Ambasadorių konferencijos derybos su Lietuva dėl Klaipėdos krašto konvencijos prasidėjo Paryžiuje 1923 m. kovo 24 d. ir tęsėsi su pertrauka, kurios metu irgi vyko nuolatinis pasikeitimas notomis, iki liepos 23 d. Šiose derybose Lietuvai atstovavo premjeras Ernestas Galvanauskas bei Lietuvos atstovas Berlyne Vaclovas Sidzikauskas, jiems talkino tarptautinės teisės žinovas prof. Andre Mandelstamas.
Apie jų pradžią bei tuomet eksprezidento Antano Smetonos žengtą radikalų žingsnį ir pasakos dar vienas rašinys iš ciklo „Centrinis archyvas: kodas – Klaipėda“.
Prancūzijos premjero priekaištai
Lietuvos centriniame valstybės archyve tarp Klaipėdos krašto dokumentų dabar saugomas ir pirmosios derybų dienos pranešimas, pasirašytas E. Galvanausko.
Jame informuojama, kad posėdis Quai d’Orsay (Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje) prasidėjo 16.30 val. Jam pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos direktoriaus pavaduotojas Jules Laroche. Pastarasis pareiškęs, kad Ambasadorių konferenciją laiko būtina, jog derybose dalyvautų ir Klaipėdos delegacijos „ekspertai“ Joseph Kraus, Robert Grabow ir Konrad von Dressler, tad jos gali būti tęsiamos tik pastariesiems atvykus.
Martyno Vainoriaus nuotr.
„Larochui taip griežtai tą klausimą pastačius p. Galvanauskas paklausė, ar į minimus asmenis Kraus ir kitus reikia žiūrėti kaip į Ambasadorių Konferencijos ekspertus. Kiek susikonfuzinęs Larochas atsakė, kad, žinoma, jie bus Klaipėdos delegacijos ekspertai, kad be jų Klaipėdos ir Lietuvos delegacijos galinčios pasirinkti sau ekspertus, kuriuos ras reikalinga, bet kad Ambasadoriai randą neatbūtina juos išklausyti“, – rašoma delegacijos Klaipėdos reikalams biuleteniu pavadintame dokumente.
Jame taip pat informuota, jog J. Laroche pareiškė, kad Lietuvos sprendimas panaikinti muitų sieną su Klaipėdos kraštu, lito įvedimas jame ir susisiekimo įmonių perėmimas „užgauna Aliantams priklausantį suverenumą“ ir „padarė blogo įspūdžio“ Ambasadorių konferencijai. E. Galvanauskas savo ruožtu į tai reagavo pareikšdamas, kad jo vadovaujama Vyriausybė laikėsi nuostatos, jog perėmė suvereniteto teises į kraštą, kai pranešė priimanti Ambasadorių konferencijos iškeltas sąlygas, o visi minėtieji sprendimai buvo padaryti dėl ekonominės ir faktinės būtinybės. Antrindamas Klaipėdos direktorijos vadovas Viktoras Gailius tvirtino, kad Ambasadorių konferencija nebuvo išdėsčiusi savo rezoliucijoje, kad šiek klausimai turėtų būti sprendžiami kaip nors kitaip.
Po šio posėdžio E. Galvanauskas, V. Sidzikauskas ir Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje susitiko su Prancūzijos premjeru ir užsienio reikalų ministru, pirmininkavusiu Ambasadorių konferencijai Raymond Poincaré bei kalbėjosi su juo daugiau nei valandą.
Raymond Poincaré. Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos nuotr.
„Poincaré užmetinėjo Lietuvos Vyriausybei, kad ji per daug klausanti Čičerino. Priminė p. Galvanausko „ilgus“ pasikalbėjimus Kaune su Čičerinu. Darydama Klaipėdos sukilimą Lietuvos Vyriausybė pakliuvusi į Rusų-Vokiečių pinkles. Vokietija visvien svajojanti atsiimti sau Klaipėdą. Rusija prieš Vokiečius neis. Todėl esą Lietuvai intereso ir būtino reikalo susitarti Klaipėdos reikalu su Aliantais. Jei Vokiečiai pultų Latvius ar Estus, Aliantai tai paliks ramūs. Tačiau jei Vokietija darytų kokių pasikėsinimų ant Klaipėdos, pasirašius tuo reikalu konvenciją tarp Aliantų ir Lietuvos, Francija ir Anglija tuo niekuomet neprileis. Visai kas kita būtų jei Lietuva nepriimtų Ambasadorių decizijos“, – rašoma biuletenyje, pabrėžiant, kad pasikalbėjimo tonas buvo „kiek oficialus, su rezervais, tačiau mandagus, į galą beveik širdingas“.
Lietuvos delegacija kalbėjosi ir su italu Massimo Pilotti (Nacionalinės Prancūzijos bibliotekos nuotr.), kuriam Ambasadorių konferencija buvo pavedusi parengti Klaipėdos konvencijos ir statuto projektą.
Pastarasis esą išdėstė pagrindines sąlygas, kurias ketinama įtvirtinti šiuose dokumentuose: kraštas turės dviejų rūmų parlamentą (vieni renkami, kiti iš kooperacijų atstovų); parlamentas renka Direktorijos pirmininką; krašto valdžios kompetencijai priskiriami vietos administracija, policija, teismai, mokyklos, religijos ir darbo klausimai; pripažįstamos dvi oficialios kalbos; svetimšaliams garantuojamos lygios civilinės ir komercinės teisės; Klaipėdos uostui administruoti įsteigiama Taryba, kurios pirmininką skiria Tautų Sąjungos Taryba, o jos nariais yra Klaipėdos miesto Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių atstovai.
„Su Italų atstovu buvo gan smulkiai išsikalbėta visais tais klausimais ir gauta jo prielankumas“, – rašoma dokumente.
A. Smetona nusprendė pasitraukti
Tarp to meto dokumentų, susijusių su Klaipėdos kraštu, toje pačioje byloje yra ir laikraščio „Krašto balsas“ iškarpa su straipsniu „Kodėl p. A. Smetona atsistatydina?“. Šis laikraštis, anot istorikų, turėjo ryšių su eksprezidentu.
„Esame patyrę iš tikrų šaltinių, jog sutikdamas važiuoti Klaipėdon atstovu sukilimo metu, p. Smetona, negavęs iš valdžios jokių instrukcijų, kuri leido jam daryti savo įsitikinimu, statė pamatinę sąlygą, kad visos Klaipėdos klausimu gaunamos notos būtų jam praneštos ir atsakymas botų duotas tik susižinojus su juo. Ši sąlyga valdžios toli gražu nebuvo išpildyta. Priėmimas be rezervų Ambasadorių konferencijos servitutų Klaipėdai ir visai Lietuvai Lenkijos naudai valdžios duotas be Smetonos sutikimo ir žinios. Kiek toli valdžia nesiskaitė su Smetona rodė tas faktas, kad esant jam Kaune, kai buvo svarstomas Klaipėdos krašto statuto projektas, jis nebuvo kviestas Min. Kabineto posėdin, po buvo pakviestas…. L. Paryžiun gi važiuoti atsisakė p. Smetona pirma todėl, kad p. Galvanauskas užsispyrė pats važiuoti. Būdamas pats delegacijos priešaky p. Smetona turėjęs būtų teisę pasirašyti, ar nepasirašyti sutartį dėl Klaipėdos, o esant ten p. Galvanauskui, ši teisė priklauso tik jam vienam. Taigi sulaikyti p. Galvanausko nuo pasirašymo jis negalėjo jokiu būdu, lygiai kaip nuo derybų su lenkais, apie kurias teko girdėti. Nenorėdamas savo buvimu pridengti tą darbą, kurs eina prieš Lietuvos nepriklausomybę, p. Smetona atsisakė važiuoti ir nutarė atsistatydinti“, – rašė „Krašto balsas“.
„Lietuvos žinios“ kovo 25 d. tik vienu sakiniu informavo, kad „A. Smetona atsistatydino, nes p. Galvanauskas jo nesiklausęs patsai savistoviai elgėsi Klaipėdos reikