Klaipėdoje įsikūrusiame LCC tarptautiniame universitete šiuo metu mokosi dvidešimt studentų iš Sirijos, Irako bei Afganistano. Jie visi dalyvauja LCC Artimųjų Rytų mokslo programoje, kurios tikslas yra padėti kariaujančioms šalims neprarasti jaunosios kartos. Universitetas yra įsipareigojęs kasmet priimti iki penkiolikos studentų iš karo paveiktų vietovių. Plačiau apie programą pasakoja LCC Rinkodaros skyriaus vadovė Aistė Motekaitienė.

LCC nuotr.

Nuo ko prasidėjo LCC Artimųjų Rytų mokslo programa?

Nuo pat pradžių LCC tarptautinio universiteto tikslas buvo prisidėti kuriant jaunąją lyderių kartą buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Universitete mokosi gausus būrys studentų iš Rytų Europos ir Centrinės Azijos, o laikui bėgant atsirado poreikis plėstis ir ieškoti tolesnių regionų. Taigi, nukreipėme savo žvilgsnį į Artimuosius Rytus – regioną, kuris labai ilgai kenčia nuo karo.

Artimųjų Rytų mokslo programos vizija buvo suteikti Sirijos ir Irako gabiam jaunimui, nukentėjusiam nuo karo, galimybę dalyvauti intensyvioje anglų kalbos mokymosi programoje bei  vėliau įstoti į universitetus Kanadoje, JAV arba baigti studijas LCC.

Nuo 2014-ųjų dvejus metus išties nemažai keliavome po Libaną, Jordaniją, Iraką, Turkiją ir Siriją, siekdami užmegzti ryšius su nevyriausybinėmis organizacijomis, bažnyčiomis ir Jungtinių Tautų agentūromis. Mūsų iniciatyva sulaukė entuziastingo palaikymo, kadangi ji buvo unikali – mes siūlėme universitetines studijas  jaunimui, kuriam karas atėmė galimybę studijuoti gimtojoje šalyje. Tiesa ta, kad vaikams ir moksleiviams buvo teikiama daug humanitarinės pagalbos, tačiau niekas iš tiesų nesirūpino jaunosios kartos universitetiniu išsilavinimu – juk būtent ši karta užims labai svarbų vaidmenį atstatant šalį.

Įgyvendinti  Artimųjų Rytų mokslo programą nebuvo lengva – prireikė daug pastangų, tačiau pernai vasarą į Klaipėdą atvyko pirmieji penki studentai iš Sirijos. Manau, kad Klaipėdoje gyvenantys ir besimokantys Artimųjų Rytų studentai yra ženklas ir kitoms institucijoms bei organizacijoms, kad jau atėjo laikas ne tik kalbėti, bet ir imtis veiksmų – tą mes ir darome.

Papasakokite daugiau apie studentus iš Artimųjų Rytų. Iš kur jie atvyko?

Dalis iš Irako atvykusių studentų yra krikščionys, kurie bėgo iš ISIS okupuotų vietovių, arba jazidžiai, bėgę nuo persekiojimo ir atsidūrę valstybės įkurtose stovyklose. Mūsų Sirijos studentai atvyko iš Turkijos – ten jie turėjo laikiną apsaugą, mat buvo pabėgę iš Sirijos.

Visi šie studentai yra be galo dėkingi už galimybę gyventi Lietuvoje ir tęsti mokslus. Jie taip pat supranta, kad vaidina itin svarbų vaidmenį, nes yra savo gimtųjų šalių atstovai.

Kokia yra programos ateities vizija?

Manau, kad tikrai galime padėti studentams, kurie neturi galimybių mokytis savo šalyse. Mes tikimės, kad, kai bus saugu, studentai galės sugrįžti į savo gimtąsias šalis ir prisidėti prie karo nusiaubtų šalių atstatymo, nes jų išsilavinimas suteiks jiems įgūdžių, išminties ir galimybių tai daryti.

Fadi iš Irako

LCC nuotr.

„Atvykau į Klaipėdą šių metų rugpjūčio pabaigoje. Iš tiesų nesitikėjau, kad Lietuva bus tokia graži ir žmonės tokie puikūs. Tai nuostabi šalis ir tikrai galiu pasakyti, kad myliu Klaipėdą. Čia mano gyvenimas tarsi prasidėjo iš naujo.

