Buvusį „Baltijos” viešbutį, stovintį ties Herkaus Manto ir J. Janonio gatvių sankryža, ketinantys rekonstruoti verslininkai ir jų pasamdyti architektai tikina, kad bandys fasade suformuoti kontraforsą, kuris rodytų sovietmečiu sudarkyto pastato raidą.

Būtent toks buvo į viešą rekonstrukcijos sprendinių pristatymą atėjusių trijų visuomenininkų reikalavimas.

Paklaustas, kada galima tikėtis rekonstrukcijos darbų ir kiek į juos numatoma investuoti, vienas iš šio projekto vystytojų Arūnas Šimkus sakė, kad kol nesibaigė projektavimo ir derinimo darbai, tol nieko šia tema neįmanoma pasakyti.

Esamas pastatas kultūros paveldo ekspertų teigimu, yra vertintinas tik kaip užstatymą formuojantis Klaipėdos Naujamiesčio teritorijos objektas, nes iš vertingųjų jo savybių po sovietmečio rekonstrukcijų yra išlikę tik sienų fragmentai. Martyno Vainoriaus nuotr.

Architektai palaimino su pastabomis

Nuo nepriklausomybės atgavimo jokio remonto nemačiusio buvusį „Baltijos” viešbutį nusprendė gaivinti dar 2014 m. jį įsigijusi UAB „Arsis Properties”. Iki tol pastatą valdė 2016 m. bankrutavusi UAB „Sidabrinis elnias”, kurios akcininkais buvo verslininkų Kuntsmonų šeima ir kontrolinį akcijų paketą valdžiusi Šveicarijoje registruota bendrovė „Grandinvest GmbH”.

Naujieji savininkai suplanavo pastate vėl įrengti viešbutį ir restoraną bei konferencijų sales. Viešbučio kambarius planuojama įrengti trečiame, ketvirtame ir mansardiniame aukštuose.

Projektuotojų vizualizacija

Įvažiavimas į sklypą iš Herkaus Manto gatvės būtų palikta toje pačioje vietoje. Šalia pastato numatoma įrengti tik penkias automobilių stovėjimo vietas, o trūkstamas pagal sutartį su Klaipėdos miesto savivaldybės administracija būtų įrengiamos už sklypo ribų arba sumokama kompensacija.

Pastato rekonstrukcijos projektinius pasiūlymus pernai spalį apsvarstė Lietuvos architektų rūmų Klaipėdos regioninė architektūros taryba. Ji pasiūlymams pritarė su pastabomis/pasiūlymais.

„Atskirų pastabų buvo išsakyta dėl pilnų keturių bei mansardinio aukšto planavimo. Kaip alternatyva siūlyta grįžti prie pirminio (viešinto) trijų su dviem mansardiniais aukštais varianto, taip mažinant pastato apimtį. Kita vertus, dauguma Tarybos narių neigiamai vertino techninių patalpų iškėlimą į šešto aukšto lygį, atkreipdami dėmesį į tai, kad šis antstatas darkys pastato siluetą, žvelgiant iš Lietuvininkų aikštės. <…> Paveldo išsaugojimo požiūriu buvo išsakyta ir nuomonė atsisakyti pirmųjų pastato aukštų sienų griovimo, taip išsaugant išlikusį autentišką langų ritmą, proporcijas, palanginius karnizus, etc.”, – rašoma šios Tarybos protokole.

Jame taip pat dėstoma, kad dalis Tarybos narių, vertindami pastato stilistiką ir architektūrines idėjos vientisumą, pastebėjo, jog „pastato stilistika neapibrėžta, akivaizdus blaškymasis tarp buvusio pastato elementų kopijavimo ir modernumo”. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pastatas „tiek fasadų stilistika, tiek medžiagiškumu nereflektuoja „klaipėdietiškumo“.

Taryba vieningai akcentavo trūkstamų parkavimo vietų gretimybėse įrengimo sprendimo problemą.

Visgi dauguma Tarybos narių pasiūlymo architektūrinę kokybę vertino teigiamai. Tik jos narė Laima Šliogerienė išreiškė atskirą nuomonę. Anot šios architektės, sprendiniai „nepriimtini dėl išlikusio istorinio pastato autentiškų mūro sienų, pirminių angų ir dekoro elementų naikinimo, neatlikus išsamių architektūrinių ir konstrukcijų tyrimų”. L. Šliogerienės nuomone, projektuojamo naujo pastato stilistika, medžiagiškumas ir architektūros detalės nesiderina su išlikusiu aplinkiniu istoriniu užstatymu.

Pritardama siūlomiems sprendiniams rūmų Taryba rekomendavo „išgryninti pastato fasadų stilistiką, nepaliekant jos suvokimo dviprasmiškumo tarp naujai kuriamos, atkuriamos ar imitacinės architektūros išraiškos”; „aiškiai motyvuoti stiliaus pasirinkimą, įvertinant ir „klaipėdietiškumo“ aspektą”; „išraiškingiau akcentuoti kampinę pastato dalį, atsižvelgus į iki 1920 m. buvusio pastato idėją, kurioje ši pastato dalis buvo pagrindinis pastato akcentas”; „koreguoti pirmojo aukšto planą, numatant kampinį įėjimą ne į restorano, o į viešbučio holo erdvę”; „atsisakyti iškeltos virš stogo techninės patalpos, ją įrengiant mansardinio aukšto lygyje”, „spręsti trūkstamų automobilių stovėjimo aikštelių įrengimo artimoje aplinkoje klausimą”.

Reikalavimus išdėstė ir iki viešo svarstymo

Dar iki viešojo projektinių sprendinių pristatymo visuomenei Lietuvos piliečių sąjungos pirmininkas Dionyzas Varkalis ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narys Benas Volodzka raštu dėl jų kreipėsi į Kultūros paveldo departamento direktorių, Lietuvos architektų rūmus, Klaipėdos miesto vyriausiąjį architektą ir savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėją.

„Vizualiai šio pastato architektūrinė išraiška yra suplanuota visai neatitinkanti bendros senosios Klaipėdos architektūros ir visai nėra stengiamasi išryškinti, atkuriant prieškariu buvusius pastato frontonus ar kt. sienų iškilimus. Pabrėžiame, kad šis suprojektuotas statinys galėtų tikti tik ne paveldosauginėje Klaipėdos naujiemiesčio zonoje ir neatitinka visų reikalavimų. Klaipėdos visuomenė yra suinteresuota, jog Klaipėda atgautų prieškarinį vaizdą, kuris pasižymėjo senąją architektūrą ir turėjo savo veidą. Mes, pasirašiusieji, reikalaujame, nekeičiant viso pastato formos, tik architektūriškai atkurti prieš karą buvusius frontonus ar kt. dekoro detales išorėje, toks pavyzdys jau yra Turgaus g. ir Tiltų g. sankryžoje, kur mėginta imituoti arba kitaip atkurti prieškariu buvusius frontonus. Taigi pasisakome už frontonų ir pastato sienų dekoro detalių atkūrimą ir buv. dujinio šviestuvo laikiklio bei kit. vertingų detalių išsaugojimą. <…> Taigi, prašome kompetetingų institucijų ir specialistų, kad architektai šį projektą būtų suderintų su istorinio užstatymo išklotinės architektūros stilistika, atkuriant buvusius fasado išsikišimus, spalvas. Šį pasirodžiusį projektą vertiname labai kritiškai, kaip nesuderintą su „Senosios Klaipėdos” architektūra ir suprojektuotų išorinių sienų koloritu kaip „labai išsišaukiantį”, – rašoma šiame kreipimesi.

Po ultimatumo – kompromisas

D. Varkalis atėjo ir į viešą rekonstrukcijos projektinių sprendinių pristatymą visuomenei. Kartu su juo pristatyme dalyvavo ir ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto Klaipėdos pakomitečio pirmininkas, istorikas Dainius Elertas bei dar vienas jų bendražygis.

Susirinkusiesiems vienas iš projekto autorių, architektas Simonas Talandzevičius dėstė, kad vykdant rekonstrukciją didžioji dalis esamų sienų būtų paliekama, išskyrus tą dalį, po kuria bus rūsys, į kurį būtina iškelti ant fasadų šiuo metu esančią inžinerinę įrangą.

