Ligi šiol Saulių Skvernelį buvo galima laikyti jei ne laimės kūdikiu Lietuvos politikoje (prisimenant, kaip kai kurios politinės partijos rėžė sparnus aną kadenciją aplink ką tik atsistatydinusį vidaus reikalų ministrą), tai beveik širdžių premjeru.

Kuris buvo gana griežtas tiems, kuriems reikia (pasienio policininkų šaudomiems kontrabandininkams bei konservatoriams), turėjo tefloninį sluoksnį (kaip kadaise socialdemokratų – buvusių komunistų patriarchu vadintas Algirdas Brazauskas), prie kurio nelipo veik jokia kritika (dar greičiau – toji kritika tiesiog nuo jo atšokdavo ir užtikšdavo atgalios ant kritikų dvokiančia substancija), kuris tarsi užburtąja fleita grojo stebuklines mantras apie tiesiog Lietuvoje dar neregėtas reformas, kurias įgyvendina jo vadovaujama vyriausybė. Pūtė fleitą ir dar šiek tiek imitavo visuotinai neišrinktą, tačiau šalies vadovą.

Tos mantros labai patiko tautai, nes kėlė iliuziją, kad gyvenimas gerėja ir netrukus pagerės taip radikaliai, kad nežinia, kaip su tokia gerove teks susigyventi, o dėl reformų niekam nieko neskauda (ne taip, kaip prie Andriaus Kubiliaus arba Aleksandro Abišalos).

Visas šis kortų namelis griuvo vos per vieną-dvi savaites. Užteko vieno padoresnio streiko, kurį paskelbė dalis Lietuvos mokytojų. Teflonas tapo magnetu.

Nepolitinių „profesionalų” vyriausybės modelis, kuris tuos porą metų buvo peršamas it dangaus mana, išgaravo kaip ryto rūkas rudenį. O pats premjeras pasirodė esąs it ne kažin ką politikos krizės metu gebantis snarglius. Išskyrus pyktį, panieką oponentams bei sąmokslo teorijų kūrimą. Politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus požiūriu, ir p. Skvernelio sėkmė prezidento rinkimų maratone tapo labai abejotina.

Ar tai – didelė naujiena? Ko gero, ne. Ponas Skvernelis su mokytojais bendravo bjauriai, tačiau ne esmingai bjauriau nei prieš porą mėnesių su žiniasklaida. Arba dar anksčiau – su tuometiniais politiniais oponentais, kuriuos Seime siūlė užčiaupti (dabar jau Remigijus Žemaitaitis kažkur prie valdančiosios koalicijos).

Svarbiausia pamoka šiuo atveju, manding, turėtų būti staiga ir negrįžtamai išsisklaidžiusi „profesionalų” vyriausybėje iliuzija. Ne tik dėl to, kad tie „profesionalai” be politinės atramos Seime būtų kaip nors pasmerkti iš anksto be jokių kitų variantų.

Kad ir kiek p. Skvernelis dabar lotų apie tautai ir valstybei pragaištingus „Kubiliaus laikus”, užmuškite mane, tačiau politikas Gintaras Steponavičius Švietimo ir mokslo ministerijoje (ŠMM) tąsyk buvo nepalyginamai šviesesnis personažas už dabar iš posto išverstą Jurgitą Petrauskienę (nors po jos inauguracijos mano pažįstamieji, susiję su švietimo sistema, buvo nusiteikę itin optimistiškai). Todėl kad dabar teisiamųjų suole sėdintis Steponavičius į ministro kėdę tūpė su parengtu reformų portfeliu, su kurio turiniu buvo supažindinta diduma švietimo sistemos interesų grupių. Kitaip tariant, jis buvo suvalgęs ne vieną kalną šio sektoriaus druskos.

Lyginant p. Petrauskienę ir stebint jos veiklą iš šalies, neatrodė, kad ji prispaudė svarbiausią ŠMM kėdę turėdama konkrečių idėjų. Dabar galėčiau beprasmiškai spėlioti, ar ji buvo kažkieno statytinė, kurią ruoštasi tampyti už virvelių (po teisybei, linkstu labiau kaip tik prie tokios versijos), taip pat ir taisant p. Steponavičiaus reformų palikimą, ar tiesiog buvo pasirinkta kaip administratorė, kažkam tikintis, kad sugebės gesinti gaisrus ir palaikyti sistemos gyvastį. Neišdegė nei viena, nei kita.

Jeigu mano pirmasis spėjimas yra arčiau tiesos, dabartiniam premjerui teks labai pasistengti rasti lyderio kandidatūrą į tą ministeriją. Nes be viso kita per dvi paskutines savaites išaiškėjo, kad p. Skvernelio (kaip jis viešai nurodo) atrastas kandidatas vėliau gali būti tiesiog rankos mosteliu paaukotas dėl nuosavos politinės ramybės, iškilus net ne tikrai krizei, o krizelei. Pavymui prie nuverstos galimo kandidato kupros prikabinant kokį nors „geopolitinį kontekstą” arba eilinį „konservatorių sąmokslą”. O tą nejaukią naštą teks nusipurtyti asmeninėmis pastangomis, niekam nepadedant.

Ministerijos kolegijų salėje apsigyvenę streikuojantys mokytojai – ne dovanėlė bet kuriam politikui. Ir dievaži – aš nežinau, kaip tokią situaciją 2008-2012 m. būtų suvaldę p. Steponavičius ir jo šefas – p. Kubilius.

Nes mokytojai, kad ir kas ką sakytų – nėra teroristai. Tačiau nuoširdžiai manau, kad p. Skvernelis ir p. Petrauskienė turėjo visas galimybes tokios kaimynystės išvengti.

Dabar tebesamą padėtį reikės tvarkyti kantriai, nuosekliai ir nemanant, kad teisėsaugininkai šiandien privalo atidirbti valdžiai už pernai dosniau padidintas algas.