[vc_row][vc_column][vc_column_text]Nieko nėra pavojingiau, kaip eiti į prieš tai plačiai išreklamuotą filmą, spektaklį, koncertą ar kokį kitą renginį, tikintis išvysti vos ne šedevrą.
Žinodama šią taisyklę, pažiūrėti šiuo metu Klaipėdoje demonstruojamo išreklamuotojo „Tarp pilkų debesų” ėjau, iš filmo visiškai nieko nesitikėdama ir net pasiryžusi jo kūrėjams daug ką atleisti.
Epizodas iš filmo „Tarp pilkų debesų”
Deja, atleisti to, kaip iš skaudžios lietuviams tremties temos padaroma, atsiprašau, visiška pornografija (perkeltine prasme) – ne mano jėgoms.
Žinant kuklų filmo biudžetą, dar galima būtų užsimerkti ir apsimesti nematant, kaip gražiosios Kuršių nerijos Pilkosios kopos „vaidina” Sibirą, o Kuršių marios – Laptevų jūrą, tačiau nematyti kitų iki koktumo „neskanių”, banalių filmo momentų, nuvalkiotų klišių, negirdėti primityvių, deklaratyvių, negyvų dialogų – ir neįmanoma, ir, žinoma, neatleistina.
Vienas, bet ne vienintelis prasto filmo (tai ypač būdinga serialams) požymių yra tai, kad vos tik prasidėjus naujam jo epizodui, žiūrovas jau žino, kas po jo seks toliau.
Ir nors lietuvių kilmės amerikietės Rūtos Šepetys knygos, pagal kurią filmas pastatytas, neskaičiau, tačiau žinojimas, „kas bus toliau”, lydėjo visos peržiūros metu, nė karto taip ir neapgavęs.
Tiesa, vienu atveju jis visgi pavedė.
Filme yra viena siužetinė linija, daug maž atitinkanti pačius minimaliausius profesionalaus filmo standartus: tai ukrainiečio karininko Nikolajaus kuriamas paveikslas. Ir jį vaidinantis aktoriaus, ir juo plėtojama nedidelė siužetinė linija vystoma kylančia ir logiškai motyvuota linkme, kuri, deja, visgi viso filmo ištempti nėra pajėgi. Net prie jos pridėjus ir gana profesionaliai (šio filmo kontekste) perteiktą Elenos Vilkienės siužetinę liniją, ypač ją lyginant su pagrindinės herojės, jos dukros Linos, filmas nė iš tolo, deja, neprilygsta nei tą pačią temą gerokai anksčiau nagrinėjusiai „Ekskursantei”, pripažintai geriausiu 2013 metų filmu, nei juo labiau tematiškai artimam „Pelėdų kalnui”.
Filmo „Tarp pilkų debesų” kūrėjai teigia, jog šis kūrinys pirmiausia yra skirtas užsienio auditorijai, nieko nežinančiai apie tai, kas pokariu vyko Baltijos valstybėse.
Tuo apmaudžiau, jog ši iš tikrųjų rimta ir skaudi tema pasauliui bus pristatoma tokiu nevykusiai pilku, be galo nuobodžiu ir prasto mėgėjiško lygio režisieriaus Mariaus Markevičiaus filmu.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_video link=”https://www.youtube.com/watch?v=a7lXFqX3HYA&feature=youtu.be&t=6″][/vc_column][/vc_row]
Labai gerai zinau tiek is mociutes pasakojimu, tiek is jos likusiu uzrasu ir valstybiniu archyvu dokumentu kokia buvo baisi ju dalia. ir kaip pilka ir nuobodu, kai teva isveza i sibira, motina nuzudo, o tu mergaite lieki viena pasauly ir neturi nieko… Ir veliau pati istremiama i sibira gyvuliniuose vagonuose… Gauni 25 metus gulago. Ir tik kai nudvesia stalinas, suziba viltis grizti i savo tevyne. Bet ka tau suprasti, tau juk nuobodu ir pilka? Sukurk toki filma, apie tokius ivykius nenuobodu ir nepilka ir tada parasyk. Praeik viska, prakentek ir tada istark tokius zodzius… Jei nieko nesupratai ir gyvenant laisvoj lietuvoj tau vis tiek pilka, tai tavo gyvenimas visiskai veltui. Aciu uz demesi. Pagarba visiems zmonems, apie ka sis filmas…
Pritariu autorei – filmas visiškai neužkabino. Pirmas dalykas, kuris užstrigo man, tai lietuvių garsintojų balsai. Jie per daug geri, per daug ”pastatyti”, teisingi, diktoriški balsai, kurie visiškai netinka šio filmo personažams. Antra, nepajaučiau ryšio su veikėjais, nesupratau jų skausmo, nevilties ir kartu su jais neišgyvenau, nes viskas gana paviršutiniška. Sakoma, kad filmas skirtas užsienio auditorijai, kad apšviest, supažindint, bet peržiūrėjus filmą taip ir lieka neaišku, kodėl žmonės buvo tremiami.
Ha. Neaišku ir man kodėl jie buvo tremiami. Ir apskritai ta visa sovietų sąjunga neaiški…
Pagaliau nors vienas teisingas ir drąsus atsiliepimas. Po šio filmo peržiūros kilo dar pora klausimų – Kaip jaučiasi tų NKVD’istų ir trėmikų palikuonys dabar esantys valdžioje irsu susirūpinimu žiūrėdami šį filmą pristatyme? Nors čia, greičiau, retorinis klausimas. Antra, pusiau klausimas pusiau apgailestavimas, nejau lietuvių režisieriaus, lietuviškam filmui lietuvių aktorių pakako tik keliems epizodiniams vaidmenims?
Filmams vertinti turiu vieną paprastą rodiklį – ar žiūrėdamas šį filmą per televizorių perjungčiau kanalą? Taip, tikrai. Šiame filme nėra kablio sulaikančio žiūrovą
Visiškai pritariu straipsnio autorei : filmas ne tik nevykėliškas, bet ir piktinantis. Spekuliuoti skaudžia tema yra žema, ypač kai tą daro krūvelė nemokšų už didelius pinigus.
Labai gaila, kad žiūrite tik į neigiamą pusę. Vienas geriausių,nuoširdžiai jaudinančių ir verčiančių didžiuotis savo šalimi filmų, kokius esu mačius! Pilnas tikrų emocijų ir realiais įvykiais paremtų išgyvenimų, įtraukiantis tiek didžiausią patriotą lietuvį, tiek su Lietuvos istorija norintį susipažinti žmogų. Esu labai laiminga, kad turime tokio lygio filmą, pasakojantį pasauliui Mūsų istoriją.
esu labai nelaiminga, kad tik tiek tesupratote, tautiete :'(
Sukurk geresni, kritike didzioji
Sutinku su kiekvienu Jūsų žodžiu – neturiu ką pridurti….
Didieji filmo kritikai. Koks per nepriklausomybės laikotarpį yra sukurtas filmas apie lietuvių kančias, kryžiaus kelius į Sibirą ar į kitas tremties vietas? Ačiū aktoriams, filmo kūrėjams už šį pasiaukojamą darbą. O bambekliai niekada nėra patenkinti. Gal tiesa degina akis?