„Aplinka čia labai intensyvi, tarši, važiuoja didžiulis transporto kiekis. Svarstėme įvairiausius apdailos variantus, bet grįžome prie plytos, dalis – akmens. Tai būtų lengvai plaunamas fasadas, būdingas Klaipėdai. Plytų apdailą numatome pilkai smėlinę, būdingą kvartalui. Pirmame aukšte numatomi didesni langai, vitrinos. Iš visų institucijų sulaukėme prašymo akcentuoti kampinį įėjimą, nors iš pradžių svarstėme jį numatyti šone. Viską darome modernesnėmis priemonėmis, neimituodami istorinės architektūros, kad parodytume, jog pastatas rekonstruojamas šiomis dienomis”, – dėstė architektas.

„Kad nenuardote sienų tik pagirti, pasidžiaugti, mus šis sprendinys labai džiugina, būtų galima statyti naują objektą. Tačiau tai, ką siūlote yra vaizdas apskritai naujo objekto, kuris nieko neprimena, neturi jokių asociatyvių ryšių. Turime nedaug tokių kampinių pastatų. Siūlome atkreipti dėmesį į Laimos Šliogerienės mintis, nors mes žiūrime ne tiek kategoriškai. Galėtų grįžti tam tikri elementai. Pavyzdžiui, turėklai. Suprantu, kad viešbučiui norisi šiek tiek išsišokti iš konteksto, todėl bandote formuoti bangą, bet pas mus Klaipėdoje kitaip daromi tokie frontonai. Čia labiau Kauną primena, o ne Klaipėdą. Galime dirbti toliau, arba iškasime karo kirvį ir pasistengsime, kad šis objektas būtų nerealizuotas arba realizuojamas su dideliais nuostoliais. Galime pagal Orhuso konvenciją pasibylinėti. Norite, kad čia atvestume žmones su plakatais? Aš galiu pasiimti telefoną ir pradėti skambinti žmonėms”, – pareiškė D. Elertas.

Jis teigė, kad jei architektai „pabrėžtų ir išryškintų” virš senojo pastato įėjimo buvusius elementus, tai esą „išspręstų visus nesusikalbėjimus” ir parodytų pastato raidą.

Visuomenininkai pageidauja, kad rekonstrukcijos metu būtų atkartotai virš XX a. pr. pastato statybos įėjimo buvę elementai. Atvirukas iš knygos „Klaipėda senuose atvirukuose”.

S. Talandzevičius tikino, jog  bandys kai kompromisą suformuoti kontraforsą taip parodant pastato raidą, nors architektų rūmai ir buvo sukritikavę sprendinius, kuriais bandyta imituoti buvusią architektūrą.

D. Elertas savo ruožtu dėstė, kad jei projektuotojai su tokiais sprendiniais kreipsis į ICOMOS pakomitetį, jie turės „tikrą instrumentą, nes tai yra suinteresuota paveldo išaugojimu visuomenės dalis, turinti tam tikrą svorį, galinti tarpininkauti”.

„Tada jūs galite prašyti mūsų palaikymo”, – teigė D. Elertas.

„Šiai dienai turime visiškai susidėvėjusį pastatą, kuris kelis kartus perstatytas, griautas. Su malonumu atstatytume vidinius elementus, bet jų nėra. Jei turite istorinę medžiagą apie turėklus, mes tikrai juos atkursime. Nėra nė vienos metalinės dalies nuo antrojo aukšto,  mes perėmėme suniokotą pastatą, kurį bandome atgaivinti. Jei įmanoma tikrai padarysime ir tą kontraforsą”, – sakė A. Šimkus.

Pasak jo, išlikusį šviestuvą ir lentą, skirtą Juliui Janoniui, numatoma atiduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Pastatas – ne vertybė

Dar 2005 m. atliktos paveldo apsaugos (specialiosios) ekspertizės akte, ją atlikę ekspertai M. Ramanauskienė, J. Tilvikas ir V. K. Šliogeris rašė, kad pats „pastatas, praradęs didelę dalį kultūrines vertės požymių, nėra saugotinas kultūros paveldo objektas”. Kartu pabrėžta, kad jis svarbus gatvių sankryžos apstatymui, tad „tikslinga panaudoti ir atstatyti rekonstrukcijų metu panaikintą kampinį įėjimą, išlaikyti gatvių užstatymo liniją, architektūrinėmis priemonėmis išryškinti ir akcentuoti centrinę pastato dalį”.

