Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-08-25 |
Švenčiant Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos metines visada susikoncentruojama į sausio 15-ąją, kai 1923-iaisiais slaptos karinės operacijos metu miestą užėmė sukilėliais persirengę Lietuvos kariškiai ir šauliai, tačiau juridiniai krašto perdavimo reikalai tęsėsi dar daugiau nei dvejus metus.
Tik 1925-ųjų rugpjūčio 25 d. – lygiai prieš šimtą metų – buvo baigtas tarptautinis juridinis Klaipėdos krašto įjungimas į Lietuvos valstybę. Galutiniu tašku tapo Klaipėdos krašto konvencijos signatarinių valstybių ratifikacijos dokumentų deponavimas.
Ambasadorių konferencija 1923 m. vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti Lietuvos valstybei tik suteikiant kraštui autonominį režimą. Be to, turėjo būti duotas laisvas tranzitas iš lietuvių ir lenkų gyvenamųjų sričių bei grąžintos santarvininkų administracinės ir okupacinės išlaidos. Klaipėdos krašto prijungimo operacijos politinis architektas, tuometinis premjeras Ernestas Galvanauskas savo prisiminimuose pabrėžė, kad nebuvo galima sutikti su tokiomis sąlygomis ir faktu, jog sutartį ir krašto statutą reikės tiesiog pasirašyti atvykus į Paryžių be jokių derybų. Tad jam teko lūkuriuoti, nes nebuvo galima tokio pasiūlymo nei atmesti, nei priimti. Todėl ir vasario 20-ąją, kai prie Karo muziejaus Klaipėdos krašto perdavimo proga susirinko milžiniška minia, jis savo kalboje nutylėjo šias sąlygas. Net ir Seime tądien pasakytoje kalboje pasitenkino bendru pranešimu.
Anot istorikės Dalios Čičinienės, sąlygų priėmimas be rezervų Lietuvos Vyriausybei buvo tolygus kapituliacijos pasirašymui ir prisipažinimui, kad iš principo sukilimas pralaimėjo. O sąlygų aprobacija būtų įgalinusi santarvininkus išspręsti Klaipėdos krašto likimą pagal lenkų-prancūzų koncepciją.
Prancūzijos premjeras ir Ambasadorių konferencijos pirmininkas Raymond Poincare pareikalavo ligi kovo 11 d. patikslinti, ar Lietuvos Vyriausybė priima be jokių rezervų Ambasadorių konferencijos sprendimą su visomis jo sąlygomis. Kartu buvo pagrasinta, kad Lietuvos Vyriausybei nedavus patenkinamo atsakymo Ambasadorių konferencija pasilieka sau teisę imtis jai tinkamų žygių ir nutraukia derybas su Lietuvos Vyriausybe dėl Klaipėdos. E. Galvanausko noras atvykti į Paryžių ir iškilusius klausimus išsiaiškinti su Ambasadorių konferencija buvo atmestas.
„Teliko siaurutėlis takas: įteikiau dviejų sakinių raštą Ambasadorių tarybai, kad Vyriausybė pripažįsta vasario 16 d. nutarimo sąlygas, o delegacija vyks į Paryžių tartis dėl statuto ir sutarties“, – rašė E. Galvanauskas.
Derybos dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Šiose derybose Lietuvai atstovavo E. Galvanauskas bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, jiems talkino tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas. Visą 1923 m. vasarą vyko derybos dėl vis naujų konvencijos variantų, bet Lietuvos delegacijos jie buvo atmetami, pateikiant savus pakeitimus ir nuostatas.
Galiausiai Ambasadorių konferencija visą bylą perkėlė į Tautų Sąjungą ir apkaltino Lietuvą, kad ji nevykdanti įsipareigojimų, priimtų pagal Ambasadorių konferencijos vasario 16 d. nutarimą. Anot E. Galvanausko, ultimatumas perduoti bylą Tautų Sąjungai buvo netgi malonus. Dėl to jo našta esą žymiai palengvėjo, „nors Damoklo kardas tebekabėjo“.
