Pažvelgę į Klaipėdos miesto ir uosto istoriją mes pamatytume, kad, ko gero, nuo savo atsiradimo laikų uostas ir miestas buvo vienas organizmas. Plėtėsi uostas – plėtėsi ir miestas. Mėmelio uostas visada buvo integrali miesto dalis, niekas negalvojo apie uostą kaip kokią votį ar vėžį, nes tam tiesiog nebuvo pagrindo.
Po 1923 metų Klaipėdos perėmimo buvo įvairių pastangų uostamiestį sulietuvinti, jį integruoti, imta kištis ir į uostamiesčio ekonomiką, perkant jame veikiančių įmonių akcijas ir kitaip investuojant. Tuomet atsirado ir dabar jau parodija virtusi „Jūros šventė“ („Jūros diena“). Tačiau valstybė gerbė uostamiesčio autonomiją ir suverenumą, galų gale tai teisiškai užtikrino ir Klaipėdos konvencija.
Tačiau po karo šiam sambūviui buvo suduotas mirtinas smūgis, kai sunaikinus daugiau kaip 700 metų senumo tapatybę, miestas buvo naujai kuriamas iš visokiausių atvykėlių, kaip smarkiai plėtojamo žvejybos uosto aptarnavimo instrumentas. Tarsi industrinės revoliucijos laikais. Dėl savo specialaus statuso uostas atsitvėrė nuo gyventojų betono siena ir suformavo visiško neatskaitingumo miestui tradicijas. Tas pačias betono sienas ir spygliuotas tvoras matome ir šiandien. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasmėmis.
Pažvelgę į „Mėlynojo proveržio“ strategiją, mes pamatytume, kad a priori visur figūruoja tik išorinio uosto Melnragėje variantas.
Sovietmečio ekonomika
Neseniai D. Pūro straipsnyje 15min.lt išsakė mintį apie Vilniaus universiteto medicinos fakultetą, kuris „turi išsivaduoti iš tos būsenos, kurią nulėmė tragiška XX amžiaus Lietuvos istorija“. Toliau jis kalba apie ten klestinčią korupciją, nepotizmą, „gyvulių ūkį“, kitaip sakant, visas tas problemas, kurias nulėmė tautą suluošinęs sovietmetis. Tačiau sovietmetis luošino ne tik tautos moralę, bet ir ekonomikos suvokimą. Ne veltui ir ekonomistas D. Kuodis be paliovos kalba apie tą patį „gyvulių ūkį“ mūsų mokesčių sistemoje, kai vieni bendram gėriui duoda daug, o kiti nieko ir dar nori gauti. Sovietmečio ekonomika taip pat buvo planinė, gigantomaniška, buldozerinė, technokratiška, neturinti socialinio ar gamtosauginio jautrumo.
Pastarasis sovietmečio supratimas apie ekonomikos plėtrą atsispindi ir klaipėdiečių kovose dėl savo miesto išlikimo, saujelei (nes normalioje valstybėje tokio dydžio projektą svarstytų parlamentas) išrinktųjų nusprendus sunaikinti dalį Klaipėdos pajūrio tam, kad čia kinai ir dar pora mūsiškių stambiųjų krovos kompanijų galėtų pasistatyti giliavandenį uostą ir krauti savo prekes prisijungus prie Baltarusijos Šilko kelio atšakos.
Nepaisant net kelių studijų ir išvadų iš tokių institucijų, kaip Aplinkos ministerija, kad giliavandenis uostas Melnragėje turės didžiules ir nesuvaldomas neigiamas pasekmes pajūrio gamtai, bus masiškai naikinamas miesto ir pajūrio miškas, o krantus ardys nesustabdoma erozija, Vilniaus klerkų ir Klaipėdos valdžios vertelgų troškimas kuo greičiau ir kuo daugiau užsidirbti išlieka nenumaldomas.
Neseniai „Atviros Klaipėdos” paviešinta galimybių studijos santrauka dėl giliavandenio uosto statybos parodė, kad nors jo generuojama grąža būtų didžiausia ir greičiausia, Melnragės uostas turėtų skaudžiausių ekologinių ir socialinių pasekmių, kiltų miesto gyventojų pasipriešinimas. Todėl ši galimybė buvo atmesta ir svarstomas tik uosto Būtingėje variantas, kur uosto plėtros galimybės būtų praktiškai neribotos.
Panašią išvadą pateikia ir 2017 metais „Sweco“ atliktas uosto plėtros Bendrojo plano Strateginis poveikio aplinkai vertinimas (SPAV): mažiausiai gamtinei ir socialinei aplinkai kenksmingi yra 1 ir 2 plėtros variantai (modernizuojant esamose ribose arba plečiantis į pietus), o žalingiausias yra 4 variantas.
Į Būtingę galima būtų iškelti ir kitas taršias veiklas iš miesto centre esančių terminalų, atveriant miesto krantines konversiniams projektams, kuriais, esant realiai, o ne popierinei turizmo plėtros strategijai, susidomėtų nemažai investuotojų.
Tačiau pažvelgę į savivaldybės intensyviai reklamuojamą „Mėlynojo proveržio“ strategiją, mes pamatytume, kad a priori visur figūruoja tik Melnragės variantas. Kitaip sakant, kaip ir sovietmečiu, reali vieša diskusija su miesto gyventojais yra laikoma nereikalinga, klaipėdiečių net neklausiama, ar jie nori, kad šita jų ir visos Lietuvos rekreacinė pajūrio erdvė būtų sunaikinta.
Ką gi, turint galvoje, kad uostu labiausiai domisi kinai, komunistinės diktatūros (ne)komunikacijos su visuomene praktikos visai tinka giliavandenio uosto plano Melnragėje globėjams.
Klaipėdos „gyvulių ūkis“
Neseniai klaipeda.diena.lt pasirodė straipsnis apie pirmąjį uosto plėtros darbo grupės posėdį ir piketą prie Vyriausybės rūmų, kurį surengė grupė pajūrio bendruomenių atstovų. Jame minimas ir 17 punktų paketas, kurį autorius pavadina „raktu, kuris atvertų uostui galimybę statyti prie Melnragės išorinį uostą“. Kokie gi tie 17 punktų?
Pirmieji trys skirti dalies Melnragėje gyvenančiųjų, tarp jų ir Klaipėdos mero V. Grubliausko, gerovei užtikrinti pastačius uostą. Pirma pusę milijono eurų siekiančios kompensacijos, tada išskirtiniai sklypai pajūrio miške Giruliuose, galiausiai užtikrinimas, kad šie išrinktieji laimingai gyvens kurorte. Apie likusius melnragiškius, kurie nebus iškeldinti, bet palikti gyventi šalia uosto, arba klaipėdiečius, gyvenančius šalia uosto, tuos, kurie gyvens kelis metus ypatingo triukšmo zonoje statant uostą, šalia norimo uostui atiduoti stadiono, ir t. t. – nė žodžio.
Na, gerai dar, kad už miškus sugalvojo kompensacijos paprašyti, kuriuos iškirs ir tų išrinktųjų sklypų formavimui Giruliuose. Tačiau keista, nejaugi tokia kompensacija nebuvo numatyta iš karto? Kas tada dar nėra numatyta kompensacijų plane?
Tame pačiame tekste autorius išsako mintį, kad „Lietuvos valdžia visais lygiais dar nemoka diskutuoti ir nevertina bendruomenių, nors jų pozicija, pasiūlymai turėtų būti girdimi“. Šiuo metu piketavusių bendruomenių atstovai yra susitarę, kad vienas jų atstovas bus pakviestas į vieną darbo grupės posėdį. Tačiau ar bendruomenių balso bus norima klausytis toliau?
Tikėkimės, kad klaipėdiečiams atstovaus ne tik suinteresuotieji pinigais ir statybomis, bet ir realūs miestiečių atstovai, deleguoti už jų stovinčių bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir neformaliai miesto gelbėjimą nuo gresiančio ekocido palaikančių Klaipėdos, Melnragės, Girulių, Karklės ir net Palangos gyventojų.
Kas, jei ne kinų drakonas?
„Turizmui Klaipėdoje – podukros vieta“, taip vadinasi straipsnis „Lietuvos žiniose“, kuriame Denisas Nikitenka kalbina verslininką ir Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų Turizmo komiteto pirmininką Gintautą Bertašių. Analizuodamas „Mėlynojo proveržio“ strategiją jis dar kartą patvirtina, kad jame išryškėjęs miesto prioritetas yra patarnauti uosto plėtrai, o ne pagaliau gyventi savo unikalų pajūrio miesto, apsupto nuostabia gamta, gyvenimą.
Jis kritiškai vertina ir Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro veiklą, kuri nėra orientuota į turizmo galimybių plėtotę Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, o labiau į status quo palaikymą (kitaip sakant, stagnaciją ir dabartinės miesto valdžios strategiją palaikyti sunkiosios pramonės plėtrą).
G. Bertašiaus įsitikinimu, kompleksiškai žiūrint į turizmo plėtrą, išnaudojant kruizinių laivų giją, nuostabų Kuršių nerijos grožį ir jos specialų UNESCO statusą, sujungus į vieną sistemą Klaipėdos regione esančius traukos objektus, sinchronizavus oro uosto veiklą, būtų galima pasiekti proveržio turizmo srityje, taip sukuriant daug tvarių darbo vietų paslaugų, maitinimo ir apgyvendinimo sferose. Tuomet ir tamsieji metų mėnesiai nebūtų tokie baisūs ir atvykę turistai iš užsienio ar Lietuvos tikrai rastų ką pamatyti ir ką veikti.
Kaip dar vieną sprendimą pagyvinant miestą G. Bertašius pamini ir ilgametę miesto orientaciją į pora miestą nusiaubiančių mega švenčių – joms skirtus pinigus būtų galima padalinti visiems metams ir nuolat turėti įvairių renginių, kurie į miestą pritrauktų tiek užsienio turistus, tiek jūrinę erdvę mylinčius lietuvius.