Kultūros paveldo departamento I nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar 2015 m. gruodį nusprendė šį pastatą išbraukti iš turinčio vertingųjų savybių objektų sąrašo, nes jis „vertintinas tik kaip užstatymą formuojantis Klaipėdos Naujamiesčio teritorijos objektas”.

„Atlikti K. Demerecko istoriniai tyrimai, bei paminklosauginė ekspertizė. Vadovaujantis jais teigiama, kad pastatas smarkiai rekonstruotas dar prieš II pasaulinį karą. Iš vertingųjų savybių išlikę tik sienų fragmentai”, – rašoma šios komisijos protokole.

INFORMACIJA

Viešbučio pastatą valdančios UAB „Arsis Properties” 58,65 proc. akcijų priklauso Šveicarijoje registruotai bendrovei „Arsis A & A AG”, 28,96 proc. – Estijoje registruotai „Arsis capital partners OU”, likusios – Klaipėdoje veikiančiai UAB „Arsis Investments”. Pastarosios 90 proc. akcijų valdo Arūnas Šimkus, likusias – Vytenis Šimkus. 

ISTORIJA*

Dabartinė J. Janonio gatvė susiformavo XIX a viduryje iš kelio, ėjusio Vitės priemiesčio kryptimi, buvo pavadinta Pievų gatve.

1816 m. rugpjūčio 27 d. dabartinio viešbučio vietoje buvusį 590 kvadratinių rykščių ir 90 kvadratinių pėdų dydžio sklypą įsigijo smuklininkas Andreas Seidler. Iš viso čia buvo suformuoti 5 siauri lygiagretūs, galais į Liepojos (dabar – Herkaus Manto) g. sklypai. 1834 m. žemėlapyje jau žymimas Pievų kelias, bet prie jo nepastatyta nė vieno pastato. 1844 m. A. Seidlerio sklypą nupirko malūnininkas E. L. Lehmanas. 1856 m. pirmasis jo sklypas buvo padalintas parcelėmis į 10 dalių ir parduotas. 1857 m. miesto plane pažymėta, kad iš tų 10-ies sklypų 5 užstatyti, tarp jų ir pirmasis, busimasis viešbučio sklypas. Pirmuosius tris Pievų g. sklypus 1858 m. adresų knygos duomenimis buvo nusipirkęs pašto laikytojas C. H. Toge. gyvenęs Naujamiestyje, Ligoninės g. 10. Jo užsakymu, galima manyti, ir buvo pastatytas kampinis pastatas. 

1866 m. duomenimis, Pievų g. 1-3 sklypus jau valdė batsiuvių gildijos meistras C. Th. Nettbohm. Čia jis buvo įkūręs užeigos namus „Zur grunen Heide” (užeiga prie žaliojo šilo). Šis pavadinimas, matyt, kilo nuo Klaipėdos plantacijos apželdinimo, kuris prasidėjo apie 1820 m. prie švyturio. Užeigos namai stovėjo sklype Nr. 1. o kituose sklypuose, matyt, taip pat jau buvo pastatyti namai, nes toje pat Adresų knygoje rašoma, kad čia buvo nuomojamos patalpos Apskrities ligoninei.