Tautų Sąjungos Taryba pagal Urugvajaus atstovo Alberto Guani parengtą nutarimo projektą sudarė komisiją iš trijų nesuinteresuotų, neutralių šalių atstovų. Į ją įėjo pirmininkas, JAV valstybės veikėjas, stambus finansininkas Norman Davis, Nyderlandų atstovas Tautų Sąjungos Taryboje A. G. Kroleris ir Švedijos atstovas prof. M. Hornellis. Komisija pradėjo darbą 1924 m. sausį. Vasarį komisija atvyko į Klaipėdą, lankėsi Kaune, kur buvo E. Galvanausko priimta, o po to išvyko į Varšuvą. Vasario 18 d. komisija grįžo į Ženevą ir jau kitą dieną pradėjo derybas su Lietuvos delegacija, kurią be premjero sudarė V. Sidzikauskas, Užsienio reikalų ministerijos Vakarų ir Politikos departamentų direktorius Bronius Kazys Balutis ir Lietuvos ambasadorius Italijoje Petras Klimas.
„Susitarimas buvo pasiektas komisijos pirmininko Daviso nemažo lankstumo, taip pat Anglijos diplomatijos dėka. Naujajame projekte, kuris buvo priimtas Tautų Sąjungos Tarybos, nebebuvo vietos Lenkijai uosto administracijoje, taip pat laisvos zonos uoste, laisvo tranzito per Lietuvą. Dėl to, kad nebebuvo akcentuojamos Lenkijos teisės, Lietuvos delegacija jį priėmė. Prieštaravo tik Prancūzijos atstovas, bet, anglų ir italų atstovams pritariant, ir jis nusileido“, – rašo istorikė Aldona Gaigalaitė.
Pats E. Galvanauskas vertino, jog didelis laimėjimas buvo tai, kad sutrukdyta Lenkijai, bet numatyta krašto autonomijos apimtis kėlė susirūpinimą – „Lietuva galėjo šeimininkauti tik labai atsargiai“.
Klaipėdos krašto konvencija, Klaipėdos uosto ir tranzito statutai buvo pasirašyti 1924 m. gegužės 8 d. Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija tapo vadinamosiomis signatarinėmis valstybėmis. Jos įsipareigojo saugoti Klaipėdos krašto autonomiją.
Lietuvos vyriausybė Klaipėdos krašto perdavimo jai dokumentus pasirašė gegužės 17 d., šie dokumentai buvo deponuoti Paryžiuje rugsėjo 27 d., o spalio 3 d. Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai konvencija buvo įregistruota Tautų Sąjungos sekretoriate (Lietuvos Seimas konvenciją patvirtino tų metų liepos 30 d.).
Tačiau signatarinės valstybės neskubėjo. Jų ratifikacijos dokumentai buvo deponuoti tik 1925 m. rugpjūčio 25 d.
Istorikas, diplomatas Vytautas Žalys „Atvirai Klaipėdai“ yra sakęs, kad Klaipėdos konvenciją vienareikšmiškai galima vadinti Lietuvos sėkme.
„Aišku, gali teisininkai imti konkrečius konvencijos straipsnius ir cituoti sakydami – palaukit, palaukit. Aš visgi vertinčiau strategiškai – Klaipėdos prijungimo legalizavimas buvo didžiulė Lietuvos diplomatijos ir valstybės sėkmė. Manau, kad mes išsikovojom maksimaliai ką galėjome. Bet koks konfrontacijos atsiradimas derybų procese buvo labai pavojingas, nes galėjome pralošti viską kaip žaidžiant pokerį – sublefavęs gali laimėti viską, bet kartu ir viską pralošti”, – teigia V. Žalys.
Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas savo ruožtu tvirtina, jog konvencija buvo kaina, kurią Lietuva turėjo sumokėti už tai, kad gautų Klaipėdos kraštą teisėtu būdu, o ne kaip iškovotą trofėjų. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad kraštas atitektų Lietuvai Versalio sistemos rėmuose, o ne tą sistemą pažeidžiant.
Taip pat Ukrainos dalį atsirėkė „žali žmogeliukai”,kažkaip matytas vaizdelis piešiasi,o ir kacapų dar prisileidom,ar nebus kita kolonizacija? Sprendžiant iš valdžiasnukių veiksmų,prie to einama sparčiu tempu! Jie tautą nori apginti nuo kacapų,bet nesugeba bomžų supuvusių nuo Biržos tilto nukrapštyti,bei nuo H.Manto 5 namo!
Įdomus ir naudingas istorinis straipsnis, ačiū.
Tai ką,lietuviai užėmė Klaipėda?.Manau reikėtų ją grąžinti buvusiems šeimininkas. Čia kolonizacija!!!
Klaipėda žemaičiu , Vilnius ,Kaunas , įvažiavimas su spec. leidimais – mokamas į Klaipėdos biudžeta .
O ne kuršių?