Panagrinėkime meškeriotojų lūkesčius iki 2012 metų, kuomet buvo paskutinį kartą pabranginti leidimai. Tuomet kaina keitėsi 4,5 karto: nuo 11 Lt (~3,2 €) iki 50 Lt arba 14 €. Seimui priėmus naują Mėgėjų žvejybos įstatymą, meškeriotojų įmokos buvo iš dalies atskirtos nuo bendro biudžeto ir nukreiptos į Aplinkos apsaugos programos rėmimo fondą. Politikai ir valdininkai dėstė meškeriojimo plėtros vizijas neprasčiau nei Ostapas Benderis apie Naujuosius Vasiukus.

Neatsiliko ir Mėgėjų žvejybos plėtros taryba (MŽPT), kurios pavadinimas naujame įstatyme buvo apkarpytas iki Mėgėjų žvejybos tarybos (MŽT). Matyt, atsiradus pinigams, „plėtra“ patapo nereikalinga – pranašiška gavosi įžvalga.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Taigi, papunkčiui – ko tikėjomės ir kas padaryta už surinktus 15 mln. €:

• Papildomų ir kvalifikuotų etatų Aplinkos ministerijoje, atsakingų už meškeriojimo plėtrą: kurie tikrai nusimanytų meškeriojime ir jo problemose, (nes dabar esantieji vargiai atskirs „feeder‘į“ nuo „trout spey“ ar „xul spiningą“ nuo „karpinės, match“ ar „switch“ meškerės be „Google“ pagalbos; nes esantieji, per keliasdešimt metų niekaip negali sukurti meškeriojimo taisyklių (jos yra taisomos kas kelis mėnesius daugiau nei dešimtmetį); nes esantieji iš vakarų praktikų išmano tik vakarų pasaulio kainas). NEPADARYTA;

• Mėgėjų žvejybos informacinės sistema (buvo numatyta Mėgėjų žvejybos įstatyme), kurioje meškeriotojai galėtų rasti visą jiems reikalingą ir aktualią informaciją apie meškeriojimo taisykles, kainas, vandens telkinius ir t. t. Buvo tikimasi, kad tokia sistema ženkliai prisidės prie meškeriojimo plėtros ir Lietuvos žinomumo bei prieinamumo užsienio meškeriojimo turistams. NEPADARYTA;

• Meškeriotojų nevyriausybinių organizacijų (NVO – asociacijų, klubų, sąjungų ir t.t.) įtraukimas į aplinkosaugą; NVO finansavimas projektams, ypač aplinkosauginės kontrolės, kurios taip trūksta ir kurios etatų negalima plėsti dėl ES viešojo valdymo tvarkos reikalavimų. IŠBRAUKTA;

• Finansavimas moksliniams tyrimams, reikalingiems mėgėjų žvejybos sektoriui įvertinti, kas leistų darniai ir efektyviai planuoti ir vykdyti jos plėtrą. NEPADARYTA;

• Aplinkosauginis meškeriotojų švietimas. NEPADARYTA;

• Meškeriojimui reikalinga infrastruktūra: privažiavimai ir automobilių parkavimo vietos prie vandens telkinių, valčių nuleidimo vietos, infrastruktūra neįgaliesiems, gal net jiems pritaikyti vandens telkiniai, taip pat šiukšlių konteineriai ir tualetai bent jau vietose, kur masiškai susirenka meškeriotojai. Skirtingų meškeriojimo režimų vandens telkinių ženklinimas. NEPADARYTA;

• Meškeriojimo turizmo projektai, pritaikant esančią kaimo turizmo infrastruktūrą vietinio ir atvykstamojo meškeriojimo turizmo plėtrai. Skatinti naujų darbo vietų, susijusių su meškeriojimu, atsiradimą kaimo vietovėse. Plėsti žvejybos gidų veiklą. NEPADARYTA;

• Buvo kalbama apie visuomenės įtraukimą į aplinkosauginius procesus; kad tai prisidėtų prie Orhuso konvencijos įgyvendinimo (konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais). Tarptautinių santykių erdvėje dažnai minima, kad mūsų šalis nepakankamai laikosi šios konvencijos reikalavimų;

• Ir dar daug įvairių vizijų meškeriojimo PLĖTRAI.

Per aštuonerius antrojo įstatymo (2012 m.) parengimo ir tobulinimo metus teko ne kartą atkreipti MŽPT ir kitų susijusių asmenų dėmesį į tai, kad AARP įstatymo formuluotė apie numatomą meškeriotojų pinigų panaudojimą yra per daug abstrakti ir neįpareigojanti. Tačiau buvau „nugesintas“, kad nereikia abejoti mūsų valdininkų ir politikų padorumu ir „a priori“ visus laikyti vagimis.

Žinotina, jog 2011 m. Valstybės kontrolė tikrindama AARP lėšų panaudojimą, nustatė, „kad iki 60 proc. lėšų Aplinkos ministerija išleidžia savo ir pavaldžių institucijų išlaidoms apmokėti; dalį lėšų naudojama neracionaliai, nes yra nenustatyti aplinkosaugos priemonių atrankos prioritetai, nepakankama lėšų paskirstymo ir naudojimo kontrolė“.

Matyt, po Valstybės kontrolės pastabų aplinkos ministras nusprendė pakeisti AARP lėšų naudojimo aprašą (įsigaliojo 2012 m.). Jame, iš galimų lėšų gavėjų sąrašo buvo išbrauktos „visuomeninės ir nevyriausybinės organizacijos, mokslo ir švietimo įstaigos, viešosios įstaigos, kiti fiziniai ar juridiniai asmenys“ (turbūt visos jos daugiausiai neteisėtai naudojosi šio fondo lėšomis…). Graži Aplinkos ministerijos bendradarbiavimo su meškeriotojais tąsa.

Buvau ir į šiuos pokyčius atkreipęs MŽPT dėmesį, kad dabar tai tikrai meškeriotojai gaus skylę nuo riestainio, bet rezultato pavykto nepavyko. Galimai buvo vidinių susitarimų MŽP taryboje, kaip tos lėšos bus suskirstytos.

Naujasis ministro aprašas numatė, kad AARP fondo lėšomis galės naudotis tik Aplinkos ministerija, jai pavaldžios institucijos ir savivaldybės. Tuomet ilgai Seime stringęs Mėgėjų žvejybos įstatymas buvo sėkmingai priimtas 2012 m. rugsėjo 11 d. ir lėšomis nebereikėjo dalintis – viskas priklauso Aplinkos ministerijai.

2015 m. Specialiųjų tyrimų tarnyba parengė antikorupcinio vertinimo išvadą [Nr. 4-01-3271] dėl teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų surinkimą ir jų panaudojimą.

Pradžiai paminėkim tokį „cirką“: pagal tuomet galiojusią lėšų skirstymo tvarką aplinkos ministras skyrė savo aplinkos žmones ir pavaldinius (įskaitant ir save)  į Lėšų naudojimo tarybą, o ji teikė ministrui rekomendacijas, kaip tas lėšas leisti. Kam kurti tokius teisinius marazmus? Bent popierių pataupytų – Aplinkos ministerija dažnai skelbiasi, kokia ji „žalia“ ir tvari.

Pereikim prie STT rašto išvadų ir siūlymų:

• Teisės aktuose detalizuoti „žuvų išteklių atkūrimą ir apsaugą“ arba nustatyti priemones ar veiksmus žuvų ištekliams atkurti ir apsaugoti (išsaugoti). NEPADARYTA;

• Apsvarstyti AARP lėšų panaudojimo priemonėms įgyvendinti diferencijavimo tikslingumą, kadangi lėšos, gautos iš konkretaus šaltinio, gali būti naudojamos tik priemonėms, susijusioms su šiuo šaltiniu, finansuoti. NEPADARYTA;

• Siekdami užtikrinti racionalų Programos lėšų naudojimą, nustatyti paraiškų vertinimo kokybiniu požiūriu procedūras ir užtikrinti tiek ekonominiu, tiek ir aplinkosaugos požiūriu efektyviausių Programos priemonių finansavimą;

• Tobulinti Lėšų naudojimo tarybos veiklą reglamentuojančiais nuostatais ir užtikrinti lėšų naudojimo tarybos priimamų sprendimų objektyvumą, pasitelkus mėgėjų žvejybos tarybos narius, kai lėšų naudojimo taryba priima sprendimus, įtraukus visuomeninių organizacijų atstovus, viešinant posėdžius, priimtus sprendimus ir pan. NEPADARYTA.

Norime paklausti aplinkos ministro ir Seimo aplinkos apsaugos komiteto narių: kodėl iki šiol nėra sukurta meškeriotojų pinigų skirstymo tvarka, įtraukianti į šiuos procesus visuomenę, kaip tai rekomendavo STT prieš aštuonerius metus?

Priminsim, kad MŽT buvo parengusi savo siūlymus šiuo klausimu 2017 m. sausio 26 d., tačiau nesulaukė jokios valdžios institucijų reakcijos.

Matyt, meškeriotojų pinigai ir toliau skirstomi nesilaikant antikorupcinių rekomendacijų.

Todėl meškeriotojai reikalauja skaidrumo ir aiškaus atsakymo, kur ir kaip panaudojami jų mokesčiai. Į nuolat girdimus dabar politikų ir valdininkų pasisakymus ir pasiteisinimus, kad meškeriotojų pinigai visgi keliauja „tik į biudžetą“ ir jų skirstymas nuo Aplinkos ministerijos menkai priklauso, galima atsakyti klausimu – kam tuomet reikėjo keisti mokesčių mokėjimo tvarką Mėgėjų žvejybos įstatyme 2012 m., juk iki tol jie irgi keliavo „į biudžetą“, tik be prierašo apie Aplinkos apsaugos rėmimo programą?

Iš šių retorinių manipuliavimų susidaro įspūdis, kad kai kurie politikai ir valdininkai patys nesupranta įstatymų, kuriuos kuria, arba ciniškai meluoja savo rinkėjams ir piliečiams.

Nors jau išsiaiškinome, kad už aplinkosaugą, remiantis Lietuvos įstatymais, meškeriotojai neturėtų mokėti, tačiau tokį mokestį meškeriotojai supranta kaip teisingą ir pagrįstą (tai rodo vnuomonės socialiniuose tinkluose). Kitaip tariant, meškeriotojai daugiausiai norėtų remti būtent aplinkosaugos inspektorių darbus.

Viena pagrindinių meškeriotojų svajonių – tai gausios, kvalifikuotų gamtos apsaugos inspektorių pajėgos, kurias galėtume sutikti prie vandens telkinių, pradžiai, bent kartą kitą per metus.

Didžioji dalis meškeriotojų NIEKADA nėra mačiusi inspektoriaus, todėl mano, kad inspekcijos gretos nepakankamos, nes tam nėra pinigų ir todėl palankiai vertina aplinkosaugos „paramos“ mokestį (jei iš į biudžetą įmokėtų 300 mln. € niekaip negalima atrasti kelių milijonų). Bet problema yra ne pinigų stygius, nors dažniausiai būtent tokį pasiteisinimą girdime iš politikų. Plėsti valstybės aparato (aplinkos apsaugos inspektorius yra karjeros valstybės tarnautojas) neleidžia įvairūs viešojo valdymo reikalavimai ir ribojimai. Mokėti aplinkosaugos inspektoriui konkurencingą, t. y. didesni nei jo „kabinetiniams“ vadovams, atlyginimą, pas mus irgi nepriimta.

Buvo bandymų spręsti šias problemas pasinaudojus AARP fondo lėšomis, pradedant nuo 2014 m., tačiau vėliau Konstitucinis Teismas pripažino, kad šios lėšos negali būti naudojamos atlyginimams išmokėti. Reiškia, politikų priimti sprendimai prieštarauja Konstitucijai – kažkaip nieko naujo mūsų kraštuose. Dar kitaip pasukus šį teiginį – Konstitucinis Teismas nustatė, kad valdžia nepagrįstai keletą metų leido meškeriotojų mokamus pinigus.

