[vc_row][vc_column][vc_column_text]Kolega Valdas neseniai dalinosi įspūdžiais, kuriuos patyrė, keliaudamas po Slovakijos kalnus su turistinės agentūros grupe. Mes gi su vyru šį kartą išbandėme atvirkštinį variantą – keliavome „pusiau” savarankiškai: iš kelionių agentūros įsigiję paketą „Skrydis + viešbutis”, visą likusį laisvalaikį susiplanavome patys ir laiką svečioje šalyje leidome be jokių privalomųjų programų, pagal savo norus, poreikius ir galimybes. Ir – nenusivylėme.

Namų darbai ir pasirinkimo motyvai

Keliaujant šiuo būdu arba visiškai savarankiškai (patiems perkantis ir skrydį, ir viešbutį), prieš tai patartina atlikti gana išsamius namų darbus. Tačiau užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad net ir itin kruopščiai suplanavus visus lankytinus objektus bei savo laisvalaikį, vis tiek nemažai ką teks keisti jau vietoje ir improvizuoti. Ypač jei jūsų kelionės vieta –  Italija.

Tradicinį Italijos kurortą Riminį prie Adrijos jūros pasirinkome, pirma, dėl to, kad prieš 5 metus su turistine latvių grupe jau lankėmės šioje šalyje, tik kitoje jos „bato” pusėje ir ją iškart pamilome; antra, dėl to, kad pasyvų poilsį paplūdimyje galėtume derinti su įdomių istorinių objektų lankymu ir, trečia, kad iš Kauno oro uosto yra tiesioginis skrydis į Riminį – klaipėdiečiams iš Kauno skristi ir pigiau, ir patogiau, nei iš Vilniaus. Ne paskutinėje vietoje, žinoma, buvo ir patraukli dar pavasarį internete surasta savaitės laiko kelionės bei gyvenimo prestižiniu laikomame kurorte kaina.

Augusto arka mena antikos laikus. Palmiros Mart nuotr.

Italai apie asmens duomenų apsaugą negirdėję?

Iš oro uosto autobusu atvykę į Riminio centrą bei visagalio GPS dėka suradę savo viešbutuką, pavadintą iš italų kino klasikos puikiai pažįstamu „La Dolce vita” vardu, kiek po vidudienio aptikome jį…miegantį. Vestibiulyje snaudė ne tik du didžiuliai viešbučio sargai – senučiukai auksaspalviai retriveriai, net nesivarginę pakelti galvų, mums įėjus, bet ir budinčioji viešbučio darbuotoja.

Iš grožio miego pažadinta, kaip paaiškėjo, žavi marokietė pasigyrė kalbanti italų, arabų bei prancūzų kalbomis. Pravertė vyro du mėnesius savarankiškai studijuota italų kalba bei mano iš jaunystės atgamintos prancūzų kalbos nuotrupos. Susidūrusi su dviem „poliglotais”, mergina galiausiai visiškai išsibudino ir lėtu žingsniu mus palydėjo iki kambario, prieš tai paėmusi mūsų asmens tapatybės korteles ir jas atsainiai numetusi į visiems atvirą vadinamąjį raktų langelį. „Dokumentai reikalingi registracijai”, – paaiškino, pati nė neketinusi to daryti.

Taip visiems matomoje ir bet kam pasiekiamoje vietoje mūsų ID kortelės pragulėjo iki tol, kol vakare grįžome po pirmųjų žvalgytuvių ir pirmųjų maudynių Adrijos jūroje.

Budinčiojo vietoje šį kartą radę vyriškį, paaiškinome, kad norėtume atgauti savo asmens dokumentus. Iki ausų išsišiepęs italas bemat pademonstravo savo anglų kalbos žinias: „Ok, ten minutes”. Pamindžikavę kurį laiką vestibiulyje, bet nepastebėję jokių registracijos judesių, nusliūkinome į savo kambarį, naiviai tikėdami, kad mūsų taip branginamus dokumentus ten ir pristatys.

10-čiai minučių ištįsus į valandą, vyras, garsiai pasikartojęs sakinį itališkai, kad rytoj mums bus reikalingi dokumentai, nuėjo dar kartą jų ieškoti. Grįžo greit. „Užregistravo per porą minučių prie manęs”, – džiaugsmingai pranešė.

Lietuvoje nuolat gąsdinami saugoti savo asmens duomenis, vienas kitą padrąsindami bei galiausiai nutarę, jog egzotiškos išvaizdos gražioji marokietė nepanaši į kokios nors radikalios musulmonų teroristinės grupuotės narę, panirome į baltus viešbučio patalus.

Riminis – brangus dviratininkų kurortas

Neketiname jūsų gąsdinti, aprašinėdami mūsų aplankytus objektus, tik pasakysime, kad Riminyje yra ką veikti ne tik saulės vonių ir maudynių mėgėjams.

Riminis – dviratininkų rojus. Palmiros Mart nuotr.

Kurortas turi savo nedidelį, itališkai žavų senamiestį su tradicine kažkurio popiežiaus vardu pavadinta aikšte, siauromis gatvelėmis ir simpatiškaisiais uždarais kiemeliais. Mieste daug skverų ir parkų ir nors jie nėra sutvarkyti pagal nepriekaištingą angliškų parkų tradiciją, pasislėpti nuo kaitrios saulės medžių paunksnėje yra kur. Galima taip pat pasigrožėti ir tvenkinyje plaukiojančiais baliniais vėžliais ar parko takeliais šmirinėjančiais greitaisiais driežiukais.

Riminyje išlikę ir keletas išrankesnių turistų dėmesio vertų Romos imperijos laikus menančių objektų – įspūdingas Tiberijaus tiltas, Augusto arka, senųjų buvusių miesto vartų fragmentas, kelios senos bažnyčios ir kt.

Visgi labiausiai į akis krenta dviratininkų kurorte gausa – palyginus su kartais dviratininkų miestu pavadinama Klaipėda, mūsų uostamiestis šalia Riminio atrodytų kaip vargšas posūnis.

Dviračius čia mina visi – solidžios damos ir vos pakrutantys senukai, stilingi jaunuoliai ir žavios merginos, kostiumuoti klerkai ir jaunos šeimos su vaikais.

Matėme dviejų skirtingų firmų dviračių nuomos punktus, analogiškus citybee sistemai. Tiesa, jų paslaugomis, panašu, naudojasi ne itin daug turistų, mat prabangesni viešbučiai svečiams siūlo savo dviračius.

Nors daugelyje vietų dviračių takai mieste yra pažymėti, tai nereiškia, kad dviratininkai būtinai važiuos jais, o ne pėsčiųjų taku: visi čia važiuoja bei vaikšto taip, kaip kam patogiau, tačiau niekas dėl to nesipiktina, nesukioja pirštu prie smilkinio bei nešūkauja trauktis iš kelio. Visi laimingi, patenkinti, išsišiepę ir atsipūtę. Dviratininkų ir pėsčiųjų susidūrimų per savaitę pastebėti neteko.

Kurortas turi ir savo žvejybinį laivyną, du įspūdingo dydžio jachtų uostus, kuriuose akį traukia daugybė pačių įvairiausio dydžių ir modelių laivelių, o pasiplaukioti po jūrą kasdien kviečia pramoginis laivas, siūlantis ir gurmanišką jūrų gėrybių vakarienę. Šia prasme jo lyginti su  Klaipėda liežuvis neapsiverčia.

Tarp Smiltynės ir Krymo

Riminio paplūdimį dėl smėlėto kranto ir seklios jūros pakrantės iš dalies galima būtų palyginti su mūsų Smiltyne, skirtumas tik toks, kad jis kone 10 kartų platesnis, o ką jau bekalbėti apie ilgį. Pagal oficialius duomenis pliažai Riminyje palei Adrijos jūrą tęsiasi 15 km., nors žiūrint pro lėktuvo iliuminatorių atrodo, kad jie yra begaliniai.

Riminio paplūdimį dėl smėlėto kranto ir seklios jūros pakrantės iš dalies galima būtų palyginti su mūsų Smiltyne, skirtumas tik toks, kad jis kone 10 kartų platesnis, o ką jau bekalbėti apie ilgį. Palmiros Mart nuotr.

Sporto zonos įrengtos paplūdimio pradžioje, prie pat gatvės, jos atskirtos nuo likusios paplūdimio dalies. Populiariausias žaidimas čia, regis, visgi ne tinklinis, o paplūdimio tenisas – bent jau toks įspūdis mums susidarė.

Norintiems pliaže visai dienai išnuomoti gultą su skėčiu tektų pakloti apie 6 eurus, tačiau yra ir vadinamieji bendrieji pliažai, kuriuose kuo puikiausiai galima mėgautis saulės ir vandens malonumais veltui, išsitiesus ant viešbučio rankšluosčio.

Tiesa, šiuose pliažuose tarpais gali pasijusti tarsi būtum atsidūręs kokiame Kryme – aplinkui kur kas dažniau už itališką ar kitų tautų šnektą skamba gerai pažįstama mūsų rytų kaimynų kalba. Kodėl rusų turistai nesiveržia į savo atkovotąjį Krymą taip, kaip jie pulkais veržiasi į Riminį – klausimas retorinis, tačiau kad šios šalies piliečiai čia irgi jaučiais lyg Kryme – akivaizdu. Jie ir Italijos kurorte bando įvedinėti savo didžiavalstybinę iš sovietmečio paveldėtą tvarką, pratindami italus prie vienintelės „teisingos” rusų kalbos ir savo papročių. Gal dėl to kai kuriose viešose vietose jau yra ir neblogai šią kalbą pramokusio aptarnaujančio personalo?

Beje, pačiame kurorto centre veikia rusų kelionių agentūra, organizuojanti vienos dienos keliones į Romą, Florenciją bei kitus žymius Italijos miestus.

Bet mūsų  planuose – visai kita, gerokai arčiau esanti lankytina vieta.

Ravena – istorijos gurmanų miestas

Dėl senovės Romos istorijos lengvai išprotėjęs mano vyras į Riminį sutiko vykti tik dėl to, kad šalia jo yra mažai kam žinomas Ravenos miestas – tikras istorijos gurmanų lobis.

Šis maždaug Klaipėdos dydžio miestas iš kitų Italijos miestų išsiskiria savo netradicine bizantiškąja imperijos istorija – jame savo pėdsaką paliko miestą VI a. kuriam laikui užkariavęs Bizantijos imperatorius Justinianas. Į Unesco pasaulio paveldo sąrašą įtraukti aštuoni iš V−VI a. iki mūsų dienų išlikę Ravenos statiniai, daugelis iš kurių pasižymi savitu dekoru – mozaikine, tik šiose vietose sutinkama tapybos tradicija.

Ravenoje palaidotas „Dieviškosios komedijos” autorius Dantė Aligjeris. Palmiros Mart nuotr.

Iš Riminio traukiniu pasiekti Raveną trunka vos valandą, o pats miesto centras praktiškai prasideda tuoj prie geležinkelio stoties, tad nupėdinti į Turizmo informacijos centrą – vienas juokas.

Realizuojame tvarkingai mūsų atliktus namų darbus: informacijos centre kartu su visais įsigyjame vieną bendrą bilietą už 9,5 euro, kuris suteikia teisę apsilankyti penkiuose svarbiausiuose miesto istorijos paveldo objektuose.  Beje, nors daug kur Europoje su žurnalisto pažymėjimu į muziejus galima patekti ir veltui, čia nuolaida siekia vos vieną eurą. Vis šis tas – liks mažyčiam itališko espreso kavos puodeliui.

Be „privalomųjų”, tačiau tikrai nemenką įspūdį palikusių statinių (vien ko verta šv. Vitalijaus bazilikos tapyba!), Ravenoje dar aplankėme ir tądien veltui lankytojams duris atvėrusį turtingą nacionalinį muziejų, ir gana nelengvai surandamą Dantės kapą bei įsigijome keletą suvenyrų atminčiai – čia jie kur kas pigesni, nei itin aukštomis kainomis gąsdinančiame Riminyje. Čia, beje, pigesnės buvo ir skaniosios tradicinės itališkos piadinos, kuriomis pasistiprinome jaukioje senamiesčio kavinukėje…

Ravenos nacionalinio muziejaus kieme. Prano Martinkaus nuotr.

Kaip šauksi – taip atsilieps?

Ne iš vieno lietuvio yra tekę girdėti apie tariamą italų pasipūtimą, atžagarumą ar nemandagumą. Sunku pasakyti, kur ir su kokias italais jie bendravo, tačiau nei anksčiau lankantis pietų Italijoje, nei šiemet šiaurinėje jos dalyje mums neteko sutikti nė vieno nemandagaus ar pasipūtusio italo. Sutikome tik draugiškus, malonius, bendrauti linkusius ir paslaugius žmones. Net jei visos italo anglų kalbos žinios baigiasi ties „do you speak English?”, jis vis tiek bandys užklaustas atsakyti ir paaiškinti. Žinoma, itališkai…

O jei sugebėsite pasisveikinti, padėkoti, atsisveikinti ar atsiprašyti itališkai, kas, beje, lietuviui yra visai nesudėtina pramokti vos per pora valandų  – galite būti tikras, kad ne tik jūs apie italus, bet ir italai apie jus susidarys kuo puikiausią nuomonę.

Matyt, ne veltui sakoma – kaip šauksi, taip atsilieps…

Prano Martinkaus ir Palmiros Mart nuotr.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”3″ images=”47239,47240,47241,47242,47243,47245,47246,47247,47248,47249,47250,47251,47252,47253,47255,47256,47257,47258,47260,47262,47263,47261,47264,47267,47265,47340″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]