[vc_row][vc_column][vc_column_text]Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinio galerijoje, Šlaito g. 10 A, atidaryta nauja fotomenininko Andriaus Lamausko personalinė paroda „Įkvėpti miestą”. Labai norėjosi anonsuoti parodą ir pakviesti klaipėdiečius į Girulius pasigrožėti futuristiniais miestų peizažais. Paskambinau Andriui, maniau, šio to paklausinėsiu – lygiai tiek, tiek, kiek reikia anonsui ir ne daugiau.

Juolab kad Andrius perspėjo nemėgstąs ir nemokąs kalbėti. Dauguma menininkų mažakalbiai – nuo ilgų kalbų išsisuka ištardami auksinę frazę: tegul už mane kalba mano darbai.

Darbai apie autorių pasako nemažai, bet visada smalsu sužinoti šiek tiek daugiau ir pasitikrinti, ar tikrai matome tai, ką matome. Trumpas mūsų pokalbis apie keliones, miestą ir fotografiją netikėtai virto ilgu ir maloniu pašnekesiu.

Andrius pamiršo, kad nemėgsta kalbėti, o aš pamiršau įjungti diktofoną. Grįžusi namo atkūriau mūsų pokalbio detales ir supratau, kad į anonsą visko nesutalpinsiu. Taip atsirado dar vienas užrašytas pokalbis.

„Man neįdomus tradicinis gražių vaizdų fiksavimas, todėl ieškau savito rakurso, neįprasto apšvietimo, gatvių ir stogų ritme išnyrančių faktūrų, seno ir naujo sandūros, netikėto miesto ir žmogaus susitikimo”, – sako Andrius Lamauskas.

Būti miestiečiu, mylėti miestą – tai ne pasirinkimas, o duotybė. Žmogus gimsta arba kaimo, arba miesto gyventoju. Jūsų parodoje nematau nei vieno romantiško gamtos peizažo, nei vieno saulėlydžio ar saulėtekio – parodos ekspozicijoje ryškiai dominuoja urbanistinis peizažas. Ar esate miesto žmogus?

Esu betono vaikas, užaugau Šiaulių centre. Jei norėčiau fotografuoti gamtą, nuolat turėčiau gyventi kitu ritmu, varžyti save – anksti keltis arba visai nemiegoti, laukti ypatingo apšvietimo ar mistinio apsireiškimo – tai ne man. Saulėtekių ir saulėlydžių nematau, ir dėl to nesikankinu. Kiekvienas renkasi tai, kas jam artima.

Aš miesto žmogus, mano gyvenimo tempas greitas ir dinamiškas, nėra nei laiko, nei poreikio medituoti gamtoje. Miestas man geriau pažįstamas, jo ritmas yra kur kas artimesnis mano natūrai – čia viskas kinta, mainosi, transformuojasi, juda, pulsuoja, ir tai man patinka. Miestai man yra didžiausias stebuklas, įdomiausias muziejus po atviru dangumi.

Labai iškalbingas Jūsų parodos pavadinimas – „Įkvėpti miestą“. Ar tai reiškia, kad Jūs norite jį pažadinti, ypatingai paveikti, ar Jūs siūlote įkvėpti miestą kaip oro gurkšnį, atrasti jį per savo pojūčius?

Kviečiu pamatyti kitokį miestą, įkvėpti jo ypatingos energijos. Man neįdomus tradicinis gražių vaizdų fiksavimas, todėl ieškau savito rakurso, neįprasto apšvietimo, gatvių ir stogų ritme išnyrančių faktūrų, seno ir naujo sandūros, netikėto miesto ir žmogaus susitikimo.

Banalu būtų klausti, ar mėgstate keliauti – atsakymas įrašytas fotografijose. Aišku ir tai, kad keliaudamas nevaikštote turistų pramintais takais, nejudate kelionių agentūrų nubrėžtomis trajektorijomis ir nefiksuojate privalomų gražiausių vietų. Jūs į miestą žiūrite menininko žvilgsniu ir pirmiausia matote miesto grafiką, linijų ritmus, faktūrų žaismą, šviesos išryškintus architektūrinius reljefus, išgrynintas erdves. Įprasta, kad architektūrinė fotografija labiau domina architektus – tokia jų darbo specifika, o kodėl Jums įdomus architektūrinis peizažas?

