Klaipėdos sukilimo operacijai - 95, Svarbu

Drąsiai stojęs ant sukilimo „špico“ II

Palmira Martinkienė

Palmira Mart
2018-05-19


“Atvira Klaipėda” skelbia antrąją dalį praėjusią savaitę pradėto rašinio apie Klaipėdos krašto lietuvį Erdmoną Simonaitį, kurio sutikimas tapti politiniu vadinamojo 1923 m. sukilimo vadovu istorikų yra vertinimas kaip didelis laimėjimas.

Nesakė nei draugams, nei žmonai

Pasak istoriko, profesoriaus Vasilijaus Safronovo, vieną svarbiausių vaidmenų savo gyvenime E. Simonaitis atliko 1923 m. pradžioje, kadangi būtent jis Lietuvos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko buvo paskirtas būti politiniu „sukilėlių“ lyderiu. Šiai pozicijai reikėjo Lietuvos Respublikai ištikimo žmogaus, kuris būtų vietinis lietuvis ir žinomas Klaipėdos krašte.

Anot istoriko, diplomato Vytauto Žalio, E. Simonaičio sutikimas imtis šio vaidmens yra vertintinas kaip didelis laimėjimas, nes jam nesutikus būtų reikėję tenkintis arba mažai žinomu Klaipėdos krašto lietuviu, arba paskirti didlietuvį, kaip ir J. Polovinsko-Budrio atveju.

Klaipėdos krašto politikos ir visuomenės veikėjai gubernatūroje 1938 m. Erdmonas Simonaitis – antras iš dešinės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

E. Galvanauskas jo brolio Gedimino Galvos parengtuose atsiminimuose rašo, kad tapus galutinai aišku, jog vokiškais šautuvais apsiginklavę sukilėliai turi ateiti iš Lietuvos, buvo padaryta ir išvada, kad sukilimo politinis vadovas turi būti žinomas klaipėdietis.

“Pirmasis kandidatas į politinius sukilimo vadovus buvo dvasininkas dr. Vilius Gaigalaitis. Tačiau jis griežtai atsisakė vadovauti, nes tai esą nesuderinama su dvasiška veikla. Kitas kandidatas – Jokūbas Stikliorius – atsisakė dėl sveikatos. O Erdmonas Simonaitis nesvyruodamas sutiko būti „ant sukilimo špico“, – rašė E. Galvanauskas.

“Po to, kai operacijai atsisakė vadovauti tiek Vilius Gaigalaitis, tiek Jokūbas Stikliorius, kuriems buvo pasiūlyta pirmiau, E. Simonaičio greitas sutikimas atrodė kaip visiška priešingybė. O įspėtas, kad operacijai nepavykus E. Simonaitis turės prisiimti visas pasekmes, jis teišreiškė viltį, kad tokiu atveju „Lietuva jo neapleisianti“, – sakė V. Safronovas.

E. Simonaitis prisiminimuose rašo, jog komisaras Gabrielis Petisnė ir jo šalininkai tikėjosi, kad iš lietuvių pusės gali būti kas nors ruošiama, todėl “visokie jų agentai apie lietuvius sukinėjosi ir policija juos stebėjo”. Dėl to apie rengiamą sukilimo operaciją jis nieko nesakė “nei savo geriausiems draugams, kurie su mumis buvo net Paryžiuje derybose”.

“Vienas atsakingiausių asmenų man pareiškė, kad 99 proc. galįs jis garantuoti, kad sukilimas nepasiseks. Dalyvius pakars, ir jų šeimos bus nelaimingos. Mano atsakymas: jeigu tik ir vienas nuošimtis yra galimybės kraštą atvaduoti, tai rizikuosime. Šiaip gi šis kraštas bus mums amžinai žuvęs. Po ilgų vargų teko susitarti. Kartais reikia sunkesnių kovų turėti su saviškiais, negu su priešu”, – rašė E. Simonaitis.

Pasak V. Safronovo, remiantis operacijos kariniu vadu paskirto Jono Polovinsko-Budrio atsiminimais, rengiant operaciją, dėl jos slaptumo E. Simonaitis buvo pagrindinis jo kontaktinis asmuo Klaipėdos krašte.

Prezidento Kazio Griniaus apsilankymas Klaipėdos krašto direktorijoje 1926-ųjų rugpjūtį. Erdmonas Simonaitis – dešinėje stalo pusėje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

E. Simonaitis rašė, kad pačioje 1923 m. pradžioje išvyko į Kauną “viską baigti“, nesakė net žmonai nei kuriuo reikalu važiuoja, nei kada grįš.

“Prie „Lietuvos” viešbučio sutikau Estijos atstovą Kaune, ministerį Šmidtą, kuris klausė manęs, ką mes Klaipėdoj darome, norime prancūzus išvyti. Toks jo pasakymas man parodė, kati reikia labai skubėti su vadavimu, šiaip priešai pasiruoš mus gerai sutikti. Mes buvome numatę sukilti sausio 6 d., bet dėl visokių kliūčių nusitęsė iki 9 d.”, – prisiminimuose rašė E. Simonaitis.

Pats jis didžiausius nuopelnus dėl sukilimo sėkmės priskyrė būsimam Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Žiliui.

“Nors jis niekados neminimas, kada apie Klaipėdos krašto atvadavimą rašoma, bet jis turi gal iš mūsų visų didžiausius nuopelnus šiuo atžvilgiu”, – rašė E. Simonaitis.

Jis taip pat pabrėžė, kad labai daug ir savo finansiniu indėliu, ir organizaciniu darbu padėjo du broliai amerikiečiai Martus ir Yvas-Yvaškevičius. Jie esą padėjo ir Gelbėjimo komitetą sudaryti.

“Daug kas nesuprato, ką čia gelbėti, net ne visi jo nariai žinojo, kokiu būdu mes kraštą „gelbėti“ norime, ar vargšus šelpdami ar protestais, bet apie jėgą beveik niekas negalvojo. Mes ir sakėmės prieš vokiečius ir Petisnė, kad mes lietuvius norime šelpti, vadinasi, jums pagelbėti! Ir jie patikėjo, kadangi p. Yvas iš tikrųjų daug žmonių doleriais sušelpė”, – rašė E. Simonaitis.

Prezidentas Kazys Grinius viešnagės Klaipėdoje metu lanko Klaipėdos įgulos kareivines 1926 m. rugpjūčio 29 d. Erdmonas Simonaitis – pirmas iš kairės. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

“Būtent E. Simonaitis, labai anksti įtrauktas į Klaipėdos krašto karinės operacijos parengiamuosius veiksmus, 1923 metų sausio–vasario mėnesiais vadovavo direktorijai, kurią, pagal pasauliui oficialiai paskleistą versiją, valdžion esą iškėlė Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Kitaip tariant, būtent jis prisiėmė atsakomybę vadovauti „sukilėlių“ paskirtai direktorijai, kuri turėjo nuversti paskirtąją Prancūzijos įgaliotinio”, – sakė V. Safronovas.

Jis akcentavo, kad formaliai minėtąjį komitetą sudarė Martynas Jankus, Jurgis Strekys, Jurgis Lėbartas, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir, regis, vėliau prisijungęs Jonas Vanagaitis. Pasak vėlesnio pastarojo liudijimo, karinei operacijai prasidėjus, komiteto pirmininkas M. Jankus ir pirmasis vicepirmininkas J. Strekys jo veikloje tuo metu iš esmės nedalyvavo, kadangi gyveno kaime ir buvo sunkiau pasiekiami. Tai patvirtinta ir Jurgio Strekio operacijos metu vietiniame laikraštyje paskelbta žinutė, kad jo pavardė ant 1923 m. sausio 9 d. manifesto, kuriuo formaliai prasidėjo operacija, atsirado be jo žinios ir sutikimo.

“Komiteto nariai J. Lėbartas ir J. Vanagaitis operacijos metu slapstėsi Klaipėdoje. Pats J. Vanagaitis teigė, kad penkias dienas sirgo. Tik karinei operacijai pasibaigus komiteto nariai ėmė labiau reikštis viešumoje, mat, priedangos nuoseklumui įgyvendinti, komitetas buvo būtinas kaip tarpininkas, formaliai turėjęs „sukilėlių“ valdžią perduoti į Lietuvos rankas”, – pasakojo istorikas.

Mėnesį laiko vadovavo kraštui

E. Simonaitis prisiminimuose rašė, kad sausio 14-ąją jo sudaryta direktorija arti Klaipėdos, sukilimo štabe, turėjo bendrą posėdį, kurio metu buvo išreikštas noras paimti miestą be kraujo praliejimo ir tam tikslui buvo pas G. Petisnė nusiųsti atstovai. Pastarasis “reikalą vilkino”, nes jis laukė paprašytos karo laivyno pagalbos, tad buvo nutarta nebedelsti ir Klaipėdą paimti jėga.