Išties, Klaipėda dėl mažėjančių gyventojų ir nelygaus gyvenimo ritmo ima sirgti Palangos sindromu, kuris ilgainiui tik gilės, jeigu miestas negrąžins į „Mėlynąjį proveržį“ nuoseklios turizmo ir poilsio sektoriaus plėtros, kaip vieno iš gyvybiškai būtinų prioritetų.
Kaip to pasiekti ir finansuoti? Ar yra įmanoma mūsų miestą padaryti bent kiek panašesniu į Roterdamą, Oslą, Helsinkį?
Restitucija ir rinkliavos
Štai dvi idėjos, kurias siūlyčiau apsvarstyti miestiečiams ir reikalauti, kad miesto vadovai imtųsi ne tik savo kiemu rūpintis, bet ir viešąjį miesto interesą ginti.
Restitucija. Kaip po sovietmečiu buvo grąžinamas turtas bažnyčioms ar žydų tautybės asmenims, kilnojama ir grąžinama kažkada nusavinta žemė, taip turėjo būti miestui grąžinta galimybė dalyvauti kažkada jam priklausiusio uosto valdyme. Galų gale Klaipėda savo uosto neteko būtent sovietmečiu.
Buvo galima tikėtis, kad Klaipėdos miesto valdžia bent dabar, pasinaudodama proga, šalia reikalaujamų milijonų kompensacijoms saujelei išrinktųjų ims ir paprašys vienu iš tų 17 punktų dalies uosto akcijų. Tačiau mes ir vėl matome tik norą greitai gauti kuo daugiau pinigų, o ne realios įtakos, kad būtų galima geriau atstovauti miesto interesams.
Vieno iš savo vizitų Klaipėdoje metu susisiekimo ministras R. Masiulis buvo užsiminęs apie galimą valstybinės uosto įmonės pertvarką į akcinę bendrovę, perduodant dalį akcijų miestui. Ar miestas iš savo pusės reikalauja restitucijos ir teisingumo atstatymo? Juk tik tokiu būdu, sėdinti aplink stalą lygiomis teisėmis, miestas galės realiai dalyvauti kaldinant subalansuotą miesto ir uosto plėtros strategiją ir vėliau prižiūrint jos įgyvendinimą.
Rinkliavos. Klaipėdietis verslininkas ir aktyvistas G. Ramašauskas straipsnyje „Atviroje Klaipėdoje” svarsto galimybę įteisinti uosto-kaip-miesto-kliento santykius rinkliavomis už mieste keliamą sumaištį, taršą ir triukšmą, už naudojimąsi infrastruktūra ir miestiečiams sukeliamus nepatogumus. Tokiu būdu taršiausioms miesto įmonėms taptų pelningiau savo verslus plėtoti ne šalia senamiesčio, o kur nors LEZ ar Būtingėje.
Miesto užimta tvirta pozicija, ginant savo gyventojų interesus, taip pat galėtų išgryninti miesto ir uosto santykius ir padaryti juos skaidresnius, labiau panašius į paslaugų tiekėjo/pirkėjo santykius, o ne į nesutariančių kaimynų rietenas ar žuvelių gaudymą drumstame vandenyje per reklamos užsakymais maskuojamus sandėrius finansuojant tam tikrus miesto festivalius mainais į įvairias nuolaidas uostui ir jame veikiančioms įmonėms.
Ką gi daryti, kad situacija keistųsi, kad santykių tarp miesto bendruomenių ir uosto erozija ilgainiui nenuvestų teismų keliais?
Istoriškai pagrįstas dalyvavimas uosto valdyme, daugiau surenkamų lėšų ir jų tikslingesnis administravimas, kompensuojant nepatogumus labiausiai nuo kasdienių uosto veiklų kenčiantiems miestiečiams ir gerinant žaliųjų bei pramoninių miesto erdvių balansą, taip pat atsisakymas bet kokių miglotų santykių bendraujant su uostu, galėtų būti raktas į šių santykių išgryninimą ir bendros ateities planavimą.
Todėl pirmiausia reikalaukime atviro, profesionalaus ir sąžiningo svarstymo abiejų giliavandenio uosto alternatyvų (o ne štai tokių absurdiškų vizualizacijų), nes vargu ar uoste anądien lankęsis Kinijos ambasadorius po to buvo nuvežtas Būtingėn, o pakeliui jam suteikta galimybė susipažinti su visomis giliavandenio uosto alternatyvomis bei vis garsesniu visuomenės nepasitenkinimu dėl miestui gręsiančio ekocido.
Nepamirškime apie Rengės bėgių istoriją. Lietuviai, su A. Vaitkumi priešakyje, kuris tuo metu buvo susisiekimo ministerijos sekretorius ir organizavo susitikimus bėgių ardymo klausimais, jau yra psisišikę prieš Latviją. Matyt todėl ir bijo galvoti apie Būtingę, nes tektų lįsti pro adatos skylutę, kad latviams įtiktų. Tad paprasčiau paveržti visą Klaipėdos valdžią, o miestiečius apšikti. Juk kur kinai įkels savo koją, ten bus šiukšlynas. Tokių pavyzdžių yra ne vienas visame pasaulyje. O kas nori šiukšlyno? Tik tas, kuris turi stiprią motyvaciją.