Gerokai anksčiau, nei visą Lietuvą sukrėtė keturmečio Matuko tragedija, panašus įvykis buvo nutikęs ir Klaipėdoje: prieš keletą metų jauni tėvai uostamiestyje  irgi užmušė vos kelių mėnesių savo kūdikėlį, kuris savo verksmu trukdė jiems… gerti.

Šių eilučių autorei teko dalyvauti vaikžudžių teismo posėdyje. 21 metų smulkutė mama, dar pati visai vaikas, priminė į kampą užspeistą žvėriūkštį, nelabai suvokiantį, kas čia vyksta. Gal pora metų už ją vyresnis tėvelis irgi nebuvo panašus į žudiką – maniaką.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Grįžus į buvusią darbovietę ir bandant kolegoms perpasakoti teisme apėmusį jausmą, jog jaunieji tėveliai labiau priminė aukas, nei budelius, sulaukiau tokios audringos reakcijos, kad noras pakalbėti apie tokio žiauraus elgesio priežastis bemat dingo. Jauna graži teisininkė, mažos dukrytės mama, tada kone isteriškai klykė, kad tokius tėvus reikia šaudyti be teismo.

Po Matuko mirties panašūs raginimai socialiniuose tinkluose irgi pylėsi kaip iš gausybės rago.

Panašu, jog mūsuose gaji tradicija ne šalinti smurto priežastis, o kovoti tik su jų pasekmėmis iki šiol niekur nedingo. Tiesa, po vadinamojo vaikų nemušimo įstatymo priėmimo iš aukštų tribūnų kalbėta ir apie būtinybę aktyviau dirbti su socialinių įgūdžių stokojančiais tėvais, tačiau pagal viešojoje erdvėje matomus pranešimus, neatrodo, jog tai būtų tapę socialinių tarnybų veiklos prioritetu.

Visuomenė tapo aktyvesnė ar – pernelyg aktyvi?

Pastaruoju metu vis dažniau pasidžiaugiama, kad žmonės tapo sąmoningesni, nepakantesni smurtui prieš vaikus, kad visuomenė vis dažniau praneša apie tokius atvejus ir kad vis daugiau vaikų paimama iš smurtaujančių tėvų. Tiesa, jie dabar jau kaip ir turėtų patekti ne į globos namus, o pas globėjus, tačiau rasti informacijos, kaip ši plačiai išreklamuota „akcija“ įgyvendinama konkrečiai, kiek oficialių globėjų jau dirba Lietuvoje – misija neįmanoma. Negirdėti ir apie masiškai uždarinėjamus valdiškus vaikų globos namus.

Užtat keistų pranešimų – į valias. Štai Kaune moteris, pamačiusi prekybos centre tris nepilnamečius vaikus, juos parvežė namo, o juos sutikusi vyriausiojo iš vaikų, 11- mečio berniuko, mama buvo neblaivi ir vaiką dar aprėkė. Situaciją socialiniuose tinkluose paviešinusi žymi žurnalistė pasidžiaugė, kad valdiškos tarybos reagavo operatyviai: berniukas buvo bemat paimtas iš mamos.

Suabejojus, ar šiuo atveju pats geriausias sprendimas buvo tokį didelį vaiką patalpinant į jam svetimą aplinką, sulaukta daugybės piktų komentarų. Į mano pamąstymą, ar kas nors pagalvojo, kaip  dabar jaučiasi nuo mamos atskirtas berniukas, ką jis išgyvena, įsiaudrinusios diskusijos dalyvės, daugiausia – jaunos moterys, atsakė pamokymų ir pagrūmojimų lavina.

Girdint apie panašius atvejus, kyla klausimas, ar tik nebus pradžioje daug vilčių teikęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis pasiklydęs painiuose biurokratijos brūzgynuose? Nes kuo labiau tolsta Matuko tragedija, tuo silpniau girdime anksčiau optimizmu dvelkusius jo pasisakymus, bet užtat vis dažniau stebime abejones keliančius uoliųjų vaikų teises prižiūrinčių tarnybų atstovų veiksmus.

Aname jaunų kūdikio žudikų teismo posėdyje nustebino ir tai, kad nė vienas teisininkas, net ir advokatas, nepaklausė tėvelių, kokioje aplinkoje jie užaugo, ar juos vaikystėje mušė jų pačių tėvai, kas formavo jų tokį vaikų „auklėjimo“ suvokimą? „O kam klausti, ką tai pakeis?“ – stebėjosi vienas iš proceso dalyvių.

Išties – juk kur kas paprasčiau yra pasiųsti jaunus, neteistus žmones į kalėjimą ilgiems metams „persiauklėti“. Taip, kaip paprasta yra iš piktos apgirtusios mamos atimti jos sūnų, nesusimąstant apie skubotų veiksmų pasekmes berniuko psichikai ir jo tolesnei raidai.

O ką jau bekalbėti apie neseniai  Šilalės rajone įvykusią tragediją, kai pagal anytos skambutį policija, net nedalyvaujant vaikų teisių specialistams, iš 28 metų jaunos moters atėmė mažametę dukrelę. Į rugsėjo pirmąją jau susiruošusi savo atžalą lydėti jauna mama, neatlaikiusi tokio smūgio, nusižudė. Atspėkite, ar kas nors už tai bus nubaustas?

Užtat man kur kas labiau imponuoja racionali, gyvenimiškąja patirtimi paremta Klaipėdos vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Gražinos Aurylienės pozicija. Kai praėjusią savaitę  kalbėjomės apie į ligoninę  iš namų  pristatytą lyg ir sumuštą mažametę,  vedėja neskubėjo teisti jos tėvų, teigdama, jog šeimoje, kurioje auga keli vaikai, visko atsitinka, o  vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė. Deja, bet taip mąstančių  yra ne tiek jau ir daug. Kai kam, panašu, paprasčiau yra, apsidraudžiant savo kailį, atplėšti vaiką iš jam įprastos aplinkos ir pasidėti „paukščiuką” apie įvykdytą „operaciją”. Tačiau ar  paėmus vaiką iš šeimos problema iš tiesų dingsta?