Dėl naujų technologijų, pasikeitusių darbdavių ir darbuotojų santykių, pakito ir stebėjimo metodai, būdai bei apimtis – ne tik darbo vietoje, bet ir už jos ribų. Kokius namų darbus turi pasidaryti darbdavys, norėdamas teisėtai stebėti ir kontroliuoti kaip jo darbuotojai naudoja, pavyzdžiui, suteiktą IT įrangą?

Darbdavys privalo išsamiai dokumentuoti informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo bei darbuotojų stebėsenos, jei ji atliekama, tvarką: kokie darbuotojai, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis bus stebimi. Paprastai tariant, reikia turėti vidinį teisinį dokumentą, reglamentuojantį šiuos klausimus (pvz. „Darbuotojų stebėjimo darbo vietoje tvarka/taisyklės” ar pan.). Tokiame dokumente turi būti reglamentuojama, ar bus stebimi visi darbuotojai (jei ne – kaip bus atrinkta, kurie darbuotojai bus stebimi), ar bus stebimas naudojimasis visais darbdavio resursais (suteiktomis IT ir kitomis telekomunikacinėmis priemonėmis) ar įrankiais (jei ne, kokie konkrečiai resursai ar įrankiai bus stebimi), ar bus vykdoma nuolatinė ar periodinė stebėsena (jei periodinė, koks bus jos periodiškumas ir nuo ko jis priklausys) ir t.t.

Darbuotojai turi būti pasirašytinai ar kitu informavimo faktą įrodančiu būdu supažindinti su tokia tvarka ir ji turi būti aiški, jog darbuotojai suprastų jų asmens duomenų tvarkymo darbdavio veikloje apimtį, pasekmes ir kad vėliau jiems nebūtų netikėta, kaip naudojami jų asmens duomenys, ir taip užtikrinant tinkamą skaidrumo principo įgyvendinimą.

Pavyzdžiui, UAB „Įmonė“ vadovybė įtaria, jog vienas iš bendrovės darbuotojų konkuruojančiai bendrovei persiunčia ar kitaip nelegaliai perduoda jautrią (konfidencialią) komercinę informaciją, todėl darbdavys pradeda stebėti tokio darbuotojo darbinio el. pašto turinį. Kitas dažnas praktikoje pasitaikantis atvejis, kai darbuotojas visaip bando įsirašyti (pvz. į USB atmintinę), persisiųsti, atsispausdinti darbdavio konfidencialią informaciją, kuria disponuoti jam nepriklauso pagal atliekamas funkcijas.

Teisminė praktika yra parodžiusi, jog darbuotojo iš anksto rašytinai nesusipažinus su tokia stebėjimo (patikrinimo) galimybe, teismai tai gali vėliau traktuoti kaip darbuotojo privatumo pažeidimą (darbuotojo skundo ar pan. atveju). Pavyzdžiui, 2017 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime Bărbulescu prieš Rumuniją itin išsamiai pasisakė dėl teisės į privatumą užtikrinimo.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas aiškiai pripažįsta darbdavio pareigą gerbti darbuotojų teisę į privatų gyvenimą ir į asmens duomenų apsaugą. Taip pat nustato, kad darbdaviui įgyvendinant nuosavybės ar valdymo teises į darbo vietoje naudojamas informacines ir komunikacines technologijas negali būti pažeidžiamas darbuotojų asmeninio susižinojimo slaptumas.