Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmams po 7 metų bylinėjimosi nustačius juridinį faktą, jog Pajūrio regioniniame parke, Karklės kaime, sodybos anksčiau nebuvo, tad ir jos atstatyti nebuvo galima, kyla klausimas, kokių tolimesnių veiksmų imsis sodybos savininkai ir viešąjį interesą procese apgynusi prokuratūra.

Tačiau nei vieni, nei kiti teismo sprendimo komentuoti nepanoro, o byloje Generalinei prokuratūrai atstovavusi prokurorė žurnalistės prašymą paaiškinti tolimesnius teisinius prokuratūros žingsnius pavadino noru „paaštrinti, patirštinti situaciją” ir net prilygino kraujo troškimui.

Tuo metu Pajūrio regioninio parko direkcijos vadovas sako, jog kol kas nėra aišku, ar ginčytinoje vietoje išdygęs pastatas bus griaunamas. Neatmestina, jog pirmos instancijos teismo sprendimą sodybos savininkai skųs, mat jie statinį pastatė, remdamiesi ankstesniu, dar 2014 metų to paties teismo sprendimu, tąsyk pripažinusiu, jog sodyba prieš Antrąjį pasaulinį karą ten buvo.

Procesą atnaujino Generalinės prokuratūros prašymu

Ši civilinė byla teismuose užtruko dėl to, kad, pasak Pajūrio regioninio parko direktoriaus Dariaus Niciaus, po kelerių metų paaiškėjo kai kurios naujos aplinkybės, privertusios peržiūrėti minėtą 2014 m. teismo sprendimą.

Buvo įtarta, jog Karklėje kaimyniniame sklype galėjo būti klastojami archeologiniai dokumentai. Tai nustačiusi mokslinė archeologijos komisija Pajūrio regioninio parko direkcijai patarė kreiptis į prokuratūrą dėl proceso atnaujinimo ir minėtoje byloje. Komisijos nuomone, archeologinių duomenų atstatyti sodybą aptariamame sklype, kur jau buvo išdygęs naujas statinys, irgi nepakako.

Parko vadovai šiuo patarimu pasinaudojo, o Generalinės prokuratūros prašymu tyrimą atnaujinus, teismas šį mėnesį priėmė dabartinį sprendimą – patvirtino faktą, kad sodybos toje vietoje nebuvo.

Parko direktorius teigė tiksliai nežinantis, kaip toliau turėtų būti sprendžiamas pastato likimas, jei bylai apsukus ratą visose teismų instancijose, sprendimas liktų nepakeistas.

„Kažkokiam procese greičiausiai būtų sprendžiamas jau statybos leidimo naikinimas ir automatiškai su tuo susijusios pasekmės, o paskutiniame etape jau spręstųsi ir restitucijos, kompensavimo klausimai. Čia būtų panašiai kaip Kuršių nerijoje”, – samprotavo jis.

Nėra vienos ekspertinės institucijos

D. Niciaus teigimu, Pajūrio regioniniame parke atstatyti sodybas galima dviem atvejais: turint archyvinę kartografinę medžiagą, įrodančią, kad konkrečioje vietoje yra buvusi sodyba, arba, tokių dokumentų neturint, kreipiantis į teismą ir jame įrodinėjant buvusios sodybos faktą.

Pirmuoju atveju, jei iš Centrinio archyvo gautų dokumentų akivaizdžiai matyti, jog sodyba konkrečioje vietoje buvo, tą faktą patvirtina pati parko direkcija ir to pakanka, kad savininkas toliau galėtų tvarkytis jos atstatymo procedūras pagal šiuo metu veikiančius teisės aktus.

Antruoju atveju, pasak D. Niciaus, dažniausia teismai kaip įrodymais remiasi atliktais archeologiniais tyrimais, kurie, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, ne visada yra tikslūs ir iki galo patikimi.

„Sakykim, archeologai randa radinių ir iš tų radinių teigia, kad čia buvo gyvenamas namas. Ir yra buvę atvejų, kai ta archeologų nuomonė būdavo vertinama kaip pagrindinis įrodymas ar kaip tam tikra ekspertinė nuomonė, nors keliais atvejais paaiškėjo, kad archeologai nebuvo jau tokie nešališki. Taip pat buvo užfiksuota keletas atvejų, kai ir patys archeologai savo tyrimuose naudodavo netikslią kartografinę medžiagą, tai yra paimdavo seną žemėlapį ir jame atvaizduodavo dabartinį žemės sklypą, kuris yra ne toj vietoj, netiksliai”, – apie abejones keliančius buvusių sodybų nustatymo būdus, naudojamus kaip įrodymus teismuose, pasakojo D. Nicius.

Jo teigimu, dėl tokių archeologų veiksmų net buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, kurie vėliau buvo nutraukti, neįrodžius jų veiksmuose tyčios – konstatuota, jog archeologai tik suklydo, nes tyčinį veiksmą esą yra sunku įrodyti.

Dar viena problema, pasak D. Niciaus, yra ta, jog šalyje nėra vienos institucijos, turinčios ekspertinės institucijos statusą, kuri būtų atsakinga už tokių sodybų nustatymo faktus.

Kaip minėta, dabar tai dažniausiai daro archeologai arba matininkai, kartais dar remiamasi ir istorikų pažymomis, kurios, pasak parko vadovo, dažniausiai būna abstrakčios, jose neretai beletristiškai prirašyta daug apie Karklės kaimą ir jo buvusį užstatymą, tačiau stokojama konkrečių faktų apie konkrečią vietą.

Jei skirtingoms šalims byloje atstovauja, pavyzdžiui, du skirtingi matininkai, abiejų nuomonės yra vertinamos kaip lygiavertės ir prilyginamos ekspertų išvadai.

„Atsiranda tokia problema, kad vienas sako juoda, kitas sako balta, tai kaip įrodyti, kuris yra teisus? Mes tokiu atveju turime dirbti kaip policija, kaip kriminalistai, su nepasitikėjimu, nes tai reikalauja tam tikrų specialių žinių ir atsiranda galimybės interpretacijoms. Problema ta, kad viskas palikta pačiam žmogui susirinkti tuos įrodymus, nes Lietuvoj nėra vienos oficialios institucijos, kuri atliktų tą darbą ir už tai būtų atsakinga”, – kalbėjo D. Nicius.

Pajūrio regioninio parko direktoriaus duomenimis, parko teritorijoje teisėtai sodybas yra atstatę kelios dešimtys savininkų, maždaug dėl 20 sodybų vyko teismai, kuriuose priimti ir savininkams ar žemių įgijėjams palankūs, ir keli nepalankūs sprendimai.

Palikta įstatymo spraga

Be to, D. Niciaus teigimu, nemažai nesusipratimų kyla ir dėl Saugomų teritorijų įstatyme įtvirtintos sodybų atstatymo nuostatos.

„Saugomų teritorijų įstatyme yra kalbama apie buvusių sodybų atstatymą gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose. Bet, tarkim, valstybinių, nacionalinių ar regioninių parkų teritorija yra sudėta iš atskirų funkcinių zonų ir draustiniai preliminariai užima kokią pusę teritorijos, kitos yra rekreacinės, ekologinės apsaugos zonos, t.y. ne draustiniai. Ir gaunasi toks dalykas, kad griežtesnės apsaugos teritorijoj atstatyti tą buvusią sodybą gali, o jeigu žemės sklypas nepatenka į draustinį ir tu nustatai buvusios sodybos faktą, tos sodybos atkurti negali”, – egzistuojančius įstatymų paradoksus aiškino D. Nicius.

Jo teigimu, ši egzistuojanti nuostata žmonėms kartais suteikia ir nepagrįstų lūkesčių bei vilčių.

