Lygiai prieš 70 metų tuometinė spauda pranešė, kad Klaipėdoje atgims cigarečių ir papirosų gamyba, tarpukariu buvusi tarp pramonės lyderių.

Ta proga „Atvira Klaipėda“ ciklo „Urbanistiniai jubiliejai“ rašinyje papasakos apie tabako pramonės atsiradimą šioje miesto vietoje, jos plėtrą ir pasitraukimą. Taip pat – apie tai, kaip čia buvo įkurdintas karo belaisvių lageris ir galiausiai prasidėjo kultūros „gamyba“. Paprašėme savo įžvalgomis pasidalinti ir miesto vadovo – kokią jis regi Kultūros fabriko ateitį.

Bjauriausio ekonominio darinio lyderė

Istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo, kad tabako pramonės šaknys Klaipėdoje siekia 1840-uosius, kai Dž. Meisonas įkūrė cigarečių fabriką, bet jis egzistavo gana neilgai. Kur kas rimčiau ši pramonė įsibėgėjo XX a. pradžioje, kai mieste jau veikė keturi cigarečių fabrikai. Labiausiai iš jų gamybą išplėtė ir didžiausia tokia Klaipėdos krašto įmone tapo būtent Leibo Werblowsky fabrikas, įsikūręs Malūnų pylimo (dabar – Bangų) g. 5.

Istorikas dr. Vasilijus Safronovas toje pačioje knygoje rašo, kad šis fabrikas buvo įkurtas 1894 m.

1925-ųjų pavasarį dienraštis „Lietuva” pranešė, kad tabako ir papirosų fabriką valdžiusi firma „Werblowsky” vieno aukšto fabriko namą perstatė į keturaukštį ir „žymiai pakėlė tabako gamybą”. Kartu ji įrengė ir naują cikorijos fabriką.

Tarpukario spauda skelbė, kad 1929-ųjų rugsėjo 20-ąją, apie 13 val., fabrike buvo kilęs didelis gaisras. Atvykus gaisrininkams jis jau buvo apėmęs visą viršutinį aukštą, kuriame buvo daug popieriaus ir kartono. Esant dideliam vėjui grėsė pavojus visam fabrikui, bet ugniagesiams pasisekė ugnį lokalizuoti ir nebuvo leista jai išplisti. Kiti fabriko aukštai, kuriuose stovėjo gamybinės mašinos, nukentėjo tik nuo vandens. Nors, pirminiais duomenimis, fabrikas, turėjęs beveik 200 darbininkų, dėl gaisro patyrė apie milijono litų nuostolį, skelbta, jog gamybą jis atnaujins po poros dienų. Spauda dalinosi ir spėjimu, kad ugnis kilo dėl motoro defekto užsidegus elektros vieloms.

1929-ųjų lapkričio 16-ąją „Lietuvos aidas” skelbė, kad tomis dienomis Klaipėdoje vyko Lietuvos tabako fabrikantų suvažiavimas, „kuriame tartasi tabako sindikato sudarymo klausimais konkurencijai tarp tabako pramonininką pašalinti”. Istorikas Gediminas Kulikauskas knygoje „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą” rašo, kad bjauriausiu tarpukaryje vadintas sindikatas galiausiai buvo įsteigtas 1929 m. gruodžio 23 d. Klaipėdoje, susirinkus aštuonių stambiausių Lietuvos tabako fabrikų atstovams, nes Lietuvos įstatymai draudė sudaryti sindikatus (tai pačiai ūkio šakai priklausančių bendrovių horizontalaus susivienijimo forma, pagrįsta narių susitarimu bendrai vykdyti komercinę veiklą).

Pasak G. Kulikausko, tabako gamintojai Klaipėdoje sutarė čia įkursiantys ribotos atsakomybės bendrovę su 100 tūkst. Lt įstatinio kapitalo. Pagal susitarimą, kiek siekė įnašas, tiek fabrikas ir gavo rinkos. Didžiausią dalį – 25 proc. (paklojęs atitinkamai 25 tūkst. Lt) – atsiriekė būtent Klaipėdos Verblovskio fabrikas.

