Klaipėdietis, duomenų analitikas, savarankiškas investuotojas Kęstutis Kvaraciejus tikina, kad skaičiuose jis įžvelgia daugybę kitiems sunkiai randamų įdomybių, tačiau visiškai nesiginčija su matematikos nemėgstančiais.

Visgi jis rekomenduoja net jauniems nuomonės formuotojams, scenos žvaigždėms ar perspektyviems sportininkams pasidomėti, kaip tinkamai elgtis su didžiuliais uždirbtais pinigais, antraip gali tekti patirti didelį nusivylimą. Kur dideli pinigai – ten ir savanaudžiai „patarėjai“.

„Atradau savo individualią investavimo strategiją, tad dabar tam skiriu 2-3 valandas per dieną, dažniausiai – naujienoms paskaityti ir pagrindinių rinkos indikatorių stebėjimui“, – apie savo pomėgį pasakoja K. Kvaraciejus.

Jei kelionės, meditacijos ar savas širdžiai mielas darbas – jūsų laimės šaltinis, vadinasi, jūsų investicija pasitvirtino.

„Svarbiausia, kad žmogus jaustųsi laimingas. Aš irgi to ieškau“, – juokiasi paskaitas jaunimui apie finansinį raštingumą savanoriškais pagrindais vedantis investuotojas.

Ar savarankiško investavimo gali imtis kiekvienas? Iš šono atrodytų, kad tai sritis, skirta gerai išmanantiems ekonomiką.

Savarankiško investavimo tikrai gali išmokti kiekvienas, netgi privalo, ir kuo jaunesniame amžiuje. Žmogaus darbingas amžius yra gana trumpas – apie 40 metų. Tarkim, jeigu žmogus pradeda karjerą būdamas 20-imties, tai, sulaukęs 60 metų, jau turi turėti tvirtą finansinį pagrindą ir pasyvias pajamas tam atvejui, kad galėtų jaustis oriai ir laisvai, kad išėjęs į pensiją galėtų sau leisti keliauti ir mėgautis gyvenimu. Tad labai svarbu pradėti investuoti kuo jaunesniame amžiuje. Akcijų rinka – daugybės faktorių veikiamas laukas, tad investavimas yra daug žinių reikalaujantis darbas. Tam tikra prasme – tai verslo valdymas, nes pirkdami įmonių akcijas iš tikro įsigyjame dalį įmonės verslo, todėl pirmiausia būtina investuoti į žinias. Reikia žinoti pagrindinius rinkos mechanikos ir dinamikos principus, suprasti ekonomikos, vadybos, buhalterijos ir net geopolitikos pagrindus. Tačiau net ir turint daugybę žinių, visada egzistuoja didelė rizika.

Nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas savarankišku investavimu?

Aš investavimu susidomėjau studijuodamas strateginį valdymą. Puikiai pamenu tą lemtingą momentą. Tuo metu buvo ką tik atsiradę privatūs pensijų kaupimo fondai, o bankai aktyviai siūlė pasirašyti pensijų kaupimo sutartis. Gavęs tokį pasiūlymą atidžiai perskaičiau sutartį, sutarties nuorodas ir sąlygas surašytas smulkiu šriftu. Dokumentuose radau pensijų kaupimo fondo sudėtį ir konkrečias kompanijas, į kurias investuojami fondo pinigai. Kilo natūralus klausimas: jeigu banko valdomas fondas investuoja į šias kompanijas, tai kodėl aš negaliu to padaryti pats, išvengdamas fondo administravimo mokesčių ir išsaugodamas likvidumą. Tuomet pradėjau investuoti „į save“: domėtis fondų valdomomis kompanijomis, skaityti knygas apie investavimą, lankyti įvairius seminarus ir domėtis įmonių finansiniais rodikliais. Tokia buvo mano kelio pradžia.

Kiek dėmesio ir laiko skiriate šiam savo pomėgiui?

Anksčiau buvau toks susidomėjęs, kad šiam pomėgiui skirdavau apie 6-8 valandas kasdien. Analizavau skirtingas rinkas, sektorius ir atskirų įmonių finansines ataskaitas, skaičiau ir klausiau daug analitikų įžvalgų. Bėgant laikui atradau savo individualią investavimo strategiją, tad dabar tam skiriu 2-3 valandas per dieną. Labai svarbu, kad taikoma strategija atitiktų investuotojo psichologines savybes, nes jeigu strategija idealiai tinka man, nereiškia, kad ji tiks ir kitiems.

