35 metų Olga Tarasenko iš Cherosono į Klaipėdą su mama, vyru ir 8-mete dukra atvyko 2022-ųjų balandį. Su savimi jie pasiėmė vos du kelioninius krepšius. Klaipėdoje Olga pagimdė dar vieną dukrą, kuriai greit bus 7 mėnesiai.

Kiti jos giminės irgi išblaškyti po pasaulį – vieni išvyko į Angliją, kiti – į Vokietiją.

Ukrainoje moteris dirbo didelėje statybinių prekių parduotuvėje, o atvykus į Lietuvą jai ir mamai teko eiti dirbti į gamyklą. Olga pripažįsta, jog ir praleidusi daugiau nei pusantrų metų Lietuvoje, ji čia vis dar jaučiasi esanti svetima. Tačiau grįžti į gimtąjį Chersoną ji negali, kadangi miestas sugriautas, be to, jis buvo užtvindytas, šių metų birželio 6 d. susprogdinus hidroelektrinę.

„Jau kurį laiką mano vyras dirbo užsienyje, svajojome susitaupyti pinigų gyvenamajam būstui ir automobiliui, nes iš ukrainietiškų atlyginimų to padaryti neįmanoma. Jo firmos būstinė buvo įsikūrusi Klaipėdoje, o prasidėjus karui vyro darbdaviai sutiko mums padėti persikraustyti, dėl to mes čia ir atvykome”, – pasakojimą pradėjo Olga.

Jos teigimu, Chersone karo veiksmams buvo ruošiamasi dar iki įsiveržimo. Likus dviem dienoms iki karo pradžios, Olgos dukrai mokykloje buvo parodyta slėptuvė. Tačiau moteris netikėjo, jog gali taip atsitikti, nors dėl visa ko susiruošė išvykimo krepšį. 2022-ųjų vasario 24-ąją iš vyro sulaukusi pranešimo, jog prasidėjo karas, ji nusileido į drėgną kaimynės rūsį, kuriame prasėdėjo dvi dienas.

„Karo pradžią pamenu iki smulkmenų, vos ne minučių tikslumu. Tie prisiminimai liks mano galvoje iki gyvenimo pabaigos. Baisiausia, kai nesupranti, kas ir iš kurios pusės šaudo. Buvo baisu miegoti ant kruvino čiužinio, girdėti sprogimus ir viltis, kad galbūt nepataikys į mūsų namą”, – prisiminė ji.

Kai kovo 3 d. Chersoną okupavo, gyvenimas mieste pasikeitė – įsivyravo pilkuma, žmonės nutilo.

„Okupacijos metu pamačiau, kaip greitai keičiasi žmonės. Jie tapo tylūs, miestą užplūdo rusų kariškiai, nebuvo įmanoma suprasti, kas yra savas , o kas – svetimas. Pasirodo, iki šiol Chersone yra daug išdavikų, kurie akimirksniu iš ukrainiečio gali tapti rusu ir atvirkščiai”, – kalbėjo pabėgėlė.

Ir po išlaisvinimo Chersonas iki šiol yra apšaudomas.

„Net ir šiandien miestą bandoma sulyginti su žeme. Jei pradžioje buvo atakuojama tankais ir artilerija, tai dabar – valdomomis bombomis ir raketomis. Per televiziją žiniose parodoma tik maža dalis to, kas iš tiesų vyksta. Tiek okupacijos metu, tiek po hidroelektrinės susprogdinimo, tiek dabar žmonės išgyvena tik savanorių dėka. Apie vietos valdžią net nesinori kalbėti – jie viską išvagia”, – teigė ukrainietė.

Atvykus į Lietuvą jau po 10 dienų Olga rado darbą ne tik sau, bet ir mamai – pagal Lietuvos įstatymus ji dar nėra pensininkė. Jos ėmė dirbti įmonėje pagal 2/2 grafiką, pasikeičiant prižiūrėdamos moters vaikus. Šiuo metu Olga yra vaiko auginimo atostogose, o jos mama ir toliau dirba.

„Sunkiausia buvo nugalėti moralinį išsekimą bei nuolatinį norą grįžti namo. Pagal savo specialybę, nemokėdama lietuvių kalbos, aš niekad negalėsi dirbti, nes esu technikė – sinoptikė”, – sakė ukrainietė.

O štai susirasti gyvenamąjį būstą buvo sunku.

„Beieškodama gyvenamosios vietos susidūriau su tuo, kad lietuviai šeimininkai arba skelbia konkursą tarp pretendentų, arba užsieniečiams, šeimoms su vaikais, su gyvūnais nenuomoja. Pasitaikė, jog paskambinus sakydavo, kad jau išnuomojo, tačiau skelbimas ir toliau kabėdavo tinklapyje”, – guodėsi Olga.

Apie lietuvius ji susidarė prieštaringą nuomonę.

„Vietos lietuviai labai geri ir draugiški žmonės, visada pasiryžę padėti. Tačiau yra ir tokių, kurie, panašu, nori grįžti į SSRS. Į tokius žmones aš žiūriu ne su neapykanta, o greičiau su užuojauta. Matyt, tie žmonės gyvena praeitimi, užuot žengę koja kojon su gyvenimu. Tiesiog jie nesupranta, kad Rusija nežiūri, kuris žmogus yra kokios tautybės, raketos ir sprogmenys krisdami neklausia, kas tu toks ar kiek tau metų. Jie nesuvokia, ką reiškia likti be nieko su dviem lagaminais”, – kalbėjo Olga.

Ji iki šiol prisimena Chersoną, bet supranta, jog dabar, kai miestas sugriautas ir ji turi mažą kūdikį, kelio atgal nėra.

„Gerai aš pasijusiu tik būdama namuose savo lovoje. Iš esmės mes čia esame svetimi, kad ir kiek stengtumėmės mokytis lietuvių kalbos, dirbti ar dar kuo nors užsiimti. Niekada mes čia netapsime savais. Žinoma, norisi grįžti namo, bet kadangi ten vaikams nėra ateities, teks dėl jų pasilikti čia”, – pokalbį baigė Olga.