Prabėgus 40 metų nuo Klaipėdos uoste įvykusios ekologinės katastrofos, kai sudužo naftos tanklaivis „Globe Asimi“ ir į jūrą išsiliejo daugiau nei 16 000 tonų naftos produktų, naftos verslas išlieka veikla, kur avarijų rizika – milžiniška, o jų poveikis – pražūtingas, ypač – biologinei įvairovei.

Prieš keletą dienų čia, Lietuvoje, vėl susidūrėme su žymiai mažesne, bet nerimą turinčia kelti avarija. „Orlen Lietuva“ priklausančiame Būtingės terminale iš pakrovimo plūduro išsiliejo naftos produktų žaliava. Tai – jau ne pirma nelaimė Būtingėje ir juolab Baltijos jūroje. Galima pasidžiaugti, kad šiuo konkrečiu atveju išsiliejimas nebuvo didelis, pakrantės zona ir naftos terminalas yra nuolat stebimi užtikrinant jūrų eismo ir aplinkos apsaugą.

orlen.lt nuotr.

AB „Orlen Lietuva“ teigimu, situacija visiškai suvaldyta. Visgi iki šiol neturime duomenų apie nuo naftos nukentėjusius paukščius, kurie tokių nelaimių atveju nukenčia labiausiai.

„AB Orlen Lietuva“ teigia, kad aplinkosauga yra viena prioritetinių bendrovės sričių, bendrovė vadovaujasi socialiai atsakingo verslo principais ir siekia derinti komercinę sėkmę su dėmesiu vietos bendruomenėms bei aplinkosaugai. Skelbiama, kad Būtingės terminale ir vamzdynuose naudojama moderni naftos nuotekio aptikimo sistema, bendrovei suteiktas tarptautinis aplinkosaugos vadybos sistemos sertifikatas ISO 14001:2015.

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo sveikintina. Visgi viešai prieinamuose dokumentuose biologinė įvairovė, kuri, ko gero, labiausiai nukentėtų dėl naftos avarijų, tarp aplinkosauginių įmonės prioritetų nėra minima.

Prisiminkime, kad verslo atsakomybė yra verslo poveikių aplinkai ir visuomenei mažinimas didesniu mastu, nei tai reglamentuoja teisės aktai. Taigi, šios avarijos akivaizdoje iš socialiai atsakinga save laikančios AB „Orlen Lietuva“ turime tikėtis rūpesčio biologine įvairove. Juolab kad bendrovė yra Rytų ir Centrinės Europos naftos perdirbimo sektoriaus lyderio — Lenkijos naftos koncerno „PKN ORLEN S.A. “ — grupės narė. Pastaroji bendrovė skelbia besirūpinanti biologinės įvairovės išsaugojimu.  Tiesa, tas rūpestis dažniausiai apsiriboja tam tikrų rūšių apsauga, švietimu ir nėra susijęs su savo pagrindinės veiklos poveikio biologinei įvairovei mažinimu.

Dar daugiau, savo 2019 m. konsoliduotoje ataskaitoje „Orlen Lietuva“ džiaugiasi mažesniais aplinkosauginiais mokesčiais: „Nors žaliavos perdirbimas 2019 m. išliko panašaus lygio, bet dėl mažesnio išmestų arba išleistų į aplinką teršalų kiekio, aplinkosauginių mokesčių 2019 metais sumokėta mažiau nei 2018 metais.” Tai kaip čia dabar išeina – ar ši socialiai atsakinga įmonė tik pragmatiškai siekia mokėti kuo mažiau mokesčių už žalą gamtai, ar nori iš esmės valdyti savo poveikius aplinkai, juos tinkamai kompensuoti?

Grįžkime prie šių dienų avarijos. Kol kas gamtininkai nefiksavo naftos žalos Baltijos jūroje žiemojantiems tūkstantiniams paukščių būriams, bet ar socialiai atsakinga įmonė „Orlen Lietuva“ žino, kokioms sankaupoms, kokioms rūšims ir kokioms buveinėms kilo grėsmė dėl naftos išsiliejimo ir kas naftai sulipinus sparnuočių plunksnas turi imtis paukščių gelbėjimo? Kaip tas gelbėjimas vyks?

Avarijos padarinių biologinei įvairovei likvidavimo klausimas šiandien yra paliktas… patiems paukščiams ir gyvūnams.

Naftos pramonės srityje veikiančios verslo įmonės neturi nei veiksmų planų, nei už šių konkrečių pasekmių likvidavimą atsakingų asmenų. Lygiai taip pat jų neturi nei Klaipėdos, nei Palangos savivaldybės, nei valstybės institucijos. Esame vėl nepasiruošę aplinkosauginėms avarijoms.

Neabejojame, kad nelaimei ištikus, visuomenė, nevyriausybinis sektorius nepaliks visko likimo valiai, skubės į pagalbą. Bet gal pakanka kliautis „kažkaip bus“ principu, gal pagaliau galime tam pasiruošti?

Gal galime aiškiai nusimatyti valstybės ir socialiai atsakingo verslo vaidmenis? Juk tokio lygio momentinėms operacijoms reikalingas ir apmokytas personalas, ir įranga, ir specialios tam skirtos patalpos ir kt.

Kitos šalys, kitos įmonės turi tam parengusios specialius krizių planus, nuolat remia ir moko organizacijas, rengia savanorių mobilizavimo programas, visoms šioms priemonėms skiria nedidelę dalį (1 cnt nuo tonos) už naftos importą/eksportą sumokamo mokesčio… Nejau ir vėl pasidžiaugę geromis pirmosios nedidelės nelaimės pasekmėmis (kaip buvo ir COVID-19 atveju) nepasiruošę lauksime, kada užgrius tikroji tragedija?

Raginame „AB Orlen Lietuva“ kaip įmonę, deklaruojančią prioritetinę atsakomybę už poveikius aplinkai, imtis principingų žingsnių numatant priemones užtikrinančias, jog pasikartojus tokioms nelaimėms, bus operatyviai imamasi veiksmų gelbėjant nafta susiteršusius paukščius ir kitą biologinę įvairovę. Taip pat numatyti ir deramą tokios žalos kompensavimą ne tik susimokant baudas į valstybės biudžetą, bet ir imantis realių kompensacinių ir prevencinių gamtosaugos priemonių.

Prašome Aplinkos ministro Simono Gentvilo inicijuoti tvarkos rengimą, pagal kurią būtų aiškiai įvardintos atsakomybės, kas ir kaip gelbėtų nafta užterštus paukščius, priskiriant funkcijas atitinkamoms institucijoms ir užtikrinant jos reikalingą infrastruktūrą gelbėjimo darbams atlikti. Tegul
pastarųjų dienų nelaimė Būtingėje būna kaip gera pamoka, išryškinanti esamas avarijų likvidavimo spragas ir stimulu jas spręsti.

Privalome būti geriau pasirengę tokių nelaimių akivaizdoje. Juolab kad panašūs išsiliejimai periodiškai pasikartoja, o netoliese Būtingės terminalo yra jūrinės saugomos teritorijos, kuriose susitelkusi žiemoja didelė dalis pasaulinės populiacijos jūrinių ančių bei tarpsta kita biologinė įvairovė.