Į ką dažniausia investuojama – auksą, naftą, statybų verslą ar kita?

Yra tokia patarlė, kad negalima „visų kiaušinių laikyti vienoje pintinėje“. Ji galioja ir investicijų pasaulyje. Portfelio paskirstymas į skirtingas sritis labai sumažina riziką. Rinka yra nuolat banguojanti, vieno sektoriaus kompanijų akcijos kyla, kitų – krinta. Tarkim, pandemijos metu labai kilo farmacijos ir technologijų sektoriai, o aviacijos ir žaliavų sektoriaus kompanijų – labai krito.

Dabar situacija keičiasi, pasibaigus pandemijai farmacijos kompanijų akcijos krito. Centriniams bankams keliant palūkanas bendrovių, turinčių didelius kreditus, tarkim, telekomunikacijų, statybų sektoriaus kompanijų, akcijos krinta, o brangstančios energetinės žaliavos kelia ir energetikos sektoriaus kompanijų vertę.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia į šių sektorių kompanijas investuoti, tiesiog dabar laikas jas atidžiai vertinti. Geriausia investuoti į veiklą, kurią geriausiai supranti, esi šios srities žinovas: jeigu investuotojas gerai išmano žaliavų rinką – tikėtina, kad ten jam labiau pasiseks, negu investuojant į farmacijos sektorių, kur reikalingos visai kitos žinios.

Kur randate visą jus dominančią informaciją?

Skaitau regioninę ir šalies spaudą, nes mane domina, kas vyksta Lietuvoje, taip pat ir užsienio portalus. Labiausiai mėgstu portalą investing.com, nes šiame portale pateikiamos naujienos ir straipsniai iš viso pasaulio. Ten galima lengvai surasti naujausią informaciją iš Kinijos, Vokietijos, Kanados ir kitų šalių. Kompanijų analizei naudoju morningstar.com ir savo brokerio informacinę bazę.

Kas diktuoja tendencijas šioje srityje?

Apie tai rašo rinkos analitikai, tačiau jų informacija būna labai subjektyvi.

Kas jums yra investavimo guru užsienyje, o gal Lietuvoje?

Teko skaityti kompetentingo „The Wall Street Journal“ analitiko nuomonę, kad energetikos sektorius niekada neatsigaus, tačiau tai nepasitvirtino, tad netgi geriausių analitikų ir ekspertų nuomones būtina vertinti kritiškai, neskubant, apsvarstant, tikrinant. Investuojant galima pasikliauti tik sukauptomis žiniomis ir savimi, tad, kaip ir minėjau, pirmiausia ir svarbiausia investicija – dėmesys savo akiračio plėtimui.

Ar teko kada savarankišku investavimu nusivilti? Netekti investuotų pinigų?

Nusivilti neteko, tačiau teko patirti ir nesėkmių. Investuotojai daro dviejų tipų klaidas: atlieka per daug sandorių ir pradeda tikėti, kad žino, kur judės rinka. Aš padariau abi klaidas. Kainavo brangiai, bet teko susitaikyti su finansiniais nuostoliais ir gerai išmokti pamokas. Supratau, kad labai didelės reikšmės turi ir psichologinis pasiruošimas.

Kodėl?

Investicijos vertė gali kilti arba kristi, tačiau abiem atvejais reikia turėti aiškų veiksmų planą ir išlaikyti šaltą protą. Mano nesėkmę lėmė tai, kad sudaręs netinkamą sandorį negalėjau susitaikyti su mažu nuostoliu ir tikėjau, kad rinka pasisuks mano naudai. Deja, rinka pasirodė negailestinga. Tačiau klaidos yra neišvengiama mokymosi dalis: savo klaidas gerai apmąsčiau, padariau išvadas ir dirbu toliau. Mano padaryta klaida – tai duomenys analizei (juokiasi).