Liepojos ir Pievų gatvių kampe buvo įkurta ir Nettbohmo smuklė. Adresų knygoje žymima, kad pastatų ir sklypo Pievų g. 1-3 savininkė – našlė Nettbohm. Tais pačiai metais smuklės nebeliko, nes Adresų knygoje žymima, kad įkurtas restoranas „Zur Ostbahn” („Prie Rytų geležinkelio”). Restorano savininkas – Heinrich Barsties. Vos po 10 metų jis jau buvo viso Pievų g. 1-3 komplekso savininku. 1907 m. jis rekonstravo senąjį viešbutį ir restoraną. Naujojo pastato stilistika, puošyba atitiko XX a. pr. jugendo stiliaus bruožus, paplitusius XIX a. pab. – XX a. pr. Vakarų Europos architektūroje. Kampinio įėjimo suformuotas frontonas viršuje baigėsi išlenktu frizu su trimis vazomis. Nuo kraštinių vazų žemyn per 1/5 aukščio nutįsę geometriniai iškilaus tinko papuošimai, kurie atkartoti virš kiekvieno antrojo aukšto lango. Tokių langų buvo po tris abipus įėjimo antrajame aukšte. Tokiu pat būdu puoštas ir restorano fasadas – atviruke matyti vienas antrojo aukšto lan­gas virš restorano durų. Restorano arkinę dvivyrių durų angą puošė kiek kitoks architektūrinės puošybos elementas, sudarytas iš dviejų keturkampių puskolonių, kurias viršuje jungė tiesus, o virš durų išlenktas karnizai.

Pastatas buvo dviejų aukštų, sudėtingos konfigūracijos su pakylėta mansardine dalimi, kurioje, matyt, buvo gyvenama viešbučio personalo. Atviruke matyti, kad karštą vasaros dieną atidaryti langeliai patalpų vėdinimui.

Be viešbučio ir restorano, H.Barsties šiame pastate dar turėjo kolonialinių prekių parduotuvę, vyno ir spiritinių gėrimų parduotuve – sename atviruke šalia centrinio viešbučio įėjimo užrašas „Destillation”, o lange-vitrinoje matyti vyno buteliai. 

Pievų g. pusėje sublokuoti su viešbučiu stovėjo dar du mažesni gyvenamu namai taip pat priklausę H. Barsties. Čia buvo nuomuojami butai klaipėdiečių šeimoms.

1904 m. pro pat viešbutį Pievų gatve iš geležinkelio stoties nuvesta tramvajaus linija į švyturį, kur buvo Melnragės kurorto pradžia su pajūrio kavinėmis, pliažu, molu ir baltuoju švyturiu

Nėra jokių patikimų žinių, kada H. Barstys sumanė rekonstruoti ir išplėsti viešbutį – iš dviejų aukštų pastato pastatyti net keturių. Viena hipotezė kyla iš to, kad 1929 m. Klaipėdos adresų knygoje vėl reklamuojamas viešbutis „Zur Ostbahn”. Kita data gali būti 1934 metai, kai Klaipėdos miesto plane nubraižytas vientisas be jokių laiptuotų formų Pievų g. korpuso stačiakampis. Be to vaistinė „Lowen-Aphoteke” nurodoma Pievų g. 1/3 tik 1935 m.

Pastatas po rekonstrukcijos ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos, AdM archyvo nuotr.

1942 m. plane matyti, kad sklype iš viso stovėjo 8 pastatai.

Antrojo pasaulinio karo metu J. Janonio g. buvo gerokai apgriauta. 1947 m. miesto plane matyti, kad viešbutis „Zur Ostbah” ir jo aplinka išlikusi, išskyrus kvadrato plano pastatą kieme, kuris likęs be stogo.

Nėra žinoma, kas buvo viešbučio pastate iki 1949 m. gruodžio, kai jis buvo perduotas valdyti valstybinei įmonei „Viešbutis Nr. l”. 

Naujo sovietinio viešbučio statyba vyko 1959 m. Matyt, tuo metu jam suteiktas „Baltijos” vardas, nes 1959 m. Klaipėdos reklaminiame informaciniame leidinyje, skyriuje „Viešbučiai, valgyklos”, pirmuoju rašomas viešbutis „Baltija”.

1974 m. prasidėjusios antrosios viešbučio „Baltija” rekonstrukcijos metu iš esmės atnaujintas pastato išplanavimas ir struktūra. Viešbutis „Baltija” po jos pradėjo veikti 1976 m.

*Parengta pagal kultūros paveldo eksperto, ICOMOS nario, Kęstučio Demerecko 2015 m. atliktus istorinius, urbanistinius ir ikonografinius tyrimus