40-mečio scenoje proga koncertų turą „Vienas“ po Lietuvą surengęs Andrius Mamontovas sako, jog viena iš neigiamų žinomumo pasekmių yra tai, jog dėl jo lieka gerokai mažiau laiko kūrybai. Antradienio vakarą A. Mamontovas surengė koncertą ir Žvejų rūmuose.

Jo išvakarėse vienas žinomiausių šalies atlikėjų skyrė valandą laiko pokalbiui su „Atviros Klaipėdos“ žurnalistu bei pasidalino savo mintimis ir apie Dievą bei mirtį, kuri dažnai minima jo kūryboje, ir apie Eimunto Nekrošiaus įtaką jam, ir net atskleidė, kuris albumas yra „neblaiviausias“.

Mohandas Gandis yra pasakęs: „Aš turėjau gyvenime labai daug planų, bet Dievo planai visada buvo kitokie.” Ar esate pagalvojęs, koks būtų buvęs jūsų gyvenimas be muzikos, be „Foje”?

Neįsivaizduoju. Labai spekuliatyvus šitas klausimas, kas būtų, jeigu būtų. Galima tik fantazuoti. Mane visada domino garsas. Man visada buvo įdomu išgauti garsą. Suprasti, kaip jis veikia. Muzika visada yra tam tikra magija. Ji yra ryšys. Šaltinis, kuris suvirpina orą. Virpantis oras keliauja iki mūsų ausų būgnelių, suvirpina juos, jie paverčia kažkokiais nerviniais impulsais ir mūsų smegenys atpažįsta tai kaip tam tikrą garsą ar jo derinį. Ir per šitą oro virpėjimą mes perduodame emociją, išgyvenimus. Man tai nuostabus dalykas.

Visgi aš turiu visokių interesų. Galbūt galėčiau būti fotografas, nes fotografija mane domina nuo vaikystės. Net ir studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete buvau pasirinkęs fotografijos kursą, pasirinkęs tokią specializaciją.

Mokiausi ir Statybos institute, iš kurio išėjau, nes supratau, kad esu ne savo vietoje.

Man atrodo, kad žmogus vis tiek turi tam tikras savybes, kurios jį atveda anksčiau ar vėliau į tam tikrą tašką. Gali eiti vienu keliu, gali eiti kitu, bet vis tiek tai, kas tu esi, tave atves ten, kur tavo savybės veda.

Jūs gyvenate tik iš kūrybos. Nesate paprastas žmogus, kuris aštuntą ryte turi būti darbe ir dirbti iki penkių vakaro. Kaip atrodo įprasta Andriaus Mamontovo diena, kai nereikia ruoštis koncertui?

Kai nėra koncerto, kai nėra kokios nors kelionės ar susitikimų, tai visada yra sekmadienis. Aš savo laiką planuoju taip, kaip noriu. Bet, kita vertus, tai gali atrodyti apgaulingai, kad tu nieko neveiki, nes kūryba kartais reikalauja tiesiog pabūti. Tau reikia tiesiog išbūti su savo mintimis. Išoriškai gali atrodyti, kad tu ten tik sėdi ir kažką sąsiuvinyje paišai, pjauni žolę ar dar kažką darai, bet kūrybinis procesas yra visą laiką, nuolat galvoji apie dalykus, kurie tau neduoda ramybės ir nori juos išreikšti. Tos neužimtos dienos man viduje yra labiausiai užimtos.

Kai buvo pandemija, aš priėmiau ją kaip didžiausią dovaną, nes niekur nereikėjo eiti, su niekuo nereikėjo susitikinėti. Aš parašiau visą naują albumą iš karto, tvarkiau savo archyvus nuotraukų, muzikos, garsų.

Jeigu tu gyveni kūryba, tau reikia turėti laiko tiesiog pamedituoti, pakontempliuoti tai, ką tu darai. Iš to ir atsiranda kūrybinis rezultatas. Iš to išoriškai atrodančio nieko neveikimo.

Aišku, mano žmona jau įprato, kad kai atrodo, jog nieko neveikiu, tuo metu visgi vyksta kažkoks procesas galvoje ir minties nutraukimas, kad nueičiau į parduotuvę ar grindis iššluočiau, reikštų, kad vėl viską reikės pradėti iš naujo.

Šitoje vietoje jaunieji atlikėjai visada turi didesnį privalumą, nes dar neturi didelių socialinių įsipareigojimų. Ir tu visą dieną gali sėdėti kambary ir brazdinti gitara, kol iš to kažkas atsiranda. O aš ne visada tai sau galiu leisti. Dėl to su laiku tas kūrybinis rezultatas reikalauja vis daugiau. Tu priverstas kažkokiu būdu išsikovoti sau laiką, kad galėtum būtent sėdėti kambaryje, brazdinti gitara ir iš to atsirastų dainos. Nes kai tu esi žinomas, tave vis kviečia, kažkas vis nori susitikti, o tu negali vis atsisakyti. Yra svarbūs dalykai, svarbios akcijos, svarbios temos. Kūrybai laiko pasidaro vis mažiau. Tai čia tas toks paradoksas – kuo tu žinomesnis, tuo mažiau laiko turi kūrybai. Tavo žinomumas reikalauja atidirbti už jį.

Ar yra paros laikas, kai labiausiai sekasi kurti?

Mano laikas yra naktį. Aš esu naktinis žmogus. Kurti naktį įpratau, kai atsirado šeima, vaikai ir tiesiog reikėdavo sulaukti, kol jie užmigs. Kol vaikai nemiega, negali tiesiog sėdėti ir groti, jie reikalauja dėmesio ir tu nori skirti jį.

Dažniausiai tas kūrybos laikas būna po dvylikos. Būna, kad užsikabini už kažko ir supranti, kad jau penkios ryto. Būna, kad kokią valandą, dvi kažką pagrojinėji, pabandai ir supranti, kad šiandien jau niekas nekimba.

Esate visų „Foje“ dainų autorius. Jose gana dažnai pasitaikydavo žodžiai apie mirtį. Kodėl? O solinėje kūryboje jos gerokai mažiau, nors atrodytų, kad kaip tik senstant apie ją dažniau galvojama.

Ta tema man visada įdomi. Aplink mirtį yra labai daug spekuliacijų, mitų, daugiausiai nežinojimo. Mes norėtumėme, kad būtų kas nors po mirties, bet ar ten yra kas nors, mes nežinom. Šitoje vietoje yra didžiausi plotai manipuliacijoms ir visos pasaulio religijos iš principo turbūt naudojasi tuo. Kaip yra iš tikrųjų, niekas nežino, yra tik mūsų noras, kad būtų vienaip ar kitaip. Dėl to tema apie tai, ko mes nežinome, labiausiai traukia. Eimuntas Nekrošius kažkada man sakė, kad pati įdomiausia, labiausiai dėmesį traukianti muzika yra ta, kuri skamba už sienos pas kaimyną. Ir mus visada traukia kažkas, ko taip tiesiogiai negalima pačiupinėti.

Ta tema man visada aktuali, ir dabar taip pat, bet galbūt subtiliau, gal ne taip tiesiogiai, labiau tarp eilučių, bet ją galima išgirsti.

Dainoje „Energijos tvermės dėsnis” atsiskleidžia jūsų požiūris į mirtį, kad su ja niekas nesibaigia?

Čia mano teorija tokia. Kai mes kalbame apie mirtį, niekada nekalbame apie tai, kas yra gyvybė. Kodėl mes organizmą vadiname gyvu daiktu, o akmenį ne? Kas yra tas, kas padaro tą dalyką gyvu? Aš turiu tokį pasvarstymą, kad gyvybė yra tam tikra energijos forma. Jeigu taip ir yra, tai jai irgi galioja energijos tvermės dėsnis. Tai reiškia, kad ji turėtų pereiti iš vienos formos į kitą.

Šitoje vietoje turbūt Rytų religijos, budizmas ar induizmas, tikriausiai būtų arčiausiai tokios tiesos, jeigu taip ir yra. Čia kol kas yra vienintelė teorija, kuri mano logikai tinka.

Kitoje dainoje – „Miestas iš sapnų” – yra žodžiai „vieną dieną, kai aš numirsiu, mano pelenus išbarstyk, dalį jų išplukdyk į upę, o dalį kalne palik“. Skamba kaip jūsų testamentas.

Šitą galėsite svarstyti vėliau (juokiasi – M. V.). Man turbūt patinka, kad kažkaip pelenais viskas virsta. Bet šiais laikais yra ir kitas požiūris, kad kūnas turi būti atiduotas žemei, kad tokiu būdu grąžintum viską, ką tu pasiėmei. Bet man atrodo, kad kapinės per daug vietos užima. Kažkaip kompaktiškiau turėtų būti viskas. Mes paverčiame ištisus laukus kapinėmis. Suprantu, kad tai yra atminimo vieta, bet mes labai sureikšminame mirtį ir pamirštame gyvenimą. Mirusius labai dažnai mylime nei gyvus. Dažnai ir mirusio kapui dažniausiai daugiau dėmesio skiriama negu tam žmogui, kai jis gyveno.

Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad kūryba yra gyvybės triumfas prieš mirtį. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

Gal čia labiau apie palikimą kalbama. Gal aš kažkur girdėjau tokią mintį ar pats sugalvojau, jau nebeatsimenu, kad kūryba yra didžiausia laisvė, kokią sau gali žmogus leisti. Mes niekur, niekada nesame absoliučiai laisvi, vis turime kažkokių įsipareigojimų, privalomų dalykų, turime kažkokias ribas, kurių privalome paisyti. O kūryboje tu esi laisvas tiek, kiek tu sau leidi būti laisvas. Ne veltui sakoma, kad pats laisviausias gyvenimas yra menininko gyvenimas. Ne laisvo elgesio prasme, o ta prasme, kad kūryboje gali būti visiškai absoliučiai laisvas. Kūrybos laisvės niekas negali suvaržyti, net jei tu esi uždarytas tamsiausiame kalėjime. Tu vis tiek esi laisvas kurti.

Ar esate pagalvojęs, kiek jūsų dainos bus žinomos ir po to, kai jūsų nebeliks, kiek jos bus klausomos, įdomios būsimoms kartoms?

Neįsivaizduoju. Nežinau, kas bus. Jeigu po šimto metų kokia nors močiutė anūkėlį migdydama dainuos „Laužo šviesą“ kaip lopšinę, to užteks.

Vienoje iš internete paskelbtų recenzijų anoniminis jos autorius „pačiausia eilute“ buvo pavadinęs jūsų dainos tekstą „kuprinė už mano pečių, Dievas viduje“. Man pačiam yra įstrigusi „katedra Prahoj, kur Dievą radau“. Tikite į Dievą?

Aš nuoširdžiai bandžiau būti tikintis, bet man nepavyko. Mano racionalus mąstymas neranda įrodymų arba randa tik nelogizmus Dievo teorijoje. Kaip dainavo Džonas Lenonas, „god is a concept“. Mes norim, kad taip būtų, bet ar taip yra? Labai suprantamas noras, kai žmogus suranda Dievo idėjoje tam tikrą paguodą, kad kažkas tave stebi, kad kažkas tave saugo, kad tave kažkas palaiko už rankos. Aš visa tai suprantu, tai padeda sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Bet kaip yra iš tikrųjų? Čia kaip ir mirtis. Mes nežinom šito. Kol kas aiškių įrodymų nėra. Kartais galvoju, kad net jeigu yra Dievas ir jis mums neduoda aiškių įrodymų, tai gal ir nenori, kad žinotume apie jį.

O žodžiai apie kuprinę ant pečių ir Dievą viduje gimė, kai kažkada naktį žiemą ėjau keliu, turėjau kuprinę ir joje buvo konjako butelis. Šis įvykis įkvėpė mane toms eilutėms.

O kaip atsirado Prahos katedra?

1988 metais mes važiavome į Varšuvą daryti įrašų. Su mumis važiavo toks žurnalistas. Nenoriu sakyti jo pavardės. Jis buvo toks komjaunuolis su komjaunuolio ženkliuku visą laiką ir mes iki galo nežinome, ar jis pranešinėja ką nors apie mus, ar kaip tik padeda mums. Buvo toks, kur iki galo neaiškūs žmonės. Apsilankėme ir Prahoje. Užėjome į katedrą – labai įspūdingas architektūrinis statinys, pritrenkiantis, nuostabaus grožio. Aš vaikštau, apžiūrinėju ir matau, kaip tas komjaunuolis stovi, žiūri į tuos skliautus ir kažką tyliai kalba. Matosi, kad jo lūpos juda, jam bėga ašaros. Ir aš galvoju, jeigu šitą žmogų kažkaip veikia šitas pastatas, tai kas čia yra. Tai buvo tokia to ieškojimo pradžia, kad yra tas kažkas, kas mus kartais taip paveikia. Aišku, kartais bažnyčioje paveikia tiesiog architektūros grožis. Aš tiesiog įsiminiau tą momentą, kad žmogus su komjaunuolio ženkliuku stovi bažnyčioje ir jam bėga ašaros. Toks neįtikėtinas paradoksas.

Jūsų kūryboje lygiagrečiai muzikos žengia žodžiai. Džeimsas Liptonas kalbindamas žymius aktorius laidoje „Inside the Actors Studio” visada užduodavo ir klausimą, koks yra mėgstamiausias pašnekovo žodis. Koks būtų jūsiškis?

Kažkada feisbuke aš mačiau, kad kažkas buvo suskaičiavęs žodžius mano dainose ir aptiko, kad žodis „dangus“ yra dažniausias mano kūryboje. Yra toks mokslininko lingvisto Zipfo vardu pavadintas dėsnis. Jis suskaičiavo Šekspyro kūriniuose dažniausiai pasikartojančius žodžius. Antras pagal vartojimą žodis jau du kartus mažiau naudojamas negu pirmas. Trečias – dar mažiau. Ir kaip bebūtų keista, tai tinka beveik visoms kalboms pasaulyje. Bet kuriam rašytojui pasaulyje, bet kuriam poetui ar dainų kūrėjui. Visi turi kažkokį žodį, kuris naudojamas daugiausia jų kūryboje. Tai labai įdomus kažkoks paradoksas. Mokslinius darbus tikriausiai būtų galima apie tai rašyti.

Kai kažkas suskaičiavo mano dainų žodžius ir tai perskaičiau, pasijuokiau iš to, o paskui pagalvojau, kad tai yra iššūkis ir aš jį priimu. Tad albume „Perlai ir sakuros“ nėra nei vieno karto panaudotas žodis „dangus“, nes bet kuris apribojimas skatina tavo kūrybingumą.

Tai „dangus“ būtų jūsų mėgstamiausias žodis? Kodėl?

Dangus yra lyg nuolatinis erdvės poreikis. Mes esame susaistyti tam tikrais įsipareigojimais, pasižadėjimai, tam tikromis taisyklėmis, kurių negalime nepaisyti. Bet mes visada tyliai, kažkur viduje ieškome tos absoliučios laisvės ir tos erdvės, kurioje niekas mūsų neriboja. Tai ta erdvė yra virš mūsų galvos. Ir tas žmogaus žvilgsnis į dangų man yra lyg veržimasis į kažkokią visiškai atvirą erdvę, kur tarytum niekas tavęs nesaisto. Manau, kad iš principo galėčiau jį keistis žodžiu „erdvė“.

Viename iš interviu minėjote, kad Eimuntas Nekrošius yra didžiausias jūsų mokytojas, kokį esate gyvenime turėjęs. Kad jis turėjo ir ligi šiol turi įtakos jūsų kūrybai. Ko iš jo išmokote, kokia ta įtaka jūsų kūrybai?

Jis turėjo milžinišką dėmesį detalėms, kartais atrodydavo, kad nereikšmingoms. Jei repeticijų metu kalbame apie kažkokią sceną ir ten paminimas koks nors šaukštelis, kitą dieną jis ateina į repeticiją žinodamas viską apie šaukštelį. Perskaitęs visus mitus, legendas, atsiradimo istorijas. Ir tas žinias, informaciją jis naudojo kūrybiškai, rasdavo netikėtų kampų.

Kita vertus, yra dalykų, kurių negali žodžiais įvardinti. Aš mačiau, kaip jis, atrodo, pačią geriausią, įspūdingą sceną ima ir išmeta iš spektaklio, nes ji tiesiog netinka, visumoje nesižiūri. Tu visada privalai turėti daugiau medžiagos negu rodai žiūrovui. Tas duoda gylį.

Matai, kad žmogus gal kalba nedaug, bet tu visada jauti, kad jis žino daug daugiau. Šitas mane visada jame žavėjo. Taip pat humoro jausmas fantastiškas ir kažkoks gebėjimas dviem žodžiais taikliai kažką pasakyti.

Kartais iki kažkokio paprasto atsakymo jis priversdavo eiti aplinkui didžiausią kelią. Iki atsakymo, kuris buvo tiesiai prieš nosį. Ir tu eidamas tą kelią išgyveni kažkokius patyrimus.

Visada prisimenu, kaip aš rašiau muziką jo spektakliui, kai dirbome didžiausiame Romos teatre, kur jis statė su italų aktoriais Čechovo „Ivanovą“. Jis sakė, kad reikia tokio garso, kaip piligrimai iš Archangelsko žiemą, esant minus dvidešimt, dviems metrams sniego su rogėmis ir arkliais keliauja į Maskvą. Aš galvojau: ką? Ką dabar daryti? Aš kelias dienas bandžiau kažkokius akordus, kažkokias temas muzikines, kažkokius instrumentus, bet iš viso net neįsivaizdavau, ką jis turi omeny. Kokią trečią ar ketvirtą dieną visų tų kančių jis atėjo į studiją ir aš visiškai nežinodamas ką daryti įjungiau sintezatorių. Pirmas garsas buvo toks kaip vėjo. Ir jisai sako: čia tas garsas, kurio man reikia. Jis juk iš karto galėjo pasakyti, kad reikia vėjo garso. Bet aš praėjau pragaro devynis ratus, nors galėjau jam tą pačią sekundę tą garsą padaryti. Tai buvo tokia didelė kelionė su juo.

Aišku, mes važinėjome po pasaulį, tose kelionėse buvo pokalbiai. Kažkada grįžinėjome iš Peterburgo į Vilnių traukiniu ir mes visą naktį su juo sėdėjom dviese, gėrėme arbatą ir kalbėjom. Aš priimu tai kaip didžiulę dovaną. Tokio lygio menininkai Lietuvoje negimsta kiekvieną dieną.

Kaip tik kai vyko „Hamleto“ repeticijos ir pirmieji gastrolių metai, aš tuo metu dirbau ir prie albumo „Šiaurės naktis pusę penkių“. Jame turbūt labiausiai užsifiksavo tas dėmesys detalėms. Kiekvienas garsas jame, net jeigu jis atrodo kreivas, jis yra tiek kreivas, kiek man norėjosi. Aš pirmą kartą taip priekabiai žiūrėjau į kiekvieną žodį, kiekvieną garsą, kiekvieną raidę, kiekvieną instrumentą. Dėl to ir tas albumas kažkoks hamletiškas gavosi.

Ar pasiilgstate aktorystės? Ar norėtumėte vėl ją išbandyti?

Ne. Aš kažkaip niekada savęs nelaikiau aktoriumi. Hamleto pas Nekrošių, man atrodo, užteks man visam gyvenimui. Aš tiek patyriau teatro, kad, man atrodo, jog yra užpildyta ši mano dėžutė, ši mano lentyna visiškai. Visomis kelionėmis, visais festivaliais, visais teatrais, kuriuose mes vaidinome.

Per 17 metų mes aplankėme 38 šalis. Kai kurias iš jų po daug kartų. Italiją išvažinėjome nuo šiaurės iki pietų, nuo vakarų iki rytų. Vaidiname kelis kartus tokiose ypatingose vietose, kaip kad Elsinoro pilis Danijoje, kur originaliai pagal pjesę ir vyksta veiksmas. Ir turbūt aukščiausias taškas jau buvo Globe teatras Londone 2012 metais prieš pat Londono olimpines žaidynes. Į tą teatrą ne visi britų aktoriai, ne visi britų teatrai pakliūva. Tai buvo ypatinga garbė ir ypatinga proga suvaidinti Hamletą būtent ten.

Aš jau nekalbu apie visus festivalius, apie pagrindinę sceną Avinjono festivalyje, kuris yra vienas iš pagrindinių festivalių teatro Europoje. Nebuvom tik Afrikoje, Antarktidoje ir Australijoje.

Daugelį interviu esate kalbėjęs apie gyvenimą atsisakius alkoholio, bet neradau, kad būtumėte minėjęs, ar buvo koks nors vienas konkretus įvykis, kuris tapo lemiamu tašku tokiam apsisprendimui.

Šią sausio 1-ąją švęsiu 30 metų be alkoholio ir be mėsos. Aš nebuvau kažkoks alkoholikas, neturėjau kažkokios problemos. Alkoholio paragavau pakankamai vėlai. Nebuvau labai aktyvus vakarėlių mokykloje dalyvis. Būdavo ten vyno gurkšnis ar kažkas, bet man tai niekada nebuvo įdomu. Aš po kariuomenės turėjau kelis metus tokio labiau rokenrolinio gyvenimo. Čia galbūt ir yra tas momentas, kad kuo tu vėliau paragauji, tuo mažiau įklimpsti, nes paauglystėje formuojasi neuroninės jungtys smegenyse ir visos priklausomybės ten prasideda. Aš supratau, kad man tiesiog to nereikia ir viskas, nors istorijų buvo visokių.

Esate sakęs, kad geriausias savo dainas parašėt blaivia galva. Bet gal esate parašęs gerų ir būdamas apsvaigęs?

Mano pats neblaiviausias albumas yra „Foje“ „Gali skambėti keistai“. Jūs jau vertinkite. Ten yra keletas tikrai gerų dainų. Negaliu to neigti. Bet ne alkoholis kuria dainas, žmogus kuria jas.

Ar yra kažkas, ko gailitės, kad iki šiol nesate padaręs ir dar norite padaryti?

Mėnulyje dar nevaikščiojau (juokiasi – M. V.) Būtų smagu. Aš norėčiau pamatyti Žemę iš kosmoso. Nežinau, ar aš sulauksiu tos galimybės, nes ji kažkada bus pas visus žmones, bet mes dar kol kas negyvename tokiame pasaulyje.

O esate padaręs tai, dėl ko labai gailitės?

Aš manau, kad negalima taip vertinti niekada. Kiekvienas dalykas, kuris nutiko tau, kai padarei kažkokį pasirinkimą tam tikrame gyvenimo etape, tam tikroje būsenoje, tu padarei, nes tą akimirką tu toks buvai, tu negali savęs pakeisti. Svarbiausia, kur tu esi čia ir dabar, kas yra čia ir dabar. Visa tai, kas nutiko, tave atvedė čia ir dabar. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra ir gerų nutikusių dalykų, ir blogų. Ir tave kažkas įskaudino, ir tu kažką įskaudinai. Padarei kažkokį netinkamą pasirinkimą? Bet viskas, kas buvo, atvedė tave ten, kur tu esi dabar. Ar tu patenkintas, kur tu esi dabar? Šitas klausimas daug svarbesnis.

Esate sakęs, kad gyvenimas yra beprasmis, jei nepatiri meilės ir džiaugsmo. Kokie dalykai jums kelia didžiausią džiaugsmą, dėl kurių jaučiatės laimingas?

Džiaugsmo šaltiniai yra įvairūs. Džiaugsmas šeimoje, džiaugsmas su draugais, džiaugsmas veikloje kažkokioje. Aišku, mes visi džiaugiamės, kai mus kas nors įvertina, kai tai, ką sukūrei ar padarei, gauna teigiamą atgarsį.

Tada, kai esi jaunas atlikėjas, tai yra džiaugsmas, kad tave pagaliau pastebėjo, pamatė. Pirmą kartą girdi savo dainą per radiją ar į koncertą atėjo daug žmonių, išpirko visus bilietus. Dabar aš nebejaučiu tokio poreikio įrodinėti. Aš džiaugiuosi, jeigu turiu naują dainą ir kažkaip jaučiu, kad žmonės ją priima ar kad ji kažkam svarbi. Aš jau nebesu tas jaunas ir karštas atlikėjas, kur sukasi per radiją ar madingas kažkoks. Aš esu jau 40 metų scenoje, žmonės žino, kas aš esu, kaip skamba mano dainos. Mane nudžiugina, jeigu parašau dainą ir aš jaučiu, kad joje yra kažkas. Kad bus kažkur žmogus, kuriam tai bus svarbu. Manau, man to užtenka.

Kuri iš pastarųjų jūsų naujausios kūrybos dainų tokį pojūtį sukelia?

Aš dabar šiuo metu koncertuose groju savo naują dainą, kuri dar nėra išleista. Ji vadinasi „Tu esi laisva“. Man atrodo, kad joje yra žodžiai, kurie kažkam bus svarbūs. Nebūtinai visiems.

Esate minėjęs, kad „Laužo šviesą“ parašėte Palangoje. Dainavote ir „Palangos jūroj“. O vienoje naujesnių dainų „Hiperbolė“ apdainavote Palangoje vykstančią istoriją. Ar jaučiate kažkokius ypatingus sentimentus šiam miestui?

Pajūriui galbūt labiau. Palanga, aišku, yra toks simbolis Lietuvos pajūrio. Klaipėdoje esu parašęs „Jūreivio dainą“. Albumo „O, meile“, man atrodo, beveik visos dainos parašytos čia, kažkur pajūryje.

Žmonėms, kurie gyvena čia, jūra yra savaime suprantamas dalykas. Mums, vilniečiams, visada jūra buvo kažkas, prie ko mes važiuojam kaip prie kažkokio ypatingo dalyko. Jūra, kaip ir dangus, yra tas erdvės pojūtis, kurį mes gauname. Horizonto linija, kurios gyvendamas mieste dažniausiai nematai. Ypač Vilniuje, kuris kalvas tokias turi, reikia palypėti, kad ją pamatytum.

O dainoje „Hiperbolė“ yra kažkas autobiografinio?

Tai yra visiškai autobiografinė istorija. Buvo kokie 1985 metai. Toje vadinamoje ploščiadkėje buvo tokia medinė diskoteka, kurios, man atrodo, daugiau nebėra, būdavo diskotekos kiekvieną vakarą, kur visas jaunimas eidavo šokti. Ten buvo tribūna, kur sėdėjo vienoj pusėj Vilnius, kitoj – Kaunas. Trečia buvo, kur visi kiti miestai. Ir tarp Vilniaus, Kauno tokie žvilgsniai būdavo, kad didžiausias iššūkis būdavo nueiti ir iškviesti merginą iš kitos pusės. Tai aš išdrįsau, nuėjau iškviesti merginą. Ir visiškai kaip dainoje taip ir nutiko, kad mes pradėjom šokt ir ten medinės tos šokių aikštelės grindys įlūžo, mano koja įsmuko į grindis. Ji nusijuokė ir nuėjo, o kaip tik tuo metu paleido didžėjus „Hiperbolės“ dainą „Pamiršk mane“. Tai buvo tiesiog ideali situacija.

O tai kas nutiko, kad jūs sugalvojote tą prisiminimą paversti daina?

Yra dainos, kuriose yra abstraktūs dalykai, kažkokios mintys, vaizdiniai. Yra dainos, kuriose yra kažkokia aiški istorija. „Jūreivio daina“ yra ta daina, kurioje aiški istorija papasakota. Taip ir „Hiperbolė“. Aš vis prisimindavau tą istoriją. O kai turi idėją, pajauti, kad ji galėtų virsti daina.

Tai jūs net tos merginos vardo nežinote?

Nežinau. Jos gyvenimas būtų buvęs kitoks, jeigu ji nebūtų nuėjusi (juokiasi – M. V.).

O jūsų žmona kaip nors sureagavo į šitą dainą, kaip nors įvertino?

Juokėsi. Čia negalima rimtai vertinti.

O Klaipėda ar kelia jums kokių nors sentimentų?

Čia buvo daug visokių nutikimų, istorijų. Čia būdavo „Foje“ fanų klubas. Visada žinodavome, kad bus taip pat. Mes atvažiuojame autobusu prie Žvejų kultūros rūmų ir ten sėdi jaunuoliai, apsirengę juodais drabužiais. Mes lipame iš autobuso, kiekvienam iš mūsų į vieną ranką duoda alaus butelį, į kitą – pridegtą cigaretę. Klaipėdos fanai buvo tokie labai karšti. Jie kelis kartus kažkur vedėsi, vakarėlius mums darė, vaišindavo. Klaipėdoje turėjau neblogų vakarėlių keletą (juokiasi – M. V.).

Kalbamės beveik metų sandūroje. Ko palinkėtumėte sau ir „Atviros Klaipėdos“ skaitytojams kitiems metams?

Šiuo metu, žiūrint į tai, kas vyksta pasaulyje, aš linkiu tik taikos, kad Ukraina laimėtų. Nuo to priklauso mūsų ateitis, mūsų likimas. Ir visos Europos. Nuo to priklauso, ar mes galėsim ką nors dar linkėti kito.