Vis dažniau į mūsų kasdienybę įsilieja įdomi naujovė – dirbtinis intelektas (DI). Tai jau gali išbandyti beveik visi kompiuterių ir šiuolaikinių išmaniųjų telefonų naudotojai. Ir panašu, kad ši naujovė netolimoje ateityje įsitvirtins daugumos žmonių gyvenime. Man tai patinka, nes įdomu, ir norisi atrasti vis kažką naujo. Ko gero, daugelis galvoją taip pat. O ką tai reiškia mūsų kasdienybėje?

6eo tech (flickr.com) iliustracija

Pirmiausia tai palengvins ne tik paprastų naudotojų, bet ir įvairių sričių specialistų darbą. DI gali sukurti gyvenimo aprašymą (CV), parašyti tekstą jūsų prašoma tema, taip pat nupiešti bet kokį norimą paveiksliuką. Be abejo, ir pagal jūsų užklausą DI suras beveik bet kokią jus dominančią informaciją.

Iš šalies žiūrint atrodo, kad DI yra visagalis ir gal neužilgo pradės pats mąstyti bei reguliuoti žmonių gyvenimą. Maža to, kai kas jau nuogąstauja, kad DI kada nors susivoks esantis protingesnis už jo kūrėją – žmogų ir gal netgi pradės reikalauti savo teisių. Ar dar blogiau – pradės kenkti savo kūrėjui arba eiliniam vartotojui.

Be abejo, galima susikurti įvairių sąmokslo teorijų. Bet man atrodo, kad pirmiausia viskas priklausys nuo žmogaus. Galbūt jis galės kam nors pakenkti, bet tai padarytų ne pats DI.

Jaučiu, kad čia pradeda lįsti viena nenuginčijama problema: DI ims kurti netikrą gyvenimą. Kas įrodys, kad pavyzdžiui, aš praeitą vasarą nebuvau Kinijoje ar kažkur prie Šiaurės poliarinio rato. DI labai meistriškai „įmontuos“ mane bet kur, kur tik aš panorėsiu.

Arba sukurs gražų, už širdies griebiantį sveikinimą ar laišką artimam žmogui. Bet juk visa tai netikra. Čia nėra širdies, nėra jausmų ir nėra tikro gyvenimo.

Ar DI padės kurti artimesnius santykius tarp žmonių? Abejoju. Jau prieš porą dešimtmečių atsiradę mobilieji telefonai įrodė, kad visas gyvenimas persikėlė būtent į šiuos išmaniuosius įrenginius.

Bet netikro gyvenimo iliuziją kuria ne tik DI. Prie to jau senokai prisideda ir maisto pramonė. Įvairūs saldikliai, skonio stiprikliai ir panašūs dalykai iškreipė tikro gyvenimo paveikslą.

Pamenu kokį skanų ir kvepiantį vyną gamindavo Anykščiuose. Iš tikrų aronijų ir serbentų uogų. Kaip prieš trisdešimt–penkiasdešimt metų kaime. Bet šiuolaikinės technologijos viską sugadino. Be abejo, dėl didesnio pelno. Atsirado netikras vynas, pagamintas iš kažkokių kvapių esencijų, vandens ir spirito.

Kažkada gaivinęs gyvas alus pavirto alaus skonio gėrimu, kurį galima laikyti bene mažiausiai puse metų. Atsimenu kaip prieš keletą dešimtmečių uostamiesčio alaus mėgėjai pyko ir liūdėjo, kad miesto alaus darykla nusprendė pasterizuoti savo gaminamą alų. Vyrai sakė, kad gėrimo skonis visai ne toks, nes alus nebegyvas. Šiandien aš Lesterio parduotuvėse galiu nusipirkti alaus ir vyno gaminimo rinkinių, kuriuose yra tik kažkokie milteliai. Pakanka juos sumaišyti su vandeniu ir po kurio laiko laukti gėrimo.

O kaip mane juokina per Lietuvos televizijas reklamuojamas netikras alus ir vynas. Nealkoholinis. Nors visi supranta, kad potekstėje slypi tikresni produktai. Teko ragauti ir vieno, ir kito. Atvirai sakant, nenorėčiau tokiais gėrimais vaišintis dar kartą ar juo labiau ką nors pavaišinti. Ypač vynu, kuris nė kiek nepanašus bent jau pagal skonį. Vynas priminė atskiestas ir prarūgusias sultis, nuo kurio vos neapsivėmiau.

Girdėjau, kad yra ir netikra degtinė, taip sakant, nealkoholinė. Bet čia jau daug proto nereikia, užtenka į taurelę įsipilti vandens. Geriau iš krano, nes bent kažkiek smirdės, ypač jei vandentiekio sistema kažin kada valyta.

Jau senokai parduotuvių lentynose atsirado netikro pieno, sviesto, dirbtinių saldiklių, gaiviųjų gėrimų, chemijos prifarširuotų dešrų, dūmo skystyje išmirkytos mėsos produktų, net su chemija išpūstos duonos ir batono. Žmonės tai valgo, o po kurio laiko prikimba koks nors vėžys ar kitos nelabai pagydomos ligos. Ir visa tai dėl to, kas sukuria netikro gyvenimo iliuziją. Ar ne per didelė kaina džiaugtis netikru gyvenimu?