Lietuvos premjerui Ernestui Galvanauskui, nes laikui tirpte tirpstant niekaip neatsirado nė vieno karininko, sutikusio vadovauti slaptai karinei operacijai, kurios metu inscenizuojant vietinių gyventojų sukilimą turėjo būti užimtas Klaipėdos kraštas ir taip į lemiamą lošimą dėl jo likimo Lietuva įsijungtų turėdama labai rimtą kozirį savo rankoje.

1923-1925 m. būdamas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi J. Polovinskas-Budrys buvo pagrindinė figūra ir savo politine veikla stengėsi užtikrinti Lietuvos interesus ir destabilizuoti vietinių vokiečių politinius sluoksnius bei Vokietijos įtaką Klaipėdoje.

Po lietuviams nesėkmingų pirmųjų Klaipėdos krašto seimelio rinkimų pasitraukęs iš gubernatoriaus pareigų J. Polovinskas-Budrys dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, netrukus po 1926 m. perversmo tapo Kriminalinės policijos viršininku. 1928 m. sausį jis perėjo į diplomatinę tarnybą, aštuoneriems metams tapdamas Lietuvos konsulu (nuo 1933 m. generaliniu konsulu) Karaliaučiuje. 

Klaipėdą J. Polovinskas-Budrys paskutinį kartą matė 1936-ųjų rugsėjo 24-ąja, kai laivu „Marienholm“ su šeima išplaukė į Švediją, o iš ten – į Ameriką, kur buvo paskirtas Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke vietoje ambasadoriumi šioje šalyje tapusio Petro Žadeikio. 

Dėl sovietų okupacijos iškiliam vyrui teko ir mirti JAV, kur jis iki pat savo saulėlydžio ėjo konsulo pareigas. Apie 1964-ųjų rugsėjo 1-ąją, einant 76-uosius metus, Niujorko Roosevelt ligoninėje nuo širdies smūgio mirusio Niujorko garbės piliečiu buvusio J. Budrio mirtį pranešė ir dienraštis „The New York Times”.

„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidę šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten Velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžino poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą”, – atsisveikinamas su J. Polovinku-Budriu kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas, kurio kalba buvo paskelbta Čikagoje leidžiamame laikraštyje „Draugas“.