Labai daug keliaujame. Kartu su žmona iš anksto sudarinėjame kelionių maršrutus ir niekada nesirenkame standartinių, turizmo agentūrų siūlomų vietų – visada ieškome rečiau lankomų, sunkiau pasiekiamų vietų. Mėgstame keliauti mašina ar traukiniais – taip daugiau pamatome.

Architektūra man nėra svetima. Trisdešimt metų esu ergonominių baldų versle (Andrius Lamauskas – „Ergolain“ holdingo komercijos direktorius – B. S.). Pradėjau nuo dizainerio, pats ilgą laiką projektavau interjerus. Nuolatiniai kontaktai su geriausiais architektais ir dizaineriais, mano paties pastabumas, žingeidumas ir, žinoma, Šiaulių universitete įgytos akademinės dailės žinios, suformavo profesionalų architektūrinį matymą, erdvės pojūti ir vizualinę klausą. Aš ne tik baigiau Šiaulių universitetą, bet ir kurį laiką pats čia dėsčiau. Tik ilgai nesitvėriau – pedagogika ne man, ne mano ritmui, man reikia naujovių ir tempo.

Profesinė patirtis man labai pravertė fotografijoje. Dabar man nereikia galvoti apie kompoziciją – viskas ateina savaime. Pasikliauju praktika pagrįsta intuicija ir ji niekada manęs neapgauna. Mano fotografijoms beveik neprireikia kropinimo, kadras iškarto pavyksta.

Kas yra kropinimas?

Čia toks fotografų naudojamas žargonas – dažnai žodis cropinti, crop’as vartojamas tais atvejais, kai kalbama apie padaryto kadro apkirpimą įvairiomis programomis (juokiasi).

Miestų istorijos akcentų, senosios architektūros, barokinių skulptūrų parodoje eksponuojamose fotografijose nedaug – jos šmėsteli vienoje kitoje fotografijoje veikiau kaip laiko sandūrą reflektuojantys simboliai. Savo skvarbų žvilgsnį dažniau fokusuojate į naująją, moderniąją architektūrą, žavitės drąsiomis, veržliomis formomis, architektūrine plastika.

Taip, man įdomesnė šiuolaikinė architektūra. Tikrai nesuku sau galvos, kas ir kiek kartų lietė kokios senos pilies ar bažnyčios durų rankeną – tegul tuo domisi archeologai, meno istorikai. Man kur kas svarbiau pagauti miesto pulsą, pajusti jo ritmą, įsilieti ir susilieti su miestu, įkvėpti jį. Gyvenu čia ir dabar – toks yra mano motto.

Neabejoju, kad Jūsų netradicinė urbanistinė fotografija nepraslysta pro kelionių agentūrų, egzotiškų kelionių maršrutų kūrėjų akis.

Pastaruoju metu daug savo nuotraukų keliu į Instagram‘ą. Neslėpsiu, malonu, kad mano fotografiją pastebi, domisi, giria, sako, kad ji išsiskiria neaprėpiamoje fotografijų jūroje. Susilaukiu visokiausių pasiūlymų iš pasaulinių kelionių agentūrų. Kol kas rimtai į tai nereaguoju ir nesvarstau galimybės panaudoti savo fotografijų tokiam tikslui, bet keletą nuotraukų jau esu joms paaukojęs. Kodėl ne – gal mano fotografijos padės kitaip atrasti, pamatyti lankomus miestus.

Ar fotografuodamas miestą stengiatės jį identifikuoti, ar Jums svarbu, kad jis būtų atpažįstamas?

Niekada nesistengiu identifikuoti konkretaus miesto, man nėra svarbios geografinės koordinatės, aš kartais net neprisimenu, kuriame mieste pagavau vieną ar kitą kadrą – reikėtų versti archyvus. Man svarbu ne parodyti miestą, o perduoti jo energiją.

Ar fotografavimo aistra užkrėtėte ir žmoną?

Žinoma, fotografuojame abu – teko ir jai išmokti fotografuoti, profesionaliuose kursuose pasimokyti meistrystės. Kartu keliaudami pastebėjome, kad matome panašius dalykus ir mūsų padaryti kadrai ima kartotis. Todėl pasidalinome darbais – aš fotografuoju, ji filmuoja. Rezultatas skirtingas, o sukauptas kelionių archyvas – išsamesnis.

