Šį ketvirtadienį Klaipėdos miesto tarybos posėdyje bus priimti keli itin svarbūs sprendimai sporto bendruomenei. Vienas iš jų – bus patvirtintos prioritetinės sporto šakos olimpiniam ciklui. Sprendimas ilgai brandintas, nes paskutinį kartą tokias šakas Klaipėdoj turėjom 2010-aisiais (keturių metų ciklui) ir po to ilgą laiką jų net nebuvo. Retoriškai galima šioj vietoj paklaust, jei dangus per tą laiką nesugriuvo, gal jų ir nereikia?

Bet žiūrim toliau – apie metus laiko brandinti kriterijai, kaip nustatyt tą prioritetinę sporto šaką, buvo nušlifuoti ir patvirtinti miesto Taryboj. Jie ganėtinai aiškiai apibrėžti – turi būt bent 100 vaikų, bent 10 trenerių, kažkokie pasiekimai, rezultatai. Pagal šiuos kriterijus galima objektyviai nustatyti tas prioritetines sporto šakas, kas ir buvo padaryta sporto skyriaus: futbolas, gimnastika, imtynės, krepšinis, irklavimas, lauko tenisas, ledo ritulys, lengvoji atletika, plaukimas ir rankinis.

Man kilstelėjo antakis, kai pamačiau, kad į šį sąrašą išimties tvarka bando prasprūsti ir kiti. Pavyzdžiui, buriavimas turėtų būti prioritetinė sporto šaka su tokiu argumentu: „turi senas tradicijas Klaipėdos mieste ir kuriai plėtoti reikalingos išskirtinės gamtinės sąlygos”. Sunkioji atletika: „Viena iš pirmaujančių sporto šakų, kuri daugelį metų savo aukštais pasiekimai garsina Klaipėdos miestą, o infrastruktūros trūkumas riboja jos plėtrą”. Dviračių sportui buvo sugalvota dar keistesnė sąlyga: „Pripažįstama strategine tik įgyvendinus dviračių treko (Kretingos g. 38, Klaipėda) rekonstrukcijos klausimus bendradarbiaujant su valstybe ir (ar) privačiais investuotojais”. Tiesa, vėliau jis buvo išbrauktas.

Panašu, kad reikalas gavosi šiek tiek „atbulas”, t.y. pirmiausiai sugalvoti kažkokie kriterijai, o po to apsižiūrėta, kad ne visi kam reikia juos atitinka.

Ar gamtos sąlygos turėtų apspręst sporto šakos svarbumą? Buriavimo mokyklos egzistuoja ir kituose miestuose. Kai kur (pvz. Kauno mariose) tos sąlygos tikriausiai net geresnės nei Klaipėdoj, ten netrukdo intensyvi uosto veikla. Šiauliuose – didelis Rėkyvos ežeras, taip pat esantis miesto teritorijoj. Vilniečiai vyksta į Trakus, kurie gal net yra arčiau nei Dreverna klaipėdiečiams. Bet tebūnie, suprantamas Klaipėdos, kaip jūrinio miesto noras palaikyti buriavimą.

O kaip bus su sunkiąja atletika, kuriai 2024-ųjų olimpinės bus paskutinės? Jie kartu su boksu išbraukti iš olimpinių sporto šakų, tad net jei ir pririnktų 100 vaikų ar 10 trenerių, vėliau nebeatitiks pačio pirmo kriterijaus – būti olimpine sporto šaka. Dėl šios šakos prioritetizavimo greičiausiai pasistengė patyręs politikos vilkas Vytautas Čepas, kuris kartu yra ir Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas (nors ir vadinasi „laikinai einantis pareigas”), žinantis su kuo ir kaip tinkamai pakalbėti.  Man, turbūt kaip ir daugeliui nepatinka dopingo skandalai sunkiojoj atletikoj, tačiau turiu sutikt su V. Čepu, kad jei reikia atrinkti prioritetines sporto šakas, turėtume skirti daugiau dėmesio rezultatams, o ne masiškumui.

Matant kas vyksta, kyla natūralus klausimas, ką apčiuopiamo duos tas buvimas „prioritetiniu”? Taigi, lygiagrečiai bręsta ir sprendimas dėl vadinamų motyvuojančių sporto krepšelių vaikams, kurie nuo šių metų futbole, tapusiame bandomuoju triušiu, pradėjo veikti Klaipėdoje. Jie dabar atrodo taip: auksinis – 150€/mėn., sidabrinis – 90€/mėn., brozninis – 50€/mėn. vienam vaikui. Panašūs krepšeliai turės veikti visoms prioritetinėms šakoms.

Didelė dalis sporto šakų veikia biudžetinėse įstaigose, jos gauna dotacijas, tačiau dar šiemet turi atsirasti planas kaip pakeisti finansavimą šiais krepšeliais. Perėjimas bus sunkus ir jis prasidės jau greičiausiai kitoj miesto Tarybos kadencijoj. Tarkim, buriavimo mokykla „Žiemys”, dabar treniruojanti 31 vaiką iš Klaipėdos, gauna 74 529 € miesto savivaldybės dotaciją metams, kas yra ~200€/mėn. vienam vaikui, o tai yra daugiau nei auksinis futbolo krepšelis. Spėju, niekas nenorės susimažint savo gaunamų pinigų, net ir pagal teisingus kriterijus. Ypatingai didelį triukšmą girdėsim iš tų, kurie dabar dirba biudžetinėse sporto įstaigose, bet jų sporto šaka nebus prioritetinė. Jiems finansavimas sumažės maždaug 6-10 kartų.

Kelis metus naiviai tikėjau, kad motyvuojantys krepšeliai kažkokia forma bus prieinami visiems vaikams, nesvarbu kokioj sporto šakoj jie siekia rezultato.

Deja, ne prioritetinių sporto šakų klubai ir toliau turės tenkintis vadinamuoju „baziniu krepšeliu”, kurio dydis nesikeičia nuo pat jo įvedimo pradžios 2013-ais ir išlieka ~17€/mėn. vienam vaikui. Tiksliau, krepšelis nuo 60 Lt išaugo iki 17.43 € (5 euro centais). Nors tiek bendras miesto biudžetas, tiek sportui skiriama jo dalis per tą laiką išaugo dvigubai.

Šioje vietoje neskubama ką nors keisti, nors vaikų skaičius po „bazinio krepšelio” eilute gerokai išaugęs ir dabar lenkia biudžetinėse įstaigose sportuojančių vaikų skaičių. Tiek Sporto taryba, tiek daugelis politikų sutinka, kad šį krepšelį reiktų padidinti, bet sprendimas niekaip nesigauna.

Nuo šių metų net ir gauti tuos 17€ buvo apsunkintos sąlygos, sugriežtinta tvarka, o visi baziniai „krepšelininkai” pasirašė trimetes sutartis, tad pokyčiai jei ir ateis, tai ne anksčiau, nei 2025-aisiais.

Ir grįžtant prie amžino klausimo, kas svarbiau masiškumas ar meistriškumas, mano manymu, teisinga politika sporte yra tokia, kad savivaldybės turėtų labiau rūpintis bendru vaikų užimtumu, taip pat ir sporto masiškumu. O talentų paieška ir meistriškumo skatinimu turi užsiimti sporto federacijos, kurios geriausiai mato savo šakos situaciją visos Lietuvos mastu. Šito principo laikantis nukristų daugybė biurokratinio darbo savivaldybėse, o sporto lygis pakiltų. Deja, šis kelias žymiai ilgesnis, reikalautų apgalvotų sprendimų ir politinės valios centrinėj valdžioj (Vyriausybėj).