Iš tikrųjų, aplinkosaugininkų, kaip ir kitų valstybės tarnautojų, atlyginimų problemos slypi valstybės tarnybos reglamentavime ir kituose politiniuose sprendimuose, ir tikrai ne meškeriotojų sumokamų mokesčių kiekyje. Kitaip tariant, aplinkosaugos kokybės ir jos pajėgų kiekis, šiuo metu, niekaip nepriklauso ir negali priklausyti nuo meškeriotojų sumokamų mokesčių už leidimus meškerioti. Norint didinti gamtos apsaugos inspekcijos gretas ir efektyvumą reikia ieškoti kitokių sprendimų. Galimai reikėtų pasinaudoti Vakarų pasaulio aplinkosauginėmis patirtimis, o ne tik Skandinavijos leidimų meškerioti kainų rėžiais.

Prie istorinių meškeriojimo valdymo įvykių pridėkime prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretą, kuriame ji apžvelgia numatomą priimti Mėgėjų žvejybos įstatymą 2012 m. vasarą (2012 m. redakcija, su nedideliais pakitimais, galioja ir šiuo metu) ir nepritaria dėl šių motyvų:

• „Jokiais teisiniais ar ekonominiais motyvais nepagrįstas įstatyme įtvirtintas tiesioginis draudimas išduoti leidimus naudoti žvejybos plotą upėse mėgėjiškos žūklės visuomeninėms organizacijoms. Pakeitus galiojančią kitų valstybių praktika paremtą tvarką ir šios srities valdymą pavedus tiesiogiai valstybės valdžios institucijai, tačiau tuo pat metu neužtikrinus reikalingų finansinių resursų ir administracinių gebėjimų tinkamai kontroliuoti žvejybą upėse, gali kilti neigiamų žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos padarinių, kurie turėtų ilgalaikį neigiamą poveikį gamtai, jos ištekliams.“

• „Mėgėjų žvejybos įstatymo nuostatos neatitinka konstitucinių gamtinės aplinkos objektų apsaugos imperatyvų, sukuria prielaidas gamtos išteklių niokojimui ir neracionaliam naudojimui, neužtikrina socialiai pažeidžiamų asmenų grupių interesų, susijusių su mėgėjiška žūkle.“

• „Neigiamus padarinius mėgėjiškos žūklės sektoriui, žuvų išteklių apsaugai ir racionaliam jų naudojimui, keltų taip pat ir Įstatyme įtvirtintas šios srities valdymo patikėjimas dviem subjektams – Aplinkos ministerijai ir Žemės ūkio ministerijai.“

• „Nors ĮSTATYMO svarstymas užtruko ilgą laiką, jo nuostatoms įvertinti nebuvo gauta Lietuvos Respublikos Vyriausybės išvada, taip pat nebuvo atliktas antikorupcinis vertinimas.“

Sakyčiau, kad šis dekretas – kaip „pirštu į akį“ įstatymų leidėjams. Dekrete prezidentė nurodė tuomet esančias spragas ir išprognozavo būsimas bėdas – ir tikrai nesuklydo.

Praėjo „11 „darbingų“ metų, per kuriuos leidimai nebrango“ ir politikai su valdininkais galėjo daug ką nuveikti išleisdami 15 mln. €, surinktų iš meškeriotojų. Prezidentė, Valstybės kontrolė, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Konstitucinis Teismas ir meškeriotojų bendruomenės kartu su Mėgėjų žvejybos taryba, kaip ir aiškiai sudėliojo būsimų darbų gaires Seimui ir Aplinkos ministerijai. Tai kodėl iki šiol beveik nieko nepadaryta?

Ankstesnį Aplinkos ministerijos pasiteisinimą meškeriotojų bendruomenė gerai prisimena – laisvai valdomų lėšų stoka. Šiai problemai spręsti buvo pakeista teisinė bazė, nukreipianti meškeriotojų pinigus į Aplinkos ministerijos valdomą AARP fondą.

Meškeriotojų bendruomenė sutiko save apmokestinti, tikėdamasi, kad iš jos sumokamų įmokų bus vykdoma meškeriojimo sektoriaus plėtra. Aplinkos ministerija papildomai gavo 15 mln. €. Tai kodėl plėtra nevyksta ir meškeriotojų sumokėti milijonai „tirpsta“?

Atsakymų nematome. Bet matome tik vieną Aplinkos ministerijos siūlomą visų problemų sprendimą – dar kartą pakelti kainą ir surinkti dar daugiau pinigų. Sprendimas tiek nuvalkiotas, kad nėra ką daugiau komentuoti. Matyt, tik tiek ir tesugeba.

Suprantama, negali politikai visko išmanyti, bet gali samdyti kvalifikuotus patarėjus ir ekspertus, steigti tarybas ir t. t. Ir nepamiršti jų finansuoti – kvalifikuoti specialistai nedirbs už dyką jų darbų. Ir kvalifikacinės atrankos nepamiršti, nes šiuo metu kai kurie nemokamai „dirbantys“ „konsultantai“ jau baigia pasenti tose pareigose.

Dėl valdininkų ir specialistų – tai irgi gal jau laikas peržiūrėti ir įvertinti visus jų darbus? Tie patys žmonės dešimtmečiais „dirba“ mėgėjų žvejybos darbus, bet rezultatai tiesiog apverktini. Tai gal laikas kažką keisti tokių „kvalifikuotų“ kadrų politikoje?

Iki šiol Aplinkos ministerijos atliktų darbų apimtys ir kokybė akivaizdžiai rodo tik vieną – turimi pinigai gebėjimų dirbti neprideda. Kiek beduok – rezultatas tas pats. Tiksliau – jokio rezultato.

Esantis Mėgėjų žvejybos įstatymas tikrai neskatina mėgėjų žvejybos sektoriaus plėtros. Žuvų išteklių naudojimo taisyklės patyrė keliasdešimt pakeitimų ir tapo sunkiai suprantamos ne tik meškeriotojams, bet ir patiems valdininkams, kurie jas sukūrė. Kai kurie taisyklių pakeitimai privedė prie ženklaus vertingų lašišinių žuvų išteklių sumažėjimo saugomose teritorijose ir net sumažino meškeriojimo plėtrą ir aplinkosaugos aspektus, nuvejant tūkstančius meškeriotojų nuo upių rudenį.

Mėgėjų žvejybą reglamentuojantys ir susiję įstatymai neatitinka antikorupcinių ir Konstitucijos reikalavimų; begalę įstatyminių pažeidimų aptiko Valstybės kontrolė ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, apie ką buvo įspėjusi Prezidentūra dar 2012 m.

Mėgėjų žvejybos informacinė sistema nesukurta, valčių nuleidimo ir automobilių parkavimo vietų prie vandens telkinių tinklo nėra, meškeriojimo turizmo valstybinio skatinimo nėra. Nevyriausybinės organizacijos eliminuotos iš gamtos apsaugos procesų (meškeriojimo srityje), meškeriojimo švietimo nėra. Kvalifikuotų kadrų meškeriojimo klausimais Aplinkos ministerijoje nėra.

Žuvų sugavimo monitoringo sistemos net užuomazgų nėra; mokslinių tyrimų, reikalingų meškeriojimo plėtrai – nėra. Limituotos saugomų žuvų rūšių žvejybos nėra (kalbant apie limitus ir kitas tvarkas). Žuvivaisos darbų skaidrumas ir racionalumas irgi labai abejotinas.

Ir dabar siūloma šio „bardako“ autoriams ir įgyvendintojams padidinti finansavimą 350 procentų. Kur tai matyta, kad už prastai atliktus darbus yra didinamas finansavimas? Ar kas nors tikite, kad pinigai čia padės? O gal jau laikas pripažinti, kad ne nuo to galo pradėdami darbai?

P. S. Kitame straipsnyje panagrinėsime, kaip Aplinkos ministerijai sekėsi išleisti 2014–2023 metais iš meškeriotojų surinktus 15 mln. € ir atsiskaityti šiuo klausimu Seimo aplinkos apsaugos komiteto posėdyje. Bus įdomu, laukite tęsinio.