Kad užėmus Klaipėdą lietuviai savo rankose jau turėjo nemažai kozirių, liudija ir E. Simonaičio minimas faktas apie tai, kaip buvo pasielgta su atvykusios Antantės komisijos atsišaukimu.

“Mūsų buvo Klaipėdos miesto komendantu paskirtas p. Lacytis. Be jo žinios spaustuvės nieko negalėjo spausdinti. Tą patį sekmadienį buvo į „Memeler Dampfboot“ spaustuvę atneštas atvykusios komisijos atsišaukimas į gyventojus prancūzų, anglų, vokiečių ir lietuvių kalbomis laikytis ramiai, jie atvykę padaryti tvarką. Mūsų cenzūros buvo visas tekstas išbrauktas ir tik buvo paliktas užrašas: „Atsišaukimas“, toliau balta vieta ir apačioj parašai: Clenchant, Frey, Aloise Spaustuvė, taip atspausdinusi atsišaukimą, jį mieste visur išklijavo, kaip reikalauta buvo. Žinoma, čia spaustuvės darbininkai norėjo mums padedant komisiją kiek sukompromituoti. Sekmadienį popiet, ypač tokiu įtemptu momentu, visi gyventojai vaikščiojo gatvėmis, skaitė tą „baltą“ atsišaukimą ir juokėsi”, – rašė E. Simonaitis.

Prezidento Antano Smetonos vardo suteikimo Liepų gatvei iškilmės 1934 m. rugsėjo 9 d. Erdmonas Simonaitis – tribūnoje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Jis atsiminimuose nedetalizavo visų derybų su Antantės komisija, nes neva neužtektų vietos, tik išreiškė nuomonę, kad gabiausias iš visų trijų diplomatų buvo italų baronas Aloise. Pastarasis jam “tarp keturių akių” esą pareiškė, kad „tvarkos atstatymas“ yra tik dėl akių, kad būtų atstatytas Prancūzijos autoritetas. O kai tik laivas su komisija bus už uosto molų, italas pasiūlė “daryti, kaip nori”, nes komisijos uždavinys jau bus atliktas.

„Santarvės spaudimas (atšaukti iš Lietuvos atvykusius ginkluotus vyrus, paleisti “ginkluotas gaujas”, atšaukti E. Simonaičio direktoriją ir išsiskirstyti Gelbėjimo komitetui, nurodymas, kad direktorijoje negalės dalyvauti E. Simonaičio vyriausybės ir Gelbėjimo komiteto nariai – aut. pst.) dirgino mano nervus, tačiau pats didžiausias pavojus jau praslinko, nes sugebėjus atlikti sukilimą turėjome palankesnes sąlygas politiškai žaisti. Lietuva galėjo keisti dekoracijas bei veikėjus, bet šeimininkauti bent Klaipėdos uoste“, – atsiminimuose rašė premjeras Ernestas Galvanauskas.

Lietuvai laikantis tvirtos pozicijos, su Klaipėdoje veikusios specialios Antantės komisijos pirmininku Georges Clinchant vasario 8 d. jau buvo sutarta, kad E. Simonaitis pasitrauks, o direktoriją sudarys kitas klaipėdietis. Tai buvo pavesta daryti iš Mažosios Lietuvos kilusiam Viktorui Gailiui, buvusiam Lietuvos atstovui Estijoje.

“Lietuvos pajėgoms užėmus Klaipėdos kraštą, E. Simonaičio direktorija visą mėnesį buvo vykdomoji valdžia, kurios įtaka rėmėsi krašte J. Budrio sudaryta vadinamąja Mažosios Lietuvos armija. Iš šios direktorijos prezidento pareigų E. Simonaitis pasitraukė vasario 15 dieną, nes paleisti „sukiliminę“ direktoriją buvo vienas Ambasadorių konferencijos reikalavimų Lietuvai prieš vasario 17 d. paskelbiant, kad suvereninės teisės į Klaipėdos kraštą perduodamos Lietuvos Respublikai”, – sakė V. Safronovas.

“Nors kraštui atvaduoti tik vienas procentas galimybių tebuvo, bet žmonių pasiryžimo ir pasiaukojimo dėka, tautai remiant, atvadavimas puikiai pavyko”, – atsiminimuose reziumavo E. Simonaitis, pabrėžęs, kad jo direktorijos nariai, pasiryžę imtis tokio vaidmens, rizikavo savo gyvybe.

Kalėjo koncentracijos stovyklose

Pasak V. Safronovo, neatsitiktinai būtent E. Simonaitis Lietuvos valdymo metais regione ėjo įvairias svarbias pareigas: 1924 m. buvo gubernatoriaus Jono Budrio pavaduotojas, nuo 1924 m. spalio iki 1926 m. sausio ir 1935 m. rugsėjį–gruodį – Šilutės apskr. viršininkas, nuo 1926 m. sausio iki lapkričio  – Klaipėdos krašto direktorijos prezidentas, nuo 1927 m. sausio iki 1932 m. spalio  – Klaipėdos apskrities viršininkas, nuo 1934 m. liepos iki 1935 m. balandžio – Klaipėdos miesto vyriausiasis burmistras. Be to, 1934–1935 m. jis vadovavo Lietuvos vyriausybės politiniam kursui Klaipėdos krašte remti įsteigtam Lietuviškųjų organizacijų komitetui.

Iškilmingas drenažo įrenginio atidarymas Svencelės apylinkėse. Erdmonas Simonaitis – pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės.  Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Ansas Lymantas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, žurnalistas, dailininkas, 1958 m. lapkričio 8 d. “Draugo” straipsnyje, skirtame E. Simonaičio 70-mečiui, rašė, kad jis kaip Klaipėdos krašto veikėjas ir politikas “buvo kieto nusistatymo, tiesios ir griežtos laikysenos, tačiau ne šovinistas”.

Jis esą buvo gerai žinomas ir dėl savo administracinių gabumų. Straipsnyje buvo išskirtas jo darbas 1926 metais, kai kraštas buvo nukentėjęs nuo potvynių, 1934 m. atliktas miesto savivaldos aparato valymas nuo nacių.

1939 m. kovo mėnesį naciams okupavus Klaipėdos kraštą, E. Simonaitis pasitraukė į Kauną. Anot A. Lymano, prieš tai jis dar kurį laiką nacių buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis ir buvo išlaisvintas tik Lietuvos vyriausybės dėka.

Šaulių g. 31-ajame name, prieškariu žymėtame Vynerio promenados 1-uoju numeriu, 1926-1929 m. gyveno Erdmonas Simonaitis su šeima – žmona Margarete, dukromis Ana Marija, Birute Neringa, sūnumis Georgu ir Vitoldu. Martyno Vainoriaus nuotr.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis buvo nacių suimtas. A. Lymano straipsnyje rašoma, kad Klaipėdos naciai darė žygius, kad E. Simonaitis iš Tilžės būtų perkeltas būtent į Klaipėdą, kur buvo uždarytas Gestapo rūmuose tuometinėje Palangos gatvėje (dabar S. Šimkaus gatvė, S. Šimkaus konservatorija). Čia jam priešpiečių pertraukos metu liepdavo “mankštinis” – bėgioti be petnešų, prisilaikant kelnes, o langus aplipę gestapininkai tuo reginiu mėgaudavosi.

Nuo 1942 m. lapkričio iki 1945 m. balandžio 29 d. E. Simonaitis kalintas Mauthauzeno ir Dachau koncentracijos stovyklose. Mauthauzene E. Simonaitis, anot A. Lymano, buvo taip sublogęs, kad bebuvo likę “tik oda ir kaulai”. Išsekęs vėliau jis pateko į Dachau, kur buvo išlaisvintas JAV kariuomenės.

1946 m. atnaujinus Mažosios Lietuvos tarybos veiklą, jis atstovavo Vokietijos lietuvių bendruomenei Pasaulio lietuvių bendruomenės seime, buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys.

Erdmonas Simonaitis 1969 m. mirė Veinheime,Vokietijoje. 1991 m. perlaidotas Lėbartų kapinėse, šeimos kape, esančiame 33-iajame kvartale. Martyno Vainoriaus nuotr.

E. Simonaičio vargai nesibaigė ir pokaryje. Anot A. Lymano, 1951 m. buvę Klaipėdos naciai ar jų simpatikai pasiekė, kad iš E. Simonaičio būtų atimta buvusiems koncentracijos stovyklų kaliniams paskirta pensija. E. Simonaitis bandė savo teises ginti teisme, bet nesėkmingai, ir jam net buvo priteista apmokėti teismo išlaidas. Tad A. Lymanas savo straipsnyje ragino paremti E. Simonaitį kas mėnesį nors po dolerį, kad jis galėtų “bent kiek apmokėti teismo, advokato, ir pragyvenimo išlaidas” ir pajaustų, jog nėra paliktas “savo likimui ir senų priešų pasityčiojimui”.

E. Simonaitis 1969 m. mirė Veinheime,Vokietijoje. 1991 m. perlaidotas Lėbartų kapinėse.

 


2018-05-19

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt