„Atvira Klaipėda“ baigia pasakojimą apie dar vieną žymų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorį, dalyvavusį ir Klaipėdos sukilimo operacijoje – Stasį Raštikį.

Paskutinėje rašinio dalyje pristatysime jo likimą nepriklausomybės saulėtekyje, okupacijos metais ir emigracijoje.

Išvadino bolševiku

Dr. Gintautas Surgailis knygoje „Lietuvos kariuomenės vadai“ rašo, kad po Klaipėdos atplėšimo premjeras Vladas Mironas nesusiprato atsistatydinti, o Antanui Smetonai tai tiesiai pasakyti savo senam bičiuliui buvo nepatogu. Tada iniciatyvos ėmėsi S. Raštikis. Jis su krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu ir štabo viršininku Jonu Černiumi nuvyko pas prezidentą ir glaustai nušvietę galinčius kilti neramumus prašė sudaryti naują Vyriausybę. K. Musteikio liudijimu, vyriausybę sudaryti buvo pasiūlyta S. Raštikiui, bet jis atsisakinėjo motyvuodamas tuo, kad kariuomenės vadą geriau palikti “rezerve”, jeigu kada nors vėl susidarytų pavojinga padėtis.

Ministru pirmininku buvo paskirtas J. Černius ir šiuo paskyrimu, anot G. Surgailio, S. Raštikis sustiprino savo pozicijas, nes kaip kariuomenės vadas galėjo daryti didelę įtaką ministrui pirmininkui ir kištis į valstybės valdymą. A. Smetona tai esą puikiai suvokė ir jo santykiai su S. Raštikiu pradėjo sparčiai blogėti.

S. Raštikiui teko dalyvauti ir Maskvoje vykusiose derybose dėl Vilniaus ir Vilniaus srities. Po jų šalyje įsikūrė sovietų įgulos, prasidėjo dar viena Vyriausybės krizė, baigusis J. Černiaus ministrų kabinetų atsistatydinimu.

A. Smetona naują ministrų kabinetą suformuoti pavedė Antanui Merkiui. Vyriausybę buvo stengiamasi formuoti vien iš tautininkų, o S. Raštikis šiam sumanymui nepritarė.

“Pareiškiau prezidentui, kad liaudininkų ir krikščionių demokratų atstovų pašalinimas iš vyriausybės nepataisytų nuotaikų nei visuomenėje, nei kariuomenėje, bet gal dar labiau jas pablogintų“, – savo atsiminimuose rašė S. Raštikis.

Be to, A. Merkys buvo numatytas skirti ir krašto apsaugos ministru, o tai daugiausia ir kėlė nerimą kariuomenės vadui, nes S. Raštikis, anot G. Surgailio, suprato, kad A. Merkys išstums jį iš politikos ir privers atlikti tik savo tiesiogines pareigas.

Pirmiausia jis stojo už koalicinės Vyriausybės išsaugojimą ir dėl to smarkiai susikirto su prezidentu. Savo prisiminimuose jis rašė, kad net sulaukė A. Smetonos ultimatumo: „Arba aš, arba kariuomenės vadas. Arba kariuomenės vadas sudarys vyriausybę, arba aš pasitrauksiu“.

S. Raštikis nusileido A. Smetonai ir ėmė tarpininkauti sudarant naują A. Merkio Vyriausybę. Anot G. Surgailio, užimti ministro pirmininko postą S. Raštikis nenorėjo, nes užkulisiuose galėjo kur kas laisviau stiprinti savo įtaką visuomenėje.

„Raštikio ir Merkio santykiai taip pat buvo įtempti. A. Merkys nepamiršo, jog, sudarant jo kabinetą, Raštikis griežtai pasisakė prieš tai, kad Merkys kartu būtų ir krašto apsaugos ministras. Nepatenkinti buvo ir tautininkai, svajoję vėl paimti vadovavimą kariuomenei į savo rankas. Taigi A. Merkys, būdamas kieto būdo, vis dėlto pasiryžo kariuomenės vadą pažeminti ir, Smetonos padedamas, savo tikslą greitai pasiekė. Pirmas viešas, nors ir netiesioginis S. Raštikio pažeminimas buvo gen. V. Vitkausko paskyrimas Vilniaus rinktinės vadu“, – rašo G. Surgaiklis.

“Tai buvo bandymas menkinti jo įvaizdį visuomenėje. Smetona su Merkiui surado pretekstą, kad pagrindinės pajėgos, eisiančios į Vilnių yra I divizija, kuriai vadovauja Vitkauskas, tai jis ir vadovaus Vilniaus rinktinei. S. Raštikis priėmė tai kaip įžeidimą“, – „Atvirai Klaipėdai“ sakė karo istorikas dr. Vytautas Jokubauskas.

Stasys Raštikis (centre) ir Vincas Vitkauskas (kairėje) prieš pradedant žygį į Vilnių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Pasak G. Surgailio, viešam konfliktui su S. Raštikiu A. Merkys nutarė pasinaudoti Naujųjų metų proga kariuomenės vado išspausdintu straipsniu „Kardo“ žurnale.

„Nieko tame straipsnyje, pavadintame „Mintys metams keičiantis“, ypatingo nebuvo, tačiau, matyt, Merkį užgavo tai, kad Raštikis, turėdamas jį galvoje (kai Merkys buvo Kauno burmistru), rašė: „dar daug kur labai daug dėmesio kreipiame į protekcijas ir rekomendacijas, kada burmistras, burmistro padėjėjas, apskrities viršininkas, vienas kitas direktorius ar šiaip be ypatingo darbo ir be jokios atsakomybės valdininkas ar pusiau valstybės įstaigos pareigūnas faktiškai gauna daug didesnį atlyginimą, negu, pav., kariuomenės vadas“. Atvežti į spaudos kioskus ir dar spaustuvėje likę „Kardo” numeriai vidaus reikalų ministro K. Skučo įsakymu buvo konfiskuoti. Sužinojęs apie tai, Raštikis įteikė krašto apsaugos ministrui atsistatydinimo raštą“, – rašė G. Surgailis.

„Kas man liko daryti? Atsiprašinėti? Bet už ką? Už sukonfikskuotą straipsnį? Bet kad jis, mano nuomone, visai nebuvo vertas tokio išgarsinimo ir išpopuliarinimo, koks jam buvo suteiktas jo sukonfiksakavimu. Po tokios istorijos man nebeliko nieko, kaip tuoj atsistatydinti“, – rašė pats S. Raštikis.

Anot kariškio atsiminimų, po kelių dienų jis buvo pakviestas į prezidentūrą, kur buvo ir A. Merkys, atlikęs „prokuroro pareigas“ – „puolė ir labai daug prikaišiojo“.

Iš pradžių, anot S. Raštikio, jam buvo pasiūlyta pasivažinėti po užsienį, atsisakius – išeiti atostogų ir išvažiuoti į provincijų, tačiau ir to jis atsisakė bei pasiliko Kaune, kur jį netruko pradėti sekti politinė policija.

1940 m. sausio 22 d. ELTA pranešė, kad „kariuomenės vadas generolas Raštikis sveikatai pataisyti paprašė ilgesnių atostogų“, o prezidentas patenkino tokį prašymą ir išleido jį atostogauti 3 mėnesius.

S. Raštikis atsiminimuose rašo, kad jo žmona, matydama politinės policijos sekimą, pokalbių klausymąsi, laiškų ir telegramų sulaikymą ėjo kalbėtis pas savo dėdę A. Smetoną, kuris esą pareiškė: „Tavo vyras bolševikas!“.

Anot G. Surgailio, plačioji visuomenė apgailestavo dėl Raštikio pasitraukimo, nepatenkinti jo nušalinimu buvo ir dauguma karininkų.

Pasibaigus atostogoms skirtam laikui, Raštikis nuvyko pas prezidentą. A. Smetona pareiškė, kad jis yra visai patenkintas laikinuoju kariuomenės vadu V. Vitkausku ir kad jis bus paskirtas nuolatiniu, o Raštikiui pasiūlė kitas pareigas. Raštikiui atsisakius, 1940 m. balandžio 23 d. prezidentas oficialiai atleido jį iš kariuomenės vado pareigų, tačiau suteikė divizijos generolo laipsnį. Be to, kaip Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, buvo išleistas į atsarg1 su teise vilkėti karinę uniformą.

Pasak G. Surgailio, prasidėjus kariuomenėje neramumams, komplikuojantis santykiams su Sovietų sąjunga, Lietuvos vadovybė nutarė Raštikį gražinti į kariuomenę. Po gana ilgų įkalbinėjimų jis sutiko ir birželio 7 d. buvo paskirtas Vytauto Didžiojo aukotosios karo mokyklos viršininku.

„Apgavo kaip kvailius“

G. Surgailis rašo, kad S. Raštikį birželio 15-osios paryčiais pažadino kariuomenės vado V. Vitkausko skambutis. Trumpai buvo pranešta, kad gautas TSRS ultimatumas ir jo laukiama prezidentūroje. Atvykęs Raštikis buvo supažindintas su ultimatumu ir su nutarimu paskirti jį ministru pirmininku.