Greičiausiai bus skaitytojų, kurie sakys, kad patikimiausia investicija – nuoširdus fizinis ar bent savas kasdienis darbas, be jokių burtų…

Ir tikriausiai jie bus teisūs. Geriausia daryti tai, ką išmanai geriausiai, ir negaišti laiko tam, kas neįdomu. Tačiau finansinis raštingumas būtinas kiekvienam, kad savo srityje geriausias specialistas žinotų, kaip elgtis su laisvais pinigais. Pinigai, gulėdami sąskaitoje, nuvertėja kartu su infliacija, o norint tuos pinigus įdarbinti reikalingos žinios.

Jaunimas svajoja daug ir per kuo trumpesnį laiką užsidirbti pinigų, tad jaunųjų svajotojų pelningų profesijų viršūnėse – nuomonės formuotojai, sportininkai, scenos žvaigždės. Visai ne savarankiškas investavimas.

Jaunų žmonių privilegija – svajoti ir matyti pasaulį rožinėmis spalvomis, tačiau stebuklų nebūna… Dešimt tūkstančių valandų taisyklė sako, kad norint tapti savo srities ekspertu, reikia tam skirti tūkstančius valandų. Taigi, jei vaikas nuo mažens sportuoja ir laikosi trenerių nustatytos disciplinos režimo, tai atitinkamai 10 tūkstančių valandų limitą pasieks labai jaunas bei neįgijęs svarbių gyvenimiškų patirčių, kurios išmoko mus ir santykio su pinigų taupymu, investavimu. Tuo tarpu su dideliais pinigais ateina ir finansiniai „patarėjai-konsultantai“, kiti interesantai, kurie nori pasinaudoti, t. y. prisipildyti savas kišenes. Finansinis raštingumas būtinas visiems: ypač perspektyviems ir milijonus uždirbantiems sportininkams, scenos žvaigždėms ir t. t. Tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaida ne kartą aprašė, kaip žinomas sportininkas ar scenos žvaigždė finale lieka nepasiturintys, nes neturėjo žinių, leidžiančių tinkamai pasirūpinti uždirbtu dideliu atlyginimu.

Jaunimui labai svarbu suprasti esminį investavimo principą: kad tai, ką darome dabar, turi duoti naudą ateityje. Vadovaujantis šiuo principu investuoti galima į labai daug dalykų: į žinias, į asmeninę sveikatą, į santykius ir panašiai. Visada sakau, kad svarbiausia investuoti būtent į šiuos dalykus. Kuomet žmogus skiria laiką žinioms, tobulėja profesinėje srityje, yra sveikas ir turi darnius santykius – tai pas jį būtinai ateis ir pinigai.

Dažnas vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus pasakytų, kad investavimas ne jam, o turtingiesiems…

Berods Džonas Rokfeleris (John Rockfeller) yra pasakęs: išleisk vienu doleriu mažiau, negu uždirbi, ir tu būtinai tapsi milijonieriumi. Šiuo principu turėtų vadovautis kiekvienas, gaunantis vidutines arba mažas pajamas. Yra tokia idėja, kad kiekvienas dirbantis žmogus, gavęs atlyginimą, turi pirmiausia išmokėti atlyginimą sau. Šis sau išmokėtas atlyginimas – sutaupyti pinigai, kurių nevalia leisti, nebent investuoti. O dabar klausimas: kiek reikia mokėti sau? Tiek, kiek save vertini. Jeigu manai, kad esi vertas daug – būk malonus ir mokėk daugiau. Jeigu neišgali mokėti daugiau – vadinasi, tiek tevertas ir galbūt laikas kažką keisti?

Galbūt aplinkybės išties tokios, kad žmogus gali gyventi nuo algos iki algos, tačiau tada, kad jis pradeda susimąstyti apie savo finansinių galimybių padidinimą – prasideda investicija į ateitį. Jeigu žmogus nesiliaus apie tai galvoti, tai tik laiko klausimas, kada jis pradės veikti: galbūt pakeis darbą arba aplinką ir pradės bendrauti su kitais žmonėmis ir po kurio laiko pajus rezultatus, galės mokėti sau deramą atlyginimą. Kaip sakiau, investavimas – labiau psichologija nei matematika.

Lietuvoje siaučia finansiniai sukčiai, o jų pažadais patikėję tautiečiai praranda vis didesnes sumas. Kaip neužkibti ant jų kabliuko?

Deja, į sukčių pinkles žmonės patenka labai dažnai. Taip nutinka, nes žmonės patiki sukčių pasakojamomis istorijomis ir susižavi greitu pelnu. Sukčiai labai tobulėja, taiko vis naujesnes metodikas. Ypač greitai jie tobulėja skaitmeninėje erdvėje, kur naujos technologijos ir didėjantis dirbtinio intelekto panaudojimas piktavaliams atveria praktiškai neribotas galimybes.

Garantuoto recepto, kaip nuo jų apsisaugoti, nėra, tačiau reikia žinoti bent jau kelis bazinius principus. Sukčiai naudoja aktyvių „pardavimų“ metodą ir masiškai „atakuoja“, žmonėms teikdami įvairius pasiūlymus. Taigi, pirmiausia reikia nespausti jokių aktyvių nuorodų gaunamų elektroniniu paštu, SMS žinutėmis ar kitais kanalais, net jeigu tos nuorodos atrodytų labai įtikinamai. Antra, netikėti jokiais neaišku iš kur skambinančiais konsultantais, ekspertais ir brokeriais, siūlančiais greitą pelną. Licencijuoti ir patikimi brokeriai niekada aktyviai nesiūlo, kur investuoti, tačiau nuolat kartoja apie galimas rizikas. Ir trečia – gavus „gerą“ pasiūlymą neskubėti ir netikėti skatinimais, kad būtent šiandien geriausia diena. Rinka niekur nedings rytoj ar po metų, joje visada bus progų uždirbti. Galima gavus pasiūlymą pasitarti su teisininku ar licencijuoto banko brokeriu. Jie užduos reikiamus klausimus dėl rizikų, kapitalo apsaugos, pinigų išėmimo. Tai labai svarbu! Beje, sukčiai investuotojus dažnai apgaudinėja rodydami netikras ataskaitas, jose investicijos atrodo labai pelningos ir norisi jas dar labiau papildyti, tačiau pabandžius investuotus pinigus atsiimti – sukčiai dingsta ir pinigai prarandami.

Lietuvaičiai dažniausiai nukenčia nuo kitų šalių finansinių sukčių, kurie lieka nepasiekiami mūsų teisėsaugos organams, tad ir nebaudžiami.

Taip, labai dažnai sukčiai veikia būdami kitoje šalyje. Naudodami informacines technologijas sukčiai gali veikti visame pasaulyje. Tai labai apsunkina darbą teisėsaugai bandant juos išaiškinti. Finansinio raštingumo didinimas – plačiai pasaulyje taikoma prevencinė priemonė. Neužtenka būti atsargiems, būtina žinoti, kur tiksliai būtinas tas atsargumas – mes visi turime būti maksimaliai atsargūs, kai reikia atskleisti savo asmeninius duomenis. Valstybė taip pat taiko tam tikras priemones, licencijuoja finansinių maklerių įmones, tačiau tam, kad patikrinti licenciją, jau reikia turėti tam tikrų žinių, reikia eiti į Lietuvos banko portalą bei specialios paieškos laukelyje tikrinti licenciją. Manau, kad kuo daugiau bus kalbama apie tai, tuo didesnė tikimybė išvengti sukčių pinklių. Bent jau šio straipsnio skaitytojai tikrai susimąstys.

Gal įtarimą turėtų sukelti ir siūloma investicijos grąža, kuri sukčių „pasaulyje“ būna gerokai didesnė nei rinkoje? O kokio uždarbio galima tikėtis investuojant įprastai?

Pirmiausia reikia atskirti spekuliavimą nuo investavimo. Spekuliavimą galima palyginti su trumpu sprintu. Rinkos spekuliantai dažnai uždirba didelius pelnus, tačiau dar dažniau patiria didelius nuostolius. Investavimas – tai tarsi ilgalaikis maratonas, tai lėtas, bet mažiau rizikingas. Investavimo privalumas atsiskleidžia per sudėtines palūkanas, kuomet gaunami dividendai yra investuojami dar kartą. Taip gaunamas vadinamas sniego gniūžtės efektas, kuris akivaizdžiai tampa pastebimas tik po 5-7 metų. Sakyčiau, kad per metus tikėtis 10-15% metinės grąžos būtų labai, labai geras rezultatas, tačiau svarbu ne metinė grąža, bet keleto metų vidutinė metinė grąža, tarkim, jeigu investuotojas 10 metų iš eilės vidutiniškai uždirba 5% grąžą, tai rodo, kad jis yra stabilus – o tai investavime yra svarbiausia. Jeigu kažkas sako, kad gali uždirbti daugiau kaip 30% – žiūrėkite labai įtariai, nes tikėtina, kad kažkas nusitaikė į jūsų santaupas.

Ką manote apie investavimą į virtualius pinigus?

Kriptovaliutų rinka vis labiau traukia investuotojų dėmesį. Aš taip pat stebiu, kas vyksta šioje rinkoje, tačiau kol kas tai neatitinka mano investavimo strategijos. Tai labiau rizikingas spekuliavimas negu investavimas. Žmonės perka kriptovaliutas su viltimi, kad ateityje kaina kils, tačiau retas gali suprantamai paaiškinti, kodėl bitkoino kaina turėtų kilti. Šiuo klausimu man priimtiniausia Voreno Bafeto (Warren Buffett) mintis, kad „neinvestuok į tai, ko nesupranti“. Verslas, į kurį investuoji savo pinigus, turi būti aiškus ir suprantamas.

Jūsų profesija – analitikas, vidaus auditorius. Gal galite papasakoti apie tai daugiau?

Aš studijavau strateginį valdymą, o profesija – vidaus auditorius. Darbe nuolat vertinu įvairius procesus ir jų efektyvumą. Duomenų analizė ir tinkamas jos interpretavimas – labai svarbi mano darbo dalis. Skaičiais išreikštų duomenų analizė tarsi kūryba – ją reikia interpretuoti įmonės vidinės ir išorinės aplinkos kontekste, nustatyti galimas rizikas ir galimybes, galiausiai – ir jas paversti sprendimais. Šios „kūrybos“ metu sukuriami unikalūs ir inovatyvūs sprendimai bei produktai.

Tarkim, vienos dantų pastos gamintojai, apdoroję aibę duomenų, nusprendė, kad norint padidinti pardavimus reikia padidinti dantų pastos tūbelės skylę. Paprastas ir netikėtas sprendimas padėjo uždirbti papildomus milijonus, tačiau po šiuo sprendimu slypi milžiniškas analitikų darbas ir netikėtos išvados.

Gal klientai visai be reikalo sunaudojo daugiau dantų pastos?

Klientai taip pat turėtų gerai pagalvoti, kam leidžia savo pinigus. Dažnas esame nusipirkę tai, ko nereikia. Deja, minimu atveju klientas, perkantis dantų pastą, tikriausiai nepastebėjo, kad ji baigėsi savaite anksčiau. Tai atkreipia dėmesį į kitą reiškinį, kad kartu su ekonominiu ir socialinės gerovės augimu didėja ir vartojimas, pasaulis šiuo metu sprendžia, kaip suvaldyti vartojimo krizę. Visos tvarumo ir ekologijos programos yra ne kas kita, kaip vartojimo krizės sprendimo ieškojimas, nemažinant ekonominio augimo tempų. Tai savotiškas ekonominis disonansas, tačiau geresnio kelio nėra.

O kalbant apie vartotojus, tai pirkdami dantų pastą jie ir gavo dantų pastą. Tokia laisvos rinkos logika, kad vienoje pusėje yra laimingas vartotojas, kitoje – pardavėjo pelnas. Buvo bandyta įdiegti kitokius ekonominius modelius, tačiau šis pasitvirtino labiausiai. Juk gautas pelnas yra investuojamas į tolimesnę gamybą, į naujų produktų kūrimą, darbuotojų atlyginimus ir panašiai. Iš pelno mokami mokesčiai, kurie keliauja viešajam sektoriui ir socialinėms reikmėms.

Minėjote, kad skaičiai jums ne tik nenuobodūs, net priešingai – jums tai tarsi kūryba…

Tikrai taip, skaičiai yra kūryba! Mūsų kalbą galima išreikšti loginiais algoritmais, visas skaitmeninis turinys yra išreikštas skaičiais, atsiranda vis daugiau skaitmeninio meno rūšių, netgi skaitmeninė valiuta. Ir visa tai gimsta iš skaičių. Skaičiai, diktuojantys tam tikrus sprendimus, tikrai nėra nuobodūs. Kartais jie atveda prie labai netikėtų, paprastų ir efektyvių sprendimų. Argi tai ne menas? Matematika ir algebra yra nuobodi, tačiau skaičiai – tikrai nenuobodūs.

Vaikystė ir paauglystė: jūsų santykis su pinigais, taupymu, pirmos patirtys, pirmos mini investicijos.

Mano vaikystės ir paauglystės patirtys labiau asocijuojasi su finansinėmis krizėmis. Tėvas mirė, kai man buvo treji metai, devyniasdešimtaisiais prasidėjusios permainos reikalavo keistis ir ne visi sugebėjo prie jų prisitaikyti. Taupymas mano ir mamos atveju buvo labiau siekis išgyventi taip, kad namuose būtų duonos. Stebėjome, kaip vieną krizę seka kita, kaip pasikeitė trejos valiutos. Tai buvo slogus gyvenimo periodas, kuomet reikėjo išgyventi, o buvo neišgyvenusių… Tikriausiai tai ir lėmė, kad krizės akivaizdoje jaučiuosi labai ramiai. Pirmos mini investicijos prasidėjo studijų laikais, tačiau nesistemiškai ir labai atsargiai. Tuomet buvo svarbiau studijos, karjera, asmeninis gyvenimas, tad niekam kitam nelikdavo laiko. Susimąstau, kad jeigu tuomet būčiau sistemingai taupęs ir investavęs, dabar tikriausiai galėčiau gyventi vien tik iš dividendų.

Dalis mūsų visuomenės linkusi nesiekti turtų, susikoncentruoti ties meditacijomis, mažesniu vartojimu…

Čia labai dera Senekos posakis: ne tas turtingas, kuris daug turi, o tas, kuriam užtenka to, ką turi. Jeigu meditacija suteikia žmogui laimę – vadinasi, medituodamas jis daro pačią geriausią savo gyvenimo investiciją. Kaip minėjau, investavimas – tai daugiau negu pinigai.

Kokia jūsų svajonė?

Tai pats sunkiausias klausimas. Kai buvau vaikas, turėjau daug svajonių, tokių paprastų, vaikiškų – baigti mokyklą, turėti mašiną ir pinigų. Visos jos išsipildė. Su metais svajonėms vietos lieka vis mažiau ir vis daugiau vietos užima nostalgija. Labiausiai ilgiuosi laisvės jausmo, kuris buvo keliaujant, kuomet nežinai, kas bus rytoj, bet esi tikras, kad rytojus padovanos įsimintiną nuotykį. Tikriausiai tai ir yra mano dabartinė svajonė.

Ar būna laikas, kai ilsitės nuo skaičių? Ką veikiate laisvalaikiu?

Skaičiai manęs nevargina, man tai teikia malonumą. Tačiau keliaudamas apie juos negalvoju. Kelionės tai yra toks magiškas dalykas, kad vos tik žengus pirmuosius žingsnius užsidaro visos kasdieninės rutinos durys. Net jeigu ta kelionė visai netolima, Lietuvoje, tai vis tiek veikia. Laisvalaikiu labai mėgstu knygas, turiu rutiną kiekvieną dieną perskaityti ne mažiau kaip 50 puslapių. Tai atrodo nedaug, tačiau išlaikyti tokį ritmą visas dienas per metus yra rimtas iššūkis.

Kas turi daugiau galimybių tapti sėkmingais investuotojais: mėgę matematiką ar jos nesupratę? Sakoma, kad vadinamieji nepažangūs mokiniai kartais tampa tokiais sėkmingais verslininkais, kad mokytojus nustebina.

Pavyzdys apie nepažangius mokinius, kurie tampa sėkmingais verslininkais, skamba labai įkvepiančiai, tačiau mokykloje įgytos žinios suteikia didelį pranašumą prieš tuos, kurie tokių žinių neturi. Deja, bet sėkmės statistika palankesnė pažangiems moksleiviams. Nepažangumas mokykloje dažnu atveju rodo tik viena, kad nesimokantis mokinys nerado to, kas jam įdomu. Darydami tai, kas įdomu, mes neskaičiuojame laiko, siekiame sužinoti daugiau, gilinti žinias, analizuoti kitų sėkmes ir klaidas, o taip su laiku tampame šios srities ekspertais. Tai universali taisyklė, galiojanti visoms profesijoms.