Lietuvoje yra labai saugu, palyginus su Iraku, tad pagaliau galiu bent kiek atsipalaiduoti. Aš ir mano šeima – mes esame krikščionys, gyvenantys musulmoniškoje šalyje. Dėl to patiriame labai daug sunkumų, turime kur kas mažiau galimybių. Dėl religinių įsitikinimų man netgi buvo užkirstas kelias baigti studijas.

Atsiradus galimybei studijuoti Lietuvoje, iš pradžių nežiūrėjau į tai labai rimtai – tai atrodė lyg stebuklas, o stebuklais aš netikiu. Buvau pripratęs girdėti šūvius, sprogimus, matyti žūvančius žmones, o ne stebuklus. Tačiau štai aš čia – iki šiol pačiam sunku tuo patikėti.

Šie keli mėnesiai Klaipėdoje prabėgo kaip dvi dienos. Irake išeidamas iš namų niekada nebuvau užtikrintas, kad grįžęs rasiu viską taip, kaip palikau, tad gyvenau įtampoje. Čia jaučiuosi saugiai, ramiai, net nepastebiu, kaip lekia laikas. Tiesa, iki galo atsipalaiduoti nepavyksta: kartą Irake ISIS užpuolė mano namus, šeimą, bet aš buvau ten ir juos išgelbėjau… o dabar esu čia. Jaučiuosi kiek neramiai – jeigu mano šeimą užpuls, aš negalėsiu jų apginti. Nepaisant to, Irakas yra mano tėvynė, tad baigęs studijas – jeigu viskas nesusiklostys kitaip – norėčiau grįžti pas savo šeimą. Ten aš užaugau, ten yra mano šaknys. Tiesiog šiuo metu situacija Irake yra labai sudėtinga, o blogiausia, kad nieko negaliu dėl to padaryti. Irako ateities niekas negali numatyti. Anksčiau kovojusi prieš radikaliuosius islamistus, kariuomenė tiesiog pradėjo kovoti tarpusavyje – niekas negalėjo to nuspėti.

Žmonės, su kuriais susipažįstu čia, pasakoja apie savo vaikystę, paauglystę, dalijasi smagiais prisiminimais. Mano praeitis – tai gyvenimas nesibaigiančio karo zonoje. Turbūt nebuvo mėnesio, kai nebūčiau matęs besišaudančių žmonių ar nebūčiau patekęs į kažkokią konfliktinę situaciją. Štai todėl čia jaučiuosi taip gerai – čia man nieko nenutiks.“

Faisal iš Irako

LCC nuotr.

„Mano šeimą sudaro dvylika žmonių. Visi esame išsilavinę, o mažieji puikiai mokosi. Universitete, kuriame įgijau matematikos bakalauro laipsnį, buvau vienas geriausių studentų. Mano tėtis buvo mokytojas, bet dabar jis jau pensijoje. Tiesa, dėl situacijos Irake pensijos jis negauna.

Gimtinėje dirbau projekto koordinatoriumi britų nevyriausybinėje organizacijoje „Tearfund“. Kadangi dirbau, išlaikiau visą dvylikos asmenų šeimą. Tačiau nusprendžiau, kad turiu kažką padaryti ir dėl savęs – siekiu įgyti magistro laipsnį, todėl esu čia, Lietuvoje.

Irake siaučia neramumai. Mes esame jazidžiai, tad buvome ISIS išvaryti iš savo namų. Mūsų miestą sugriovė. Tai labai skaudu. Mūsų šeimos namas buvo pastatytas visai neseniai – tam atidavėme visus pinigus, nes šeima mums svarbiausia. Tačiau savo naujajame name gyvenome tik kiek daugiau nei vieną mėnesį, o tada miestą užpuolė ISIS. Nepaisant visko, mes tiesiog be galo džiaugiamės, kad visi likome gyvi.

Pabėgę apsigyvenome stovykloje. Stovyklos gyventojai visiškai priklauso nuo valdžios ir nevyriausybinių organizacijų. Gyvenimas ten yra be galo sunkus. Įsivaizduokite – viena šeima gyvena šešiolikos kvadratinių metrų palapinėje! Ten praleidome penkis mėnesius. Tada tėčio draugas pasiūlė mums apsistoti savo dar neįrengtame name šalia stovyklos, kur mes ir apsigyvenome.

Dabar labai džiaugiuosi būdamas čia, Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete. Mane supa daug gerų žmonių, labai geranoriški ir draugiški dėstytojai. Čia jaučiuosi tarsi labai didelėje šeimoje. Tikiuosi, kad ateityje man pavyks įgyti magistro laipsnį, o galbūt ir daktaro bei tapti matematikos mokytoju ar dėstytoju.“