Sindikato sutarties galiojimas buvo numatytas penkeriems metams ir neatsiradus prieštaraujančių ji būtų įsigaliojusi dar vienam penkmečiui, tačiau, anot G. Kulikausko, pirmiausia nepatenkintas buvo pats sindikato sudarymo iniciatorius Verblovskių fabrikas – jam norėjosi daugiau rinkos procentų, taip pat ir Vilkaviškio „Bravol“. Visgi susitarti verslininkams pavyko ir sindikato sutartis buvo pratęsta dar trejiems metams.

„Susitarti, atrodo, padėjo ir netikėta vieno iš brolių Verblovskių mirtis, velionis buvo ryžtingai nusiteikęs išardyti sindikatą. Tiesa, iš „aštuonetuko“ sindikatas tapo „šešetuku“ – nebeliko „Yenidze“ ir „ Asimakio“, – rašo G. Kulikauskas.

Tašką sindikato istorijoje padėjo Kainų tvarkytojo ir Finansų ministerijos 1938 m. spalio nurodymas sindikatą nubausti 75 tūkst. Lt bauda ir jį išardyti.

Verblovskių fabrikas iš pradžių tiekė rusiško ir turkiško tabako mišinio rankų darbo cigaretes. Vėliau jau gamino ir papirosus, rūkomąjį tabaką, nuo 1932 m. – ir cigarus bei cigariles. 1931 m. jame dirbo 175 darbininkai ir tarnautojai, buvo perdirbta 400 tonų tabako žaliavos ir realizuota 320 tonų įvairių tabako gaminių.

XX a. 3–4 dešimtmečiuose jis gamino tabako gaminius L. Werblowsky Nr. 1, Elwe, Gold, Kabinett, Memelia, Privat, vėliau – cigaretes, papirosus Famos, Pikant, Safo, cigarus ir cigariles Klasse, Korso, Trumpf, rūkomąjį tabaką Havanna. 1934-ųjų vasarą „Lietuvos aidas” rašė, kad Verblovskių fabrikas ant savo cigarečių kampų vis dar spausdino vokišką užrašą „Neue Arbeit“ ir taip piktino kai kuriuos klientus.

Šis fabrikas, pasak J. Žuko, prekybos registre buvo įregistruotas kaip atvira prekybos bendrovė „Leib Werblowsky“ ir tik 1937 m. pabaigoje buvo paverstas akcine bendrove su 700 tūkst. litų vertės kapitalu, kurios visos akcijos priklausė Werblovsky šeimos nariams.

Pasak V. Safronovo, po 1939 m. anšliuso nacionalizuojant žydams priklausiusį turtą šį fabriką perėmė Rytų Prūsijos tabako pramonė.

Tapo karo belaisvių lageriu

Pokariu buvusio fabriko kompleksui teko išskirtinė misija – jis tapo karo belaisvių lageriu.

Lietuvos ypatingojo archyvo pateikiamais duomenimis, 1944 m. liepos 4 d. – 1945 m. sausio 28 d. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įsteigti 6 karo belaisvių lageriai su skyriais. Didžiąją dalį juose įkalintų belaisvių sudarė nelaisvėn paimti Vermachto Kuršo grupės, atkirstos nuo vakarinėje Latvijos dalyje buvusių Vokietijos kariuomenės dalinių bei Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje veikusių Vokietijos pajėgų, kariai. Klaipėdoje gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 57 buvo įkurtas perkėlus Telšiuose veikusį fronto priėmimo-persiuntimo lagerį.

1945 m. rugpjūčio 1 d. Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas (VK) priėmė sprendimą dėl karo belaisvių lagerio organizavimo. Jame numatoma lagerio kūrimui perduoti buvusį tabako fabriką. Buvo numatyta perduoti ir greta stovėjusius „Zagotzerno” sandėlius bei malūną, bet šie objektai iš sprendimo projekto ranka buvo išbraukti, prirašant, kad priskiriama tik jų teritorija. Sprendimo projekte buvo numatyta uždaryti lagerio teritorijoje atsiduriantį pravažiavimo kelią, buvusį šalia geležinkelio atšakos.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Vytauto Tininio jau po jo mirties išleistoje knygoje „Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944-1949 m.” rašoma, kad belaisviai buvo perkeliami į Klaipėdą 1945 m. liepos 28 – rugpjūčio 3 dienomis.

Liepos 28 d. lagerio valdybos viršininko ataskaitoje nurodyta, kad čia jau buvo 7836 belaisviai, iš kurių penki buvo pulkininkai, 10 pulkininkų leitenantų, 40 kapitonų, 38 vyr. leitenantai ir 6984 eiliniai. 7077 iš jų buvo vokiečiai, 182 čekai, 180 lenkų, 169 austrai, 27 prancūzai, 11 olandų, 10 jugoslavų, 8 latviai, po keturis rusus ir italus, trys liuksemburgiečiai, po du vengrus ir belgus.

Istoriko teigimu, belaisviai buvo įkurdinti keturaukščiame buvusio fabriko pastate ir kieme, o tie, kurie ten netilpo, buvo uždaryti laikinuose mediniuose barakuose, kiek į šiaurę nuo dabartinės Tilžės gatvės. Visą teritoriją juosė spygliuotos vielos tvoros, kyšojo sargybinių būdelės.

Anot V. Titinio, lageris buvo nepasirengęs priimti tūkstančių belaisvių ir įkurdinti jų bent elementariomis sąlygomis. Sugrūsti karo nesugriautuose pastatuose belaisviai miegojo ant ištisinių vienaukščių arba dviaukščių gultų. Vidutiniškai 50 žmonių teko viena elektros lemputė ir vienas vandens čiaupas, 20 žmonių – viena tualeto skylė.

1945 m. spalį lagerį patikrinusi komisija nustatė, kad jis neparengtas žiemai – gyvenamųjų patalpų remontas ir statybos vyko lėtai, maisto produktų, išskyrus daržoves, sandėliuose nebuvo ir kt.

1946 m. padėtis ėmė keistis į gera. Tų metų gruodį lageryje jau buvo pastatytas maisto blokas, galintis aprūpinti karštu maistu 6300 žmonių, 1-ajame skyriuje perstatyta valgykla, 2-ajame – įrengta nauja virtuvė ir pradėta statyti valgykla, veikė dvi duonos kepyklos.

Kitų lageriui būtinų pastatų ir patalpų statybos ir remonto darbai užtruko iki 1947 m. rudens. Per tą laiką buvusio tabako fabriko patalpos buvo pritaikytos gyventi 1060 belaisvių, pastatytas naujas 800 vietų barakas, 800 vietų „bendrabutis“, ligoninės virtuvė ir valgykla, 3000 žmonių galinti pamaitinti lagerio virtuvė ir 1000 vietų valgykla, duonos kepykla, siuvykla, avalynės taisykla, stalių dirbtuvės, skalbykla, pirtis su dezinfekcijos kamera, įrengta ambulatorija ir trys lazaretai, 360 vietų klubas, biblioteka, įvesta elektra, suremontuotas vandentiekis ir kanalizacija. Taip pat suremontuotas lagerio valdybos pastatas, personalo virtuvė ir valgykla, gyvenamosios patalpos, NKVD konvojaus kariuomenės įgulos, lagerio 1-ojo skyriaus štabo pastatai ir kt. Lagerio teritorija buvo apjuosta dviejų eilių spygliuota viela. Lageriui įrengti, anot ataskaitos, išleista 7 470 049 rublių.

Beje, tarp Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomų dokumentų yra Klaipėdos valstybinės sanitarinės inspekcijos informacija apie vandens mėginių iš Jono kalnelio užutėkio tyrimus. Rašte buvo išdėstyta, kad dėl to, jog į užutekį savo nuotekas leido karo belaisvių lageris, žarninių lazdelių kiekis čia 13,6 karto viršijo plaukiojimo baseinams leidžiamą normą.

Tarp 1948-ųjų VK dokumentų yra gegužę surašytas sprendimo projektas dėl likviduojamo lagerio pastatų perdavimo į LTRS Vidaus reikalų ministerijos balansą. Pagal jį pastatus Bangų g. 1, 5, 8, 10, 11, 12, 14, Kūlių vartai 1, Baltikalnio g. 1, 2, 3, 8, 10, garažą bei automobilių dirbtuves Tilžės g. 1 ir pirtį Naujasis skersgatvis Nr. 4 buvo numatoma perduoti minėtajai ministerijai atstovavusiai Klaipėdos vaikų darbo kolonijai. Taip pat kolonijai turėjo būti perleisti lagerio nuomoti gyvenamieji namai Kūlių vartai 6, 8 ir 10, Bangų g. 13, 13A, 13B ir 14, Joniškės g. 2, Rumpiškės g. 10, Mokyklos g. 5 ir Grįžgatvio 3.  

Startas užtruko

Anot V. Safronovo, LTSR Maisto prekių pramonės ministerijos įmonė Klaipėdos tabako fabrikas buvo įsteigtas 1953 metais (nuo 1957-ųjų jis tapo pavaldus Liaudies ūkio tarybos Maisto pramonės valdybai).

Lygiai prieš 70 metų, 1953-iųjų rugsėjo 25-ąją, „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentas S. Buivydas pranešė, kad mieste pradės veikti naujas tabako fabrikas. Pasak jo, „statybos darbai netoli nuo „Trinyčių” fabriko ir alaus daryklos, tuščiuose pastatuose“ buvo prasidėję prieš kelis mėnesius.

„Tai bus stambiausia šios rūšies įmonė Lietuvoje. Kasdien fabrikas pagamins šimtus tūkstančių pokelių cigarečių, papirosų. Iš pradžių organizaciniai nesklandumai rimtai stabdė statybininkų darbą. Dar liepos mėnesį TSRS Lengvosios ir maisto pramonės ministro drg. Kosygino įsakyme buvo pažymėta, kad „nepaisant plano įvykdymo visumoje, nepatenkinamai įvykdytas Klaipėdos tabako fabriko statybos-montavimo darbų planas – 57 procentais”. Dabar daugelis trukumų pašalinta. Fabrikas įėjo į grafiką. Šiuo metu eilėje barų tereikia tik nereikšmingų pataisymų, kai kur reikia išbaltinti, įstiklinti. Gi pagrindiniai darbai užbaigti. Pirmos eilės technologiniai įrengimai sumontuoti, įjungti į elektros tinklą. Jau dabar lengva suvokti, kaip bus organizuota cigarečių, papirosų gamyba. Tabakas-žaliava patenka į pirmąjį cechą, kur atliekamas pirminis jo apdirbimas. Stacionarinis drėkinimo įrengimas, atsiųstas iš Jaroslavlio, susideda iš ištisos metalinių agregatų sistemos, kur drėkinamas tabakas. Per liuką sudrėkintas tabakas patenka į cechą, kur įrengtos tobulos piaustymo mašinos, čia žaliava apdirbama iki reikiamo standarto ir pneumatinio transporterio pagalba patenka į trečią aukštą, kur įsikūrė cigarečių cechas. Kruopščiai nudailintos įstabios mašinos, pagamintos pagal paskutinį technikos žodį, duos per pamainą daugiau kaip 500 tūkstančių cigarečių kiekviena. Be to, tokią mašiną aptarnauja tik 3 žmonės, šis automatas yra tobuliausias panašios mašinų rūšies modelis“, – rašė S. Buivydas.

Pasak žurnalisto, daugelis to meto rūkorių mieliau rūkė cigaretes, o ne papirosus dėl to, kad cigarečių gaminimo automatai „tobuliau išsprendė tabako išvalymo nuo dulkių klausimą“. O naujajame fabrike įrengtos mašinos buvo aprūpintos „pirmarūšiais dulkių siurbliais“, kad tiek rūkoriai, tiek ir darbininkai būtų apsaugoti nuo kenksmingų tabako dulkių.

Anot S. Buivydo, mechanizmai į fabriką atkeliavo iš Tūlos ir Jaroslavlio, Charkovo ir kitų SSRS vietų. Kartu žurnalistas atkreipė dėmesį į tai, kad fabrikas turėjo jau greitai „stoti į rikiuotę“, tačiau kolektyvas dar nebuvo pradėtas komplektuoti.

1954-ųjį liepą A. Koriakinos straipsnyje „Tarybinėje Klaipėdoje“ buvo rašoma, jog fabrikas pradėjo veikti tik gegužės pradžioje, čia buvo gaminamos cigaretės „Pamir“ ir „Prima“. Jos siųstos į Gorkį, Saratovą, Maskvą ir „daugelį kitų Tarybų Sąjungos miestų bei kaimų“. Fabriko darbuotojai – lietuviai, rusai, ukrainiečiai – mokėsi Vilniaus, Leningrado įmonėse.

„Didelį kelią nueina tabako lapas, prieš patekdamas į cigarečių cechą. Sandėlyje palei tabako cechą riogso tvarkingos presuotų tabako lapų krūvos. Čia įvairių rūšių ir įvairios kilmės tabakas. Viena žaliavos partija atsiųsta iš Gruzijos, iš Kaukazo, pasitaiko ryšulių su užsieniniu ženklu. Tabako lapai, surinkti Bulgarijoje, Kinijoje, Graikijoje ir kitose šalyse, šiandien guli Klaipėdos tabako fabrike. Sudrėkintus, išmaišytus lapus rūšiuoja sėdinčios už plačių žemų stalų darbininkės. Tai, gal būt, vienintelis cechas, kuriame vyrauja rankų darbas. Ir tereikia tik darbininkui, stovinčiam prie nedidelės angos, išsiųsti tabako partija į piaustymo skyrių, kaip pačios mašinos nuostabiai paverčia tabako lapus cigarete. Štai jau tabako lapai susmulkinti, supiaustyti. Aromatiškas, be dulkių ir pašalinių priemaišų tabakas pateko į cigarečių cechą. Čia juo bus prikimštos tuščios gilzės. <…> Mašinos konvejeriu be pertrūkio eina jau pagamintos cigaretės, kurias išleido automatas, žmogaus rankai neprisilietus. <…> Darbininkė vieną po kitos užpildo cigaretėmis karetes – nedideles fanerines dėžutes, į kurias telpa 2000 cigarečių. Štai jau ir šalia stovintis vežimėlis su kaupu pakrautas karečių. Jų čia 42. Dabar galima vežimėlį liftu paduoti iš trečiojo aukšto į antrąjį, į įpokavimo cechą. <…> Per pamainą dvi mašinos turi pagaminti vieną milijoną 40 tūkstančių cigarečių. Dabar jos pagamina 1.300.000, o kartais ir 1.400.000 ,,Pamir” arba ,,Prima” cigarečių. <…> Patekusios į mašinas cigaretės išeina iš jų jau sudėtos į pokelius po 20 štukų su pažįstamais užrašais „Pamir” arba „Prima”. Telieka tik sudėti šiuos pokelius į dėžes, užkalti jas, ir produkcija paruošta išsiųsti prekybos tinklui“, – išsamiai gamybos procesą aprašė A. Koriakina.

Pasak jos, fabrikas 1954-aisiais turėjo pradėti dirbti pilnu pajėgumu, paskutiniame tų metų ketvirtyje pradėti papirosų „Bielamorkanal” gamybą.

Vėliau spaudoje buvo rašoma, kad pirmoji cigarečių partija buvo pagaminta 1954-ųjų gegužės 1-osios šventės proga.

Buvo ir raudonasis kampelis

1955-ųjų gegužę korespondentas S. Noreika „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė, kad iki tol pirminis gamybos procesas – tabako drėkinimas – buvo atliekamas „primityviu būdu“: laistant jį šiltu vandeniu.

„Net prityrusiam darbininkui sunku buvo vienodai apipurkšti iš guminės žarnos po visą didelį cechą sluoksniais išklotą tabaką. Vienur patekdavo per daug vandens, kitur likdavo sausos vietos. Dabartiniu metu šios operacijos technologija visiškai pakeista. Ji atliekama stacionariame drėkinimo įrenginyje. Tabakas sudedamas į plataus krepšio pavidalo maišus, paduodamas į specialią kamerą ir čia, paleidus kondensuotą drėgną, šiltą orą, per 20 minučių įgauna reikiamą drėgmę. <…>Nauja tabako drėkinimo technologija įgalino sumažinti drėkintojų brigadas nuo 7 žmonių iki 3. Kelis kartus sutrumpėjo visas tabako paruošimo ciklas. Iki tol buvo viršijamas planinis tabake nubyrėjimo procentas. Gi dabar jau nubyra jo mažiau, negu leidžiama, gaunama tam tikra žaliavos ekonomija“, – rašė S. Noreika.

Po keleto dienų fabriko planavimo skyriaus viršininkas J. Vaškelis laikraštyje dėstė, kad ši naujovė buvo naudinga ir tuo, kad pagerino darbo sąlygas – oras ceche tapo grynesnis.

O iš 1956-ųjų rugsėjį „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtos publikacijos galima sužinoti, jog fabrike buvo ir Raudonasis kampelis.

„Partinė, profsąjunginė organizacijos ir įmonės administracija nemažai rūpinasi, kad raudonasis kampelis būtų darbininkų kolektyvo mėgiama poilsio vieta. Erdvi kampelio patalpa įrengta gerai, jaukiai. Čia švaru, malonu. Fabriko rodiklių, Garbės lentos, plakatai ir šūkiai puošia kampelio sienas. Čia visada yra laikraščių ir žurnalų, galima pažaisti šachmatais, šaškėmis, stalo tenisu, groja radiola. Prie raudonojo kampelio suorganizuota foto ir radijo mėgėjų būreliai, vyksta šachmatų turnyras. Šiais metais raudonajame kampelyje fabriko kolektyvui perskaityta eilė paskaitų ir pranešimų apie tarptautinę padėtį, darbo įstatymus, draugystę ir t. t. Tabako fabriko raudonasis kampelis užima svarbią vietą įmonės kultūriniame-masiniame ir auklėjimo darbe“, – dėstė spaudos organas.

Užėmė pusę šalies rinkos

Nastazija Kairiūkštytė knygoje „Klaipėdos pramonė ir darbininkai 1945-1960 metais“ rašė, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje visos papirosų kimšimo mašinos buvo sujungtos į vieną agregatą su gilzių gamybos mašinomis. Vėliau taip buvo pasielgta ir su cigarečių gaminimo ir pakavimo mašinomis. Fabrike buvo įkurta savo litografija, sumontuoti spausdinimo ir iškirtimo automatai, taip pat mechanizuotas pagamintos produkcijos gabenimas iš cechų į ekspedicijos skyrių. 1956 m. fabrikas gamino devynių pavadinimų cigaretes ir papirosus.

Pirmaisiais darbo metais metinė fabriko gamybos apimtis siekė 1,8 mlrd. vienetų cigarečių. Iki 1960 m. ji išaugo iki 2,5 milijardo, o darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 200 iki 172 žmonių.

„1970 metais pradėta ir 1975 metais baigta keisti cigarečių mašinas tobulesnėmis bei našesnėmis. Buvo sumontuota aukščiausios kokybės cigarečių gamybos linija, kurios našumas – 147 tūkstančiai cigarečių per valandą. <…> Dabar per metus pagaminama daugiau kaip 4 milijardai cigarečių, darbuotojų skaičius – 268“, – 1979-ųjų gegužę „Tarybinėje Klaipėdoje“ rašė fabriko vyriausioji inžinierė R. Matuškina.

Anot V. Safronovo, Lietuvos mastu įmonė 1955 m. gamino 24,5 proc., 1960 m. – 27,2 proc., 1965 m. – 30,1 proc., 1970 m. – 48,5 proc. tabako produkcijos. Daugiau kaip pusė gaminių buvo realizuojama Lietuvoje, likusi dalis siųsta į kitas TSRS respublikas, daugiausia Rusiją.

1967-ųjų pradžioje fabriko direktorius V. Kušlys spaudoje dėstė, jog pradėjus veikti „naujomis gamybos planavimo ir materialinio skatinimo sąlygomis“ buvo nuspręsta gaminti mažiau žemesnės rūšies cigarečių – vietoje 100 mln. vienetų „Pamiro“ nuspręsta gaminti tiek pat „Primos“. Taip pat buvo pasielgta ir su papirosais – vietoje jų pradėtos gaminti cigaretės su filtrais.

V. Safronovo teigimu, fabriko plėtros pristabdymas iš esmės buvo susijęs su tabako pramonės asortimento ir administravimo pokyčiais Lietuvoje. Dėl sumažėjusios paklausos ir įmonių specializacijos 1968 m. Lietuvoje buvo nutraukta papirosų, o 1970 m. – rūkomojo tabako gamyba. Tad ir Klaipėdos fabrike liko tik cigarečių gamyba. Iki 7-ojo dešimtmečio jos buvo gaminamos be filtro, 1965-aisiais Klaipėdos fabrikas tapo pirmuoju Lietuvoje, pradėjusiu jas gaminti su filtrais.

1974-ųjų spalį „Tarybinės Klaipėdos“ žurnalistė Janina Zvonkuvienė aprašė fabriko naujovę – „naujų, aukščiausios kokybės cigarečių „Regata“ gamybos liniją”.

1976 m. fabrikas buvo prijungtas prie maisto pramonės gamybinio susivienijimo „Kova“.

Kankino sandėlių problema

1966-ųjų pabaigoje „Tarybinėje Klaipėdoje“ paskelbtas A. Kopkino straipsnis liudijo, jog tuo metu buvusios fabriko patalpos jau nebeatitiko poreikių.

„Dėžės su cigaretėmis ir papirosais dabar sukrautos cechuose, laiptų aikštelėse, koridoriuose. Visur, kur tik galima, sukrauta produkcija. O tabaką net teko išvežti į kolūkį. Ten jis ir guli pritaikytose saugojimui daržinėse. Net įmonės klubas paverstas sandėliu. <…> Vadinasi, pribrendo (ir seniai) būtinumas statyti tinkamas patalpas. Bet negreitai darbas dirbamas, užplanuota tik penkmečio pabaigai. <…> Laukia nesulaukia tabako fabriko darbuotojai, kada fabrikas bus prijungtas prie šiluminės trasos. Ir dokumentacija paruošta, ir lėšos išskirtos. Bet statybininkai niekaip neprisiruošia griebtis šio darbo. Fabriko katilinė jau paseno, kartais jai sugedus, tenka beveik sustabdyti gamybą. Todėl ir tabakas drėkinamas netolygiai“, – dėstė straipsnio autorius.

1967-ųjų pradžioje fabriko direktorius V. Kušlys savo publikacijoje dėstė, jog fabrikas jau kelinti metai stokojo sandėlių.

„Fabrikas privalo šešiems mėnesiams turėti tabako atsargas. Tai maždaug 1700 tonų. Į savo sandėlius tegalime sudėti mažiau, negu pusę šio kiekio. Po atviru dangumi tabako nelaikysi. Prasideda bėgiojimai, patalpų ieškojimai. Šiandien mūsų tabako atsargas rasi Kretingos rajono Jokūbavo kolūkio daržinėse ir medžio apdirbimo kombinato bei alaus daryklos teritorijoje“, – rašė direktorius.

Pasak jo, apie būtinybę statyti naujus sandėlius žinojo ir Maisto pramonės ministerija, ir Klaipėdos miesto vadovai, apie tai kalbėta nebe pirmus metus, tačiau ministerija neskyrė lėšų tokioms statyboms – tik 1969 metais buvo numatoma duoti pinigų projektinei dokumentacijai.

1968-ųjų vasarį V. Kušlys ir vėl bėdavojosi spaudai dėl sandėlių stokos – tabakas tuo metu saugojimui vagonais buvo siunčiamas net į Vilnių, kur buvo nuomojami sandėliai, o iš ten parkeliaudavo sunkvežimiais.

1986-ųjų lapkritį kitas tabako fabriko direktorius Edvardas Stonkus, kalbėdamas su „Tarybinės Klaipėdos“ žurnalistu Valerijumi Bucyku, dėstė, kad tuo metu dar veikė kai kurios 1953-aisiais sumontuotos įpakavimo mašinos, o naujausios gamybos linijos buvo gautos prieš dvejus metus.

Jis taip pat informavo, kad galiausiai buvo baigiama spręsti sandėlių stokos problema.

„Šiemet pramoniniame rajone, už Mėsos kombinato, pradėsime naudoti šešis sandėlius, kurių bendras plotas – 3,4 tūkstančio kvadratinių metrų. Kitaip tariant, sandėlių plotas padidės dvigubai. Tuo bus išspręsta ir automobilių bei geležinkelio transporto prastovų, priešgaisrinės apsaugos, už ką ne kartą buvome barami, rimtai baudžiami, problema. <…> Sandėlio aukštis – 7 metrai. Dėl ploto stokos dėliodavome tabako pakus per visą sandėlio aukštį. Žemutinis sluoksnis susislėgdavo, ir apie jo kokybę neverta nė kalbėti. Dabar pakų aukštis neviršys 2,5 metro, kaip ir numatyta normomis. Be to, naujuose sandėliuose įdiegiama konteinerizacija. Metų pabaigoje pradės veikti nauja tabako džiovinimo sistema, todėl nebepasitaikys pakeliuose kietų kaip pieštukas cigarečių. Kitas kokybės gerinimo etapas – tabako minkštintojų naudojimas“, – tada kalbėjo direktorius.

Kitoje rašinio dalyje:

Kaip fabrikas tapo JAV giganto nuosavybe

Kaip gimė Kultūros fabrikas

Kokią Kultūros fabriko ateitį mato dabartinė miesto valdžia

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Urbanistiniai jubiliejai”, skirtą Klaipėdos krašto metams