„Dėl buvusių sodybų dažniausiai kreipiasi ne pirminis savininkas, o koks nors trečias ar penktas įsigijęs iš rankų į rankas tą sklypą ir tikisi tos pridėtinės vertės. Mes praktikoj neturėjom nė vieno atvejo, kad atgavęs nuosavybę žemės sklypo savininkas ar jo palikuonis pats kreiptųsi į teismą”, – sakė D. Nicius.

Jo žiniomis, šias įstatymo nuostatas žadama keisti.

Šiuo metu Pajūrio regioninio parko direkcija daugiau teismuose bylų dėl sodybų jos teritorijoje atstatymų, be minėtosios, neturi.

UAB „Bostora” atstovas: „Nieko nekomentuosim”

„Atviros Klaipėdos” žurnalistei nepavyko pakalbinti bendrovės, apie kurios atkurtą sodybą ir eina kalba, atstovų.

Su UAB „Bostora” susisiekus internete nurodytu telefonu, juo atsiliepęs neprisistatęs vyras, paklaustas, ar bendrovė žada skųsti jiems nepalankų teismo sprendimą, atsakė nieko nekomentuosiąs. Paprašius bendrovės direktoriaus koordinačių, jis pakartojo, jog ir direktorius nieko nekomentuos.

„Apskritai žiniasklaida viską neteisingai interpretuoja, tai mes nekomentuosim ir telefono neduosim”, – nukirto „Bostoros” atstovas.

Komentarai

Klaipėdos apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė Edita Rutkauskaitė:

Mes nežinom, kokia bus tolimesnė šitos pačios bylos eiga. Mes galim tikėtis, kad bus paliktas galioti šitas sprendimas (…) Bet aš suprantu jūsų žurnalistinį interesą trupučiuką patirštinti, paaštrinti situaciją, bet ar reikia tą dabar daryti? Mes nežinom, kokie bus tolimesni veiksmai, čia bus kiti procesai ir aš dabar nesiimu komentuoti to, kas būtų, jeigu būtų . (…) Leiskim užbaigti normaliai, ramiai šitam procesui, jis buvo pakankamai įtemptas tam, kas atstovavo byloje (…). Aš galiu suprasti jūsų pusę, rašant tokį straipsnį, bet niekada nesutinku su tokias teiginiais, nes jie yra piariniai, pagražinti, užaštrinti, kas bus po to, griaus negriaus ir panašiai. Aš nesiimu spręsti dabar nei sakyti, kas bus po to. Turim pavyzdžių, kaip yra buvę, Sabonio ten byla, dar kažkas, net nežinau, kaip ten baigėsi (…) Aš nepalaikau tokios žurnalistinės pozicijos užbėgti už akių 50 metų į priekį, gal kažkas bus, man tai nepatinka. Ir aš nepasakysiu, kas bus (…). Dabar yra tik juridinio fakto nustatymo etapas, mes negalim užbėgti už akių. (…) Tarkim, jeigu apskundžia, mes sakom, kad teismo sprendimas yra teisingas, juridinis faktas, kuris buvo nustatytas, paneigtas, viskas, turėkime orumo nekalbėti apie ateities procesus, nes mes nežinom, kaip bus (…) Aš niekada netenkinsiu tų visuomenės interesų, kuriai reikia kraujo ir įdomumo. Aš netenkinsiu šių interesų ir iš manęs niekada tokios žinios neišeis. (…) Kam reikia žaidimų, tegul žaidžia su korona. Šitas procesas yra ne apie tai, turim išlikti etiški procesui.

Linas Kiaurakis, advokatas:

Konkrečiai su šia byla nesu susipažinęs, tačiau jeigu, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, buvo nustatyta, jog sodybos ten nebuvo, ką konstatavo teismas, tada sodybos ten ir turėtų nebelikti. Savo ruožtu sodybos savininkai turėtų teisę įrodinėti dėl to patyrę žalą bei teisę į žalos atlyginimą.