Lygiai prieš pusę amžiaus – 1973-iųjų gruodžio 29-ąją, 15 val. – surengtų iškilmių metu Klaipėdoje buvo atidengtas Kristijono Donelaičio paminklas, konspiraciniais sumetimais vadintas biustu.

Ką daryti su poeto vardą turinčia aikšte, visus tuos 50 metų nemačiusia net paprasto remonto, dabartinė miesto valdžia kol kas nežino, nors dar šią vasarą gavo dovanų privačiomis lėšomis parengtus projektinius pasiūlymus, kaip būtų galima pertvarkyti šią erdvę.

 Konspiracijos ir diplomatijos rezultatas

„Klaipėda tuo metu jokių Mažosios Lietuvos akcentų neturėjo. Su Alfonso Žalio atėjimu kilo tokia banga, jog reikia ką nors padaryti, kad ne vien Leninas, visokios gulbės būtų. Ideologiškai reikėjo gauti centrinės valdžios leidimą. Paminklui nelabai būtų pavykę, nes Donelaitis visgi ir kunigas buvo, bet biustui – kitas reikalas. Buvo sugalvota, kad neva reikia postmento, bet tas postamentas kaip figūra, gal net kaip sutana, bet sagų nėra, tai ir neprikibsi. Nepamenu, ar buvo raštiškas centrinės valdžios pritarimas, gal tik žodinis, tylus galvos linktelėjimas. Manau, jog ir patys centre džiaugėsi, kad taip daroma vietoje, be nurodymo iš viršaus. Kūrybingas, preciziškas buvo miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas (aikštės sutvarkymo projekto autorius – M. V.), jis pats, atrodo, kad susirado Deltuvą ir pasiūlė jį. Padarė gerą duetą“, – paklaustas, kaip prisimena K. Donelaičio atkeliavimo istoriją, „Atvirai Klaipėdai“ šią vasarą pasakojo buvęs Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Valentinas Greičiūnas.

Jo mintis apie prisidengimą biusto statusu patvirtina ir 20-osioms paminklo atidengimo metinėms parašytas jau amžiną atilsį žurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus straipsnis.  

„Taip, taip, skaitytojau, biustas… Anais laikais, kai Klaipėdoje buvo statomas paminklas Kristijonui Donelaičiui, nebuvo lengva. Paminklus okupantai leido statyti tik tokius, kuriuos jau nugriovėme. Pastatyti paminklą įžymybei, susijusiai su tautos kultūra, be pinigų, dar reikėjo ir diplomatinių sugebėjimų. Bet nebuvo padėties be išeities. Turėjo Klaipėda ir diplomatų“, – rašė B. Aleknavičius 1993-iaisiais.  

Architektas, grafikas Eugenijus Algimantas Gūzas 1974-ųjų pabaigoje žurnale „Literatūra ir menas“ rašė, kad iniciatyva taip įamžinti K. Donelaitį kilo jo vardo mokyklos (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) direktoriui Romualdui Bloškiui.  

„Su gilia pagarba turime paminėti R. Bloškį, K. Donelaičio vidurinės mokyklos direktorių, pirmąjį šio didelio darbo iniciatorių – skulptūra buvo užsakyta mokyklai, ir ruoštasi ją statyti aikštelėje prie pagrindinio įėjimo. Talkininkaujant mokytojams ir mokyklos darbuotojams, skulptorius P. Deltuva per trumpą laiką iš granito iškalė ir nupoliravo didžiulį K. Donelaičio biustą, organiškai jį sujungdamas su postamentu, kuris tuo būdu prarado savo tiesioginę paskirtį ir tapo skulptūros dalimi, jos pratęsimu. Natūralu, kad tokiam darbui teko ieškoti naujos, reikšmingesnės vietos ir padaryti jį prieinamą viso miesto gyventojams bei uostamiesčio svečiams. Taip gimė K. Donelaičio aikštė. <…> Belieka tikėtis, kad baigta tvarkyti Donelaičio aikštė taps viena mėgstamiausių vietų mieste“, – rašė E. A. Gūzas.

„Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos kolektyvas, šefų padedamas, sumanė pasipuošti Kristijono Donelaičio biustu. Nors ir buvo pažeisti visi tuometiniai kanonai, bet skulptorius Petras Deltuva darbą padarė nepriekaištingai. Pasidžiaugė kūriniu prof. Vytautas Jakelaitis, miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, dar vienas kitas įtakingesnis klaipėdietis. Kažkuris iš jų nedrąsiai prasitarė, kad gal ir miestui panašus biustas nepakenktų… Aišku, skulptorius neprieštaravo. Ir Kristijono Donelaičio vardą turinti aikštė mieste atsirado. O miesto vyriausiasis dailininkas Petras Šadauskas ir aikštės plano projektu pasirūpino. Ir taip pat patyliukais 1973 m. gruodį Donelaičio aikštėje pradėjo kilti paminklas (dokumentuose – biustas) Kristijonui Donelaičiui“, – tokią paminklo atsiradimo versiją buvo išdėstęs B. Aleknavičius.  

Menotyrininkas Petras Šmitas knygoje „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ rašė, jog P. Šadauskas jam buvo pasakojęs, kad tarybiniais metais pastatyti tokios apimties paminklą nacionalinei istorinei asmenybei reikėjo Maskvos leidimo, bet dėl pjedestalo biustui to nereikėjo.  

„Tuo metu pagal Kultūros ministerijos užsakymą skulptorius P. Deltuva kūrė parodinį darbą – K. Donelaičio biustą. Anuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys palaikė miesto valdžios idėją K. Donelaičio biustą užkelti ant pjedestalo“, – rašė P. Šmitas.  

Pasak B. Aleknavičiaus, nemažai keblumų kilo ir dėl teksto, kurį norėta iškalti ant paminklo.  

„Viską žinančiam partiniam komitetui derinti buvo pateikti gražūs, prasmingi Kristijono Donelaičio žodžiai iš „Metų” pirmosios giesmės – „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės”. Socializmo sargai išsigando. Kokia saulelė? Iš Rytų ar iš Vakarų? Tarybinė!? O gal!? Ir šie Kristijono Donelaičio žodžiai kritikos neišlaikė. Prasidėjo naujo teksto paieškos, kurios Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos lituanistams ištisą naktį kainavo. Bet kas ieško, tas ir randa. Rytą jau buvo surastas ir naujas Kristijono Donelaičio tekstas: „Sveiks, svieteli margs! šventes pavasario šventęs; sveiks ir tu, žmogau!” Visi aikčiojo, o socializmo sargai džiaugsmingai trynė rankas. – Ir koks šaunus tas Donelaitis! Poetas sveikina „svietelį margą” su socializmo pergale, su pavasariu sveikina, kitaip tariant, su Gegužės pirmąja“, – rašė B. Aleknavičius.  

Pasak V. Greičiūno, K. Donelaičio skulptūros įkurdinimas buvo ne tik ideologinis, bet ir techninis iššūkis.  

„Lietuva savo granito neturi, gauti sudėtinga, buvo tik vienas tiekėjas Trakuose, iš kur vėliau Lenino paminklo aplinkai kai reikėjo gavome. Leninui – prašom, o kitiems reikalams jau patys ieškokitės. Bet reikia tik norėti padaryti, o kai nori, tai ieškai būdų, kaip padaryti. Kaip prisitaikyti prie situacijos, ką tyliai padaryti. Tuo buvo paprašyta pasirūpinti buitinio kombinato „Dangė“. Džiugu, kad pavyko viską padaryti“, – sakė V. Greičiūnas.  

Tuo metu „Dangei” vadovavęs Jurgis Aušra „Atvirai Klaipėdai“ pasakojo, jog baldus gaminęs kombinatas turėjo ir paminklų cechą.  

„Nuolat rūpindavomės pjedestalais skulptūroms, kurias Smiltynėje plenerų metu sukurdavo skulptoriai, tad pasikvietė kartą Alfonsas Žalys ir pasakė, kad reikia apatinės dalies Donelaičio skulptūrai, kad ji būtų aukščiau pakelta. Teko važiuoti į Ukrainą, kurioje daug granito karjerų, rinkome pagal spalvą. Nebepamenu, iš kurio tiksliai karjero buvo parvežtas. Važiavau ieškoti su tarnybine lengvąja mašina, įsidėjęs dešrų ir kitų lietuviškų gėrybių“, – pasakojo J. Aušra.  

Pasak V. Greičiūno, kadangi prie poetui skirto paminklo apdirbimo prisidėjo ir tuometinės Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos moksleiviai, už tai įstaigai buvo nuspręsta padovanoti gipsinę biusto kopiją. 

Apie mokinių indelį liudija ir paminklo atidengimo dieną – 1973-iųjų gruodžio 29-ąją – „Tarybinės Klaipėdos“ paskelbtas jos korespondento Prano Martinkaus interviu su P. Deltuva. 

„Pirmieji mano talkininkai buvo K. Donelaičio vidurinės mokyklos moksleiviai, kurie, vadovaujami didelio entuziasto mokytojo Felikso Stepono, tapusio mano artimu padėjėju, daug valandų praleido šlifuodami paminklo akmenį. Didelę darbo mokyklą čia praėjo 41-osios profesinės technikos mokyklos moksleiviai A. Adomaitis, K. Kudriavcevas, A. Korsakas ir kiti, kurie taip užsidegė šiuo darbu, kad dirbdavo net naktimis“, – cituotas skulptorius.  

Jis tada tikino, kad kurdamas K. Donelaičio skulptūrą stengėsi naudotis paskutinių archeologinių tyrinėjimų Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) metu surinkta medžiaga ir, „kiek tai įmanoma, priartėti prie tiesos, suprantama, turint ir savus kūrybinius sumanymus“. Pasak skulptoriaus, didžiausias darbo krūvis teko „auksinių rankų meistrams“ – „Dangės” kombinato akmentašiams.  

„Tai pirmasis akmentašys, auksinių rankų meistras A. Struopus. Aš buvau sužavėtas šio žmogaus kūrybine fantazija, racionalizatoriaus protu ir esu dėkingas jam. Malonu pažymėti, kad kartu su tėvu prie paminklo nemaža dirba ir jo sūnus Audrius, dabar jau studentas. Dėkingas puikiems meistrams P. Zovei, M. Vitkui ir kitiems. Tai jų rankų, jų darbo, jų rūpesčių dėka ir gimė K. Donelaičio biustas“, – prieš pusę amžiaus kalbėjo P. Deltuva. 

Pasak V. Greičiūno, po paminklu buvo įkasta kapsulė su laišku ateities kartoms, kuriame liko ir jo parašas.

Paminklo montavimo darbai. Bernardo Aleknavičiaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

Anot tuometinės spaudos, į paminklo atidengimo iškilmes, surengtas 260-ųjų K. Donelaičio gimimo metinių proga gruodžio 29-ąją, 15 val., klaipėdiečiai rinkosi gausiai. Oficialiai biustu vadintą meno kūrinį atidengė A. Žalys, ištraukas iš poemos „Metai“ iškilmių metu skaitė aktorius Vytautas Paukštė, skambėjo karilionas – Balio Dvariono „Iškilminga uvertiūra“. Tarp dalyvavusiųjų iškilmėse buvo ir poetas Justinas Marcinkevičius, o Muzikos fakulteto studentai skaitė ištraukas iš jo poemos „Donelaitis“.  

„Žvelgdami į šią monumentaliai iškaltą mūsų didžiojo poeto povyzą, matome jį čia tartum prisikėlusį iš kapo. Tai pirmas respublikoje Kristijono Donelaičio paminklinis biustas, perteikiantis poeto išvaizdą, paremtą jo veido moksline rekonstrukcija. Tad galima sakyti, jog šio įspūdingo paminklo pagrindan yra padėti mūsų istorikų, archeologų, antropologų ir medikų tyrinėjimai, skulptoriaus Petro Deltuvos kūrybiškai perleisti per meninį regėjimą, meistriškai įkūnyti kietame granite. Todėl šis tikrai novatoriškas poeto paminklinis biustas yra dvigubai vertingas – tiek meniniu, tiek ir moksliniu atžvilgiu. <..> Tad tegu stovės čia, apsuptas aukštų daugiamečių medžių, įamžintas ukrainietiškame granite didysis Kristijonas Donelaitis, tegu jis stovės čia, vienoje centrinių miesto aikščių, taip pat ilgai ir patvariai, kaip šimtmečius išlieka jo nemarioji kūryba ir kaip, tolydžio didėdama, sklinda negęstanti poeto šlovė“, – atidengus paminklą kalbėjo LTSR Mokslų akademijos Nuolatinės Kristijono Donelaičio komisijos pirmininkas, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius Kostas Korsakas.

Paminklo atidengimo iškilmės. Bernardo Aleknavičiaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejus) nuotr.

Vėliau ta proga už gerą darbą įgyvendinant šį projektą VK garbės raštais buvo apdovanota grupė žmonių, rašytojai ir dailininkai lankėsi K. Donelaičio mokykloje, o Kultūros rūmų (dabar – rekonstruojamas Muzikinio teatro pastatas) salėje įvyko literatūros vakaras ir koncertas.

Tvarkymo planuose dar nėra

„Atvira Klaipėda“ šią vasarą buvo išsamiai aprašiusi ir visas dar 2014-ųjų pavasarį gimusios bei iki šiol nerealizuotos idėjos rekonstruoti K. Donelaičio aikštę peripetijas.

Galiausiai tokią idėją puoselėjęs Labdaros ir paramos fondas „Žaliuok, mano mieste” šią vasarą parengtus projektinius pasiūlymus tiesiog padovanojo savivaldybei.

Liepą Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus „Atvirai Klaipėdai“ teigė, jog fondas projektinius pasiūlymus perdavė dar ne taip seniai, o pats klausimas nėra paprastas, be to, buvo vasaros metas, kai nemažai savivaldos žmonių atostogauja.

„Specialistai buvo susikoncentravę į Atgimimo aikštę, kad būtų paleistas rangos konkursas. Yra jau ir idėja dėl parkingo po Lietuvininkų aikšte. Galbūt rudeniop bus aiškiau, ar imsimės ir Donelaičio aikštės projekto“, – tada kalbėjo miesto vadovas.

Tačiau ir baigiantis šiems metams jokio konkretumo dėl K. Donelaičio paminklo aplinkos ateities nėra.

Pasak Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo skyriaus vedėjos Indrės Butenienės, strateginiame veiklos plane, skirtame laikotarpiui iki 2026 metų, jokių darbų šioje aikštėje nėra numatyta.

„Vienas iš komitetų kėlė klausimą, kad galbūt reikėtų imtis ir tokių darbų. Po naujųjų bus svarstomi visi pasiūlymai dėl šio plano keitimo, galbūt tada bus pritarta ir tokiai iniciatyvai“, – paaiškino tarnautoja.

INFORMACIJA

Knygoje „Donelaitis. Klaipėda. Sausio 1-oji“ rašoma, kad susirinkimai sausio 1-osios vidurdienį, K. Donelaičio gimtadienio proga, šioje aikštėje buvo pradėti žurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus, Romualdo Bloškio, Aleksandro Žalio ir Rimanto Černiausko iniciatyva 1989-aisiais, poeto 275-ojo gimtadienio proga.

Pabrėžiama, kad čia kasmet žmonės renkasi savo noru, be jokių skelbimų ir raginimų.