Daug kas iš mūsų dar atsimena laikus, kai didžiavomės Lietuvos kelių kokybe. Grįždami namo iš Latvijos ar Lenkijos, išdidžiai sakydavome, kad kaimynams reikėtų pasitempti.

Praėjo geras dešimtmetis ir situacija radikaliai pasikeitė. Dėl nuolatinio lėšų stygiaus Lietuvos kelių priežiūrai situacija jau daug metų eina vis blogyn. Į lenkų ir latvių kelių būklę mes lietuviai jau žiūrime su pavydu.

Pačiam tenka labai daug laiko praleisti už vairo. Verslo plėtros reikalais dažnai lankausi Estijoje, Latvijoje. Lenkijoje. Ir nuolat stebiu, kaip progresuoja šių valstybių keliai. Deja, Lietuvos keliuose matau, kad sparčiai progresuoja tik vidutinio greičio matuokliai, trikojai, stacionarūs radarai ar net specialūs radarai, tiesiog skirti mašinoms fotografuoti. Lenkija jau seniai mus aplenkė savo naujomis autostradomis nuo Suvalkų iki Ščecino (per Varšuvą), o kaimynai latviai susitvarkė visus kelius ir žiemą juos valo kur kas geriau, nei mūsiškiai.

Akivaizdu, kad keliams tvarkyti skiriamų Kelių priežiūros programos pinigų nepakanka. Paradoksalu, bet jos yra net mažinamos. Štai valstybės biudžete keliams tvarkyti kitąmet numatyta tik 715,5 mln eurų, kai šiemet buvo skirta 773,2 mln eurų.

Akivaizdu, kad kiekvienais metais mažėja ir ES finansavimas keliams. Jeigu šiemet buvo skirta 81,6 mln eurų, tai kitais metais numatoma tik 41, 8 mln eurų.

Nereikia net kalbėti, kad drastiškai prastėjanti Lietuvos kelių būklė turi tiesioginės įtakos kelių eismo saugumui ir augančiam avaringumui. Dėl to mes prarandame žmonių gyvybes. Taip pat patiriame didelę ekonominę žalą, nes tai labai apsunkina galimybes konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis dėl investicijų pritraukimo ir naujų darbo vietų sukūrimo.

Reikalingi esminiai pokyčiai, iš esmės keičiant finansavimo organizavimą kelių tiesimui, remontui ir priežiūrai.

Pirma, žmonės pirkdami kurą ir mokėdami akcizo mokestį, tuo pačiu susimoka ir už kelių būklės gerinimą. Tačiau niekaip nepateisinama, kad nuo sumokėtų degalų akcizų tik 30- 40 procentų lėšų patenka į kelių fondą, kiti pinigai patenka į bendrą biudžetą ir savo tiesioginės paskirties neatlieka. Laikas aiškiai nustatyti, kad didesnė sumokamo akcizo dalis patektų tiesiogiai keliams finansuoti.

Antra, jau daugelį metų Lietuvoje svarstoma įdiegti elektronines kelių rinkliavos informacines sistemas sunkiasvoriam transportui. Būtina imti ir padaryti tai. Tokia sistema leistų kur kas efektyviau surinkti mokesčius iš kelių naudotojų, nes dabartinė vinječių sistema yra atgyvena.

Trečia, Lietuva yra vienintelė iš nedaugelių ES valstybių, kuri tiesiant ar kapitaliniai remontuojant kelius netaiko viešos privačios partnerystės principo. Toks būdas leistų iš karto sutelkti didesnį kiekį pinigų iš privačių investicijų kelių būklei gerinti, o valstybės per ilgesnį laiką šias atliktas investicijas apmokėtų.

Ketvirta, iš visų keliams skiriamų lėšų dabar tik 33 procentai yra skiriami savivaldybių keliams tvarkyti, likusieji pinigai lieka valstybiniams keliams. Būtina peržiūrėti šią proporciją, didinat savivaldybės skiriamų lėšų dalį, tačiau tuo pačiu sudarant galimybę LAKD didesnes galimybes skolintis lėšas valstybinės reikšmės projektams finansuoti.

Ir dar. Apie aplinkosauginę kultūrą įrenginėjant ar tvarkant kelius. Lietuvoje svarbesnių kelių ruožai, kurie driekiasi per miškingas vietoves, yra aptvėrinėjami tvoromis nuo laukinių gyvūnų. Tačiau niekur nemačiau nei vieno gyvūnams skirto tilto ar požeminės perėjos, kurių apstu Švedijoje ar kitose Vakarų Europos valstybėse. Juolab kad ES turi specialius fondus, iš kurių finansuoja tokius aplinkosaugai svarbius inžinerinius sprendimus.

Dejuoti, kad Lietuvos keliai vis blogėja ir kad nieko negalime padaryti, yra bejėgiškumo ženklas. Tiesiog reikalinga politinė valia ir aiškūs sprendimai, keičiant Lietuvos kelių finansavimo organizavimą, nes dabar egzistuojantis modelis jau nesikeitė daugiau kaip 20 metų ir jis jau seniai nebeatitinka šiuolaikinio gyvenimo iššūkių.