„Atsakiau, kad atsižvelgdamas į tai, jog krašto viduje turime stiprias rusų karines bazes, kad kariuomenė nėra paruošta pasipriešinti, kad laiko liko tik pora valandų ir kad gynimo organizuoti jau negalima, aš manau, kad dabar jau ne laikas kalbėti apie pasipriešinimą ir mes ginkluotai negalime priešintis“, – taip sako atsakymą į A. Smetonos jam skirtą klausimą apie galimą pasipriešinimą aprašo pats S. Raštikis

„Dvi paskutinės Vyriausybės buvo koalicinės – su valstiečiais liaudininkais ir krikdemais. Jei būtų buvusi vien tautininkų vyriausybė, ji būtų padariusi taip, kaip sakė Smetona, o jis sakė priešintis. Pasitarime buvo keturi generolai. Raštikį kvietė, nes krikdemas Juozas Urbšys būdamas Maskvoje su Molotovu buvo suderėjęs, kad naujasis premjeras bus Raštikis. Idėja buvo tokiu būdu perimti valdymą, kad premjeras bus krikdemas. Jau prieš kelias dienas iki ultimatumo krikdemai su valstiečiais liaudininkais tarėsi, kaip bus galima nuversti Smetoną. Tai buvo tikslas. Iš pradžių balsai posėdyje pasiskirstė po lygiai, bet suvažiavę į posėdį generolai ir nulėmė. Aktyviausi buvo būtent Raštikis ir Vitkauskas. Kai Smetona pasakė, kad išvažiuos, opozicijai pasidarė dar smagiau, nes jau svajojo, kad Rašitikis bus ir premjeras, ir prezidentas. Bet netrukus Urbšys iš Molotovo sužinojo, kad Raštikis netinka ir viską sutvarkys atvykęs SSRS atstovas Dekanozovas. Apgavo juos kaip kvailius“, – „Atvirai Klaipėdai“ sakė V. Jokubauskas, pabrėžęs, kad vėlesni S. Raštikio pasiteisinimai apie blogai išdėstytas kariuomenės dalis ir kitos minimos aplinkybės neturi pagrindo.

Žurnalistas, kolekcionierius Vilius Kavaliauskas, kuriam su S. Raštikiu (nuotraukoje – jau su liaudies kariuomenės uniforma) teko bendrauti 1985-aisiais,  sakė, kad tada jį neilgo pokalbio metu labiausiai domino būtent 1940 metai.

„Sakė, kad jo nuomonė tuo metu niekam nebuvo reikalinga, į posėdį buvo kviestas tik kaip galimas kandidatas į premjerus. Kai klausiau, ar nesigaili tokio sprendimo, sakė „mes net nežinojom, kaip viskas buvo blogai“, – sakė V. Kavaliauskas.

Pirmasis pabėgimas

Prasidėjus sovietinei okupacijai, po įvairių paskyrimų 1940 m. pabaigoje S. Raštikis buvo išleistas į atsargą, apie jį vis įkyriau pradėjo suktis NKVD agentai kol pagaliau jis nusprendė bėgti į Vokietiją.

„Dar pasitariau su žmona, kuri visą laiką ragino mane gelbėtis, ir pagaliau abu padarėm išvadą, kad šeima ar šiaip ar taip liks be manęs, ar aš lauksiu, kol būsiu suimtas, ar pats pasišalinsiu iš namų. Tad reikia bėgti, nes, jei tik šis žygis pavyktų, tada ne tik pats išsigelbėčiau, bet gal dar galėčiau ir šeimą gelbėti. Vasario 13 dieną, apie vidudienį, jokių daiktų nepasiėmęs, atsisveikinau su šeima. Vyresniojo dukrelė Laimutė buvo išėjusi į mokyklą, ir su ja negalėjau atsisveikinti. Išbučiavau ir peržegnojęs žmoną ir mažas dukreles Meilutę ir Aldutę, išėjau iš namų. Žmona liko vos stovinti ant kojų, bet stengėsi laikytis“, – atsiminimuose rašė S. Raštikis, priduręs, jei būtų žinojęs, kiek šeimai teks iškentėti, „niekas nebūtų privertęs bėgti“.

Sėkmingai atsikratęs jį sekusių saugumiečių S. Raštikis išvyko iš Kauno. Keletą savaičių slapstęsis pas gimines bei pažįstamus jis su dar keletu vyrų tik kovo 19-osios naktį sėkmingai perėjo nors ir budriai saugomą sieną. Perbėgėliai buvo nugabenti į Tilžę, iš ten juos nuvežė į Karaliaučių. S. Raštikis (nuotraukoje 1941 m.) vokiečių karininkams tarpininkaujant gavo dokumentus ir išvyko į Berlyną.

„Paskui ir mums su mama buvo organizuotas perbėgimas, bet tuomet labai sustiprino sienos apsaugą, todėl kurį laiką, gal penkias ar šešias dienas, gyvenome pas vieną ūkininką – laukėme, gal bus galima pajudėti per sieną, bet sužinojusios, kad pereiti nepavyks, sugrįžome atgal“, – 2017 m. žurnalo „Karys“ antrajame numeryje publikuotame Kazio Jonušo interviu pasakojo S. Raštikio dukra Meilutė Raštikytė-Alksnienė.

Dukrų nebeišvydo visą gyvenimą

Pirmąją Vokietijos karo su SSRS dieną S. Raštikis nuėjo pas buvusį Lietuvos pasiuntinį Vokietijoje Kazį Škirpą, kur jis formino naują Lietuvos vyriausybę. S. Raštikis buvo paskirtas krašto apsaugos ministru. Tačiau jau kitą dieną Kaune Lietuvos aktvistų frontas paskelbė kitos Lietuvos laikinosios vyriausy­bės sudėtį. S. Raštikis joje irgi buvo paskirtas krašto apsaugos ministru.

Birželio 26 d. S. Raštikį iškvietė atsakingi Vokietijos pareigūnai ir pasiūlė vykti į Lietuvą. Birželio 27 d. jis atskrido į Kauną. Pakeliui iš aerouosto užsuko į žmonos tėvų namus, kur sužinojo baisią naujieną — visos trys dukros (jauniausiai tebuvo vos 12 mėnesių) suimtos ir prieš dvi savaites ištremtos į Sibirą, tėvai taip pat ištremti. Žmona, buvusi uždaryta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, liko gyva.

S. Raštikiui nuvykus į Laikinosios vyriausybės būstinę jai vadovavęs švietimo ministras Juozas Ambrazevičius pasiūlė Raštikiui perimti vadovavimą, bet šis atsisakė, buvo tik krašto apsaugos ministras, nors nebuvo nei kariuomenės, nei pačios ministerijos, o netrukus generalinis komisaras pareiškė, kad ir visa Vyriausybė yra paleidžiama.

G. Surgailis rašo, kad po kurio laiko, generolui Vladui Nagiui-Nagevičiui pasiūlius, Raštikis įsidarbino neetatiniu raštinės darbininku Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o 1944 m. vasarą kartu su žmona pasitraukė į Vokietiją, apsistojo Regensburge, įsidarbino gamykloje, vėliau – elektros bendrovės raštinėje, kur dirbo, kol miestą užėmė amerikiečiai.

1946 m. gegužės pradžioje lietuvių pabėgėliai buvo perkelti į Seinfeldo stovyklą. Čia Raštikiai išgyveno daugiau kaip trejus metus. 1949 m. gegužę jie išvyko į JAV. Atvykus be dolerio kišenėje teko labai skubiai ieškotis darbo. Tai buvo ne taip jau paprasta, nes laisvų vietų nebuvo. Pagaliau, tarpininkaujant Bendro Amerikos lietuvių fondo pirmininkui Končiui, Raštikis buvo priimtas į Hertvelio fabriką darbininku. Netrukus jis įsitraukė į vietos lietuvių visuomenės gyvenimą. 1951 m. balandį Raštikiai išvyko į Sirakūzus, kur buvęs Lietuvos kariuomenės vadas pradėjo dirbti rusų kalbos mokytoju aviacijos karių kursuose Sirakūzų universitete.

Po beveik metus laiko trukusio darbo Londone ir Reutlinge buvusiose Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovybėse, Raštikiai vėl grįžo į JAV, kur buvęs kariuomenės vadas jau dėstytojavo iki pensijos.

1957 m. Raštikio dukros Laimutė ir Meilutė (vos vienerių Aldutė mirė po poros savaičių, kai kartu su seserimis buvo atvežta į Altajaus kraštą, Kamenj na Obi gyvenvietę) per giminaičius sužinojo tėvų adresą ir parašė laišką (kagėbistų nurodymu mažametės laiškus tėvams rašė ir 1946 m.). Su jomis susirašinėjo motina, pasirašydama, kad nepakenktų dukroms Ele Stonis. Raštikis joms atsiuntė keletą nepasirašytų laiškų. Tačiau dukrų išvysti jam jau neteko. 1985 m. gegužės 3 d., sulaukęs 89 metų amžiaus, mirė nuo infarkto. 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.

2017 m. duodama interviu Kaziui Jonušui S. Raštikio dukra Meilutė Raštikytė-Alksnienė pasakojo, kad su mama susitiko tik 1989-aisiais Amerikoje, kai jau sunkiai sirgo.

Viliaus Kavaliausko nuotr.

Našlė Raštikienė mirė 1990 m. sausio 14 d. Jos palaikai taip pat perlaidoti šalia vyro.

Kultūros/meno srities projektas „Savanoriai – Klaipėdos krašto jungtis su Lietuvos Respublika“ vykdomas Klaipėdos miesto savivaldybei skyrus dalinį finansavimą.