Pirmieji žingsniai fotografijoje? Nuo ko pradėjote?

Tradiciškai viskas prasidėjo mokykloje. Į fotografiją įtraukė tėvas, fotografavau savo klasiokus, užsidarę vonioje su tėvu ryškindavome nuotraukas – mano kartai labai pažįstamas vaikystės prisiminimas.

O kada rimčiau susidomėjote fotografija, ar dabar jau galite sakyti, kad esate profesionalus fotografas? Turite tam pagrindo – tarptautiniuose fotografijos meno konkursuose beveik kasmet sulaukiate aukščiausių įvertinimų: „Photo Magic 2019“, Bosnia ir Hercegovina, MOL (Master of Light) diplomas, „4th International Salon Reflections 2019“, Serbia, PSA (Photographic Society of America) bronzos medalis, „Bosnia 2018“, MoL (Master of light) Aukso diplomas. Visų nei neišvardinsiu…

Negaliu sakyti, kad esu profesionalas, per skambiai mane pavadinote. Fotografija man yra hobis, ir tik dabar, kai verslo reikalai beveik sutvarkyti, pagaliau randu laiko sau ir savo pomėgiams. Pastaruosius šešerius metus fotografuoju daugiau.

Esate be galo veiklus, aktyviai dalyvaujate savo gimtojo miesto kultūrinėje veikloje. Šiauliuose fotografija yra antroji religija. Baltai pavydžiu Šiauliams fotografijos muziejaus, negaliu jo neaplankyti čia užklydusi. Šiauliuose susitelkusi stipri fotografų bendruomenė: Rolandas Parafinavičius, Virginijus Kinčinaitis, Vilmantas Dambrauskas. Prieš 10 metų R. Parafinavičiaus iniciatyva Šiaulių centre buvo įkurtas klubas „Fotografijos namai“ (nuo 2016 m. – asociacija). Trumpai papasakokite apie savo Fotografijos namus, bildukus ir Jūsų artimiausius planus.

„Fotografijos namai“ yra ne tik fotografijos mylėtojus vienijanti organizacija, ne tik rimta fotografijos mokykla, bet ir miesto kultūrinis reiškinys. Bildukai (taip švelniai vadinami Fotografijos namų gyventojai) aktyviai dalyvauja miesto šventėse, organizuoja kūrybines stovyklas, rengia parodas. Artimiausiuose mūsų planuose – Fotografijos/draugystės projektas „Šiaulių žydai. Portretai”. Kol kas tai tik idėja, apmatai.

Pasidalinome darbais, ištraukėme burtus, kas ką fotografuos. Rimtai ir atsakingai ruošiamės. (2020 metais minėsime iškilaus litvakų kultūros atstovo Elijo ben Saliamono Zalmano (Vilniaus Gaono) (1720-1797) 300-ąsias gimimo metines 2020-uosius LR Seimas yra paskelbęs Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais – B. S.).

Nelengva užduotis. Šiauliuose, kaip ir visoje Lietuvoje, žydų kultūros palikimas gausus.

Žinau, kad teks rimtai pasidomėti, paskaityti, paieškoti informacijos – man tai labai įdomu, aš esu žingeidus žmogus, viskas, kas nauja, neatrasta, nepažinta, man labai artima. Mėgstu ieškoti, gilintis, atrasti. Šiauliuose tikrai nemažai litvakų kultūros ženklų. Ypač didelis Chaimo Frenkelio kultūrinis palikimas,

APIE AUTORIŲ

Gimė 1967 m. Šiauliuose. Studijavo Šiaulių universitete, kur įgijo dailės pedagogo specialybę.

Yra laisvai samdomas fotografas. 2016 m. įkūrė asociaciją „Fotografijos namai“. Parodose dalyvauja nuo 1988 m. Nuolatinis Tarptautinių fotografijos konkursų dalyvis ir apdovanojimų laureatas.

Dabar yra „Ergolain” holdingo komercijos direktorius.

Andriaus Lamanausko nuotr.

[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”148538,148539,148540,148541,148542,148543,148544,148545,148546,148547,148548,148549,148550,148551,148552,148553,148554,148555,148556,148557,148558,148559,148560,148561,148562,148563,148564,148566,148567,148568,148569,148570,148571,148572,148573,148574,148575,148576″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]