Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje, J. Janonio g. 9, iki sausio 30 dienos dar galite suskubti pasigėrėti jaunosios kartos tapytojo Alfonso Lekavičiaus kūriniais.

Ką pagalvotumėte perskaitę parodos pavadinimą “+ -“(plius/minus)? Pirmoji į galvą šovusi mintis – gal čia apie mus netikėtai ištikusią žiemą (Lietuvoje žiema visada nutinka netikėtai), ir iš minuso į pliusą nuolat šokinėjantį termometro stulpelį? Tačiau įsižiūrėjusi į Alfonso Lekavičiaus įspūdingo dydžio ir tamsaus kolorito paveikslus, supratau, kad žiema ir temperatūrų svyravimai niekuo dėti. Ne apie tai.

Ekspozicijos išdėstymas, keliavimas prieš laikrodžio rodyklę nuo minuso, juodai pilko minoro – link pliuso, pozityviai nuteikiančios ryškios avietinės drobės „Švytėjimas“, yra emocinė kelionė, kurią apvainikuoja ryškios šviesos pliūpsnis, simbolizuojantis gėrio pergalę. Arba minusu ir pliusu reiškiamas laiko intervalas, atskaitos tašku pasirenkant kritinį tašką prieš ir po. Laikas prieš karą ir laikas dabar, nesvarbu kur vyko ar vyktų karas – Japonijoje, Palestinoje ar Ukrainoje. Bet koks karas žmonių gyvenimus perskiria į prieš ir po.

Abstrakti Alfonso Lekavičiaus tapyba palieka daug erdvės interpretacijoms ir filosofiniams apmąstymams. Žiūrovas gali kurti savas istorijas ir savaip fokusuoti žvilgsnį, bet man labai įdomu buvo pakalbinti patį autorių.

Jūsų ir Raimondo Daukšos kūryba 2023 metų spalį buvo pristatyta šiuolaikinėje meno mugėje „Art Vilnius“ „Litexpo“ parodų centre. 14-osios meno mugės „ArtVilnius“ tema ir akcentas buvo performatyvumas. Labai teisingas buvo LDS Klaipėdos skyriaus galerijos pasirinkimas pristatyti būtent jūsų kūrybą, nes abu su Raimondu esate tarpdisciplininio meno atstovai. Jūs, Alfonsai, mugėje pristatėte tapybos ciklą „+ -„. Noriu paklausti, ar šiuos darbus sukūrėte specialiai meno mugei „ArtVilnius“?

Vilniui kurtos kolekcijos istorija gana įdomi. Ji sukurta mąstant apie prisistatymą „ArtVilniaus“ erdvėse. LDS Klaipėdos skyriaus galerijos kuratorė Danguolė Ruškienė pakvietė sudalyvauti mus, du autorius, mane ir menininką Raimonda Daukšą. Asmeniškai nebuvome pažįstami, epizodiškai susitikdavome parodų atidarymuose. Raimondas Daukša – minties autorius, vizualiai kalbantis per netikėtai surastus ar laiko prarastus daiktus, paversdamas juos daugiaprasmiais erdviniais kūnais ar objektais. Mano ekspresyvioje abstrakčiojoje tapyboje taip pat pasitaiko atpažįstamų ženklų, figūratyvinių užuominų. Matyt, kažkuo esame panašūs, galintys kalbėti ir susikalbėti per nutapytus ar sukonstruotus objektus, paversdami juos prasminiais simboliais. Abu veikėme savo arealuose, tačiau susišaukė ne tik pavadinimai (R. Daukšos instaliacija buvo pavadinta „13c“, o mano tapybos paroda „+ -“), bet beveik sutapo ir bendros ekspozicijos estetinis pajautimas.

Ar į Meno skyriaus galeriją atkeliavo visa“ ArtVilniuje“ demonstruota kolekcija, ar ji yra papildyta?

„ArtVilnius“ yra didžiausia šiuolaikinio meno platforma Lietuvoje ir norinčių dalyvauti šioje meno mugėje būna labai daug. Todėl ekspoziciniai plotai yra riboti, o lokacija ne visada nuspėjama. Dviese turėjome sutilpti apibrėžtoje erdvėje ir privalėjome sukurti bendrą ekspoziciją. Kai ko abiem teko atsisakyti. Mano parodoje Meno skyriaus galerijoje pristatoma išsamesnė kolekcija.

Jūsų paveiksluose įžvelgiu filosofinių apmąstymų ir socialinių temų interpretacijų. Kaip manote, ar abstrakti tapyba gali turėti socialinį atspalvį arba būti socialinio protesto forma?

Abstrakcija kaip išraiškos forma yra labai talpi. Aš abstraktų meną suprantu ne tik kaip spalvinį judesį ar abstrahuotą ženklų kalbą. Man tai nebylus dialogas su žiūrovu ir tarsi kvietimas pasikalbėti apie tai, kas jautru ne tik man, bet yra svarbu ir dramatiška globaliame kontekste. Abstrakčios figūratyvios užuominos tai tarsi ženklų rebusai, kuriuos reikia išnarplioti ir atrakinti mintį. Be jokios abejonės, abstrakcija gali būti ir socialinio protesto kalba. Manau, kad tam tikromis aplinkybėmis abstrakcija gali virsti turiniu su smarkiu užtaisu.

Alfonsas Lekavičius, pristatydamas savo parodą gausiam jo tapybos gerbėjų ratui, labai emocingai pasakojo savo paveikslų istorijas, aiškino drobėse užkoduotus prasminius ženklus ir kodus. Paprašiau dar kartą priminti vieno – kito paveikslo istoriją.

Pradėkime nuo KIAULĖS. Ši neįrėminta drobė yra centrinis parodos „+ -„ kūrinys, vienintelis ne abstraktus darbas. Kodėl „Kiaulė“? Ar todėl, kad mes linkę daugelį savo blogų poelgių priskirti kiaulei: kiauliškai elgtis, pakišti kiaulę, žiūrėti kiaulės akimis, būti kiaule. Savaime suprantama, kad kiaulė niekuo dėta. Patys turėtumėme atsakyti už savo poelgius ir visas kiaulystes priskirtumėme sau. Ar Jūs apie tai?

Ne visai taip, bet galima ir tokia interpretacija. Pradėsiu nuo to, kad kiaulė ir žmogus labai panašūs padarai. Jie panašūs genetiškai, serga panašiomis ligomis. Kiaulės organai su redaguotais genais gali būti adaptuoti ir pritaikyti žmogaus organizme, įskaitant ir širdį. Nustatyta, kad kiaulės turi išvystytus skonio receptorius ir mėgaujasi maistu. Tuo tarpu mes mėgaujamės kiaulėmis… Tai kas didesnė kiaulė?

Kiaulės tema yra kultinio britų rašytojo George Orwelo knygos „Gyvulių ūkis” interpretacija. Kiaulė šiame romane yra totalitarizmo ir tuo pat metu despotiško, negailestingo, godaus žmogaus simbolis. Beje, mano tapybos darbas, kuriame pavaizduota kiaulė, turi visai kitokį pavadinimą – darbą pavadinau „Balandžiu“. Norėjosi palaužyti žodžių reikšmes. Angliškai kiaulė – Pig, o balandis – Pigeon. Tebūnie intriga – nuspręskite patys.

Visai nejuokauju sakydamas, kad norėčiau turėti vizitinę kortelę su kiaule.

Žinau, kad turite planų tą „Kiaulę” kaip grafitą perkelti ant namo sienos. Kur?

Taip, turiu tokių planų. Kol kas visos tiesos neatskleisiu – kiaulystės daromos tyliai. Galvoju apie kiaulystę Olandijoje.

Dažnai grįžtu prie paveikslo „Palikti“. Pirmiausia į akis krenta juodas antkapis su pliuso ar kryžiaus ženklu. Beveik juodasis obeliskas Geležinei kumelei iš E. M. Remarko ( Erich Maria Remarque) romano, tačiau geriau įsižiūrėjus pamatai kitus simbolius – rūbų pakabas, ir ant jų sukabintus apatinius drabužius. Leidžiu sau interpretuoti: kalbama apie mūsų įpročius viską viešinti, viešai spręsti ir aptarinėti asmeninius ar šeimos santykius. Komercine preke tampa net mirtis – viešai iškabinamos išėjusių žmonių istorijos, kurios ne visada yra labai gražios. Bet čia tik mano interpretacija. Klausiu, kokia yra tapytojo versija.

Darbe „Palikti’’ schematizuotai vaizduojami palėpėje sukabinti vyro ir moters apatiniai rūbai. Paveiksle kalbu apie žmonijos netektis, apie užmerktas akis, apie patogią ir nepatogią tiesą, apie tylą ir drąsą kalbėti. Ant pakabų – apatiniai rūbai, kurių tikriausiai jau niekada nebedėvės buvę šeimininkai. Apatiniai yra arčiausiai kūno, arčiausiai apnuogintos tiesos, ir jie turi savo istorijas. Tai tarsi subtilus metaforiškas žmonijos moralinių apsisprendimų simbolis, kurį užkišame į pasąmonės užkaborius ir uždarome atminties palėpėse. Kartais žmonės yra lyg vaikščiojančios pakabos, o pakabos – lyg kalbantys žmonės.

Žiūrėdama į Jūsų paveikslą „Trikojis šuo, nešantis šviesą” įtariau, kad esate aistringas kompiuterinių žaidimų mėgėjas, ir šis personažas atėjo būtent iš ten. Kokia šio paveikslo sukūrimo istorija?

Kompiuterinių žaidimų nežaidžiu, net jų nemėgstu, jiems tiesiog nelieka laiko (Alfonsas Lekavičius tikrai neturi laisvo laiko, nes dirba pedagoginį darbą ir aktyviai dalyvauja kūrybiniame procese). Trikojis šuo yra karo šuo. Idėja nutapyti tokį darbą – atsitiktinai pamatyta trikojo tarnybinio belgų aviganio nuotrauka ant žurnalo „National Geographic“ viršelio. Vieną koją šuo prarado karinės operacijos metu. Mano drobėje – šuo karys, besąlygiškai pasitikintis savo šeimininku. Ištikimas žmogaus draugas, be išlygų vykdantis pražūtingas komandas. Kvestionuoju, ar toks šuns paklusnumas yra prasmingas? Minusai lyg aštrūs spygliai, išaugę virš trikojo karo šuns galvos, sukuria rožinės vilties, o gal susprogusios iliuzijos debesį.

Kiek Jūsų darbuose yra naratyvo, pasakojimo, koncepto? Kiek jis Jums svarbus? Ar visada kontempliuojate tapydamas, mąstote apie tai, ką tapote?

Norėčiau, kad tapyboje būtų daugiausiai tapybos, o netikėtai atsiradęs naratyvas susitrauktų iki vieno ženklo ar objekto. Man artimas  spontaniškumas, ekspresija, potėpio kalba. Mėgaujuosi netikėtumais, tačiau norisi nepamesti ir minties kelio. Čia kaip žiūrėjimas į debesis. Kažkur kažkas slepiasi. Ženklai paveiksluose kaip po miestą pasklidę tagai turi savo nematoma misiją. Mąstau ir tapydamas ir prieš pradėdamas darbą. Tapybos proceso metu vyksta pastovus pokalbis su savimi, kartais visai nuklystu nuo tapybos objekto. Rankos ir akys dirba savo darbą, o aš keliauju po prisiminimus, susitikimus, svajones. Ar tai numuša nuo tapymo kurso – būna, kad numuša. Tada reikia pauzės, renkuosi kavą, pajūrį, kitus malonumus.

Pabaigai tradicinis klausimas: kaip vyksta tapymo procesas?

Gyvenu Kretingoje, čia yra mano studija. Dirbu pedagoginį darbą Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir Adomo Brako dailės mokykloje. Kūrybinius procesus pradedu antroje dienos pusėje. Dažnai užsižaidžiu iki vėlyvos nakties. Man labai svarbus darbo fonas. Mėgstu klasikinę muziką, džiazą, pertraukėlėse geriu kavą. Studijavau skulptūrą, vėliau freską – mozaiką. Mastelis, tūrinis mąstymas mano kūryboje išliko iki šiol. Dabar, kai tapau, tai tarsi lipdau su spalva, mėgaujuosi klampiais paviršiais, tekstūrų reljefais.

TRUMPAI APIE AUTORIŲ

Alfonsas Lekavičius (g. 1981) – skulptorius, tapytojas, neformaliojo švietimo, dailės vyr. mokytojas.

VDA Telšių fakulteto Taikomosios skulptūros bakalauras, Šiaulių universiteto Freskos-mozaikos dailės magistras.

Universalus menininkas, drąsiai mąstantis apie šiuolaikinius procesus, socialines temas, juos analizuojantis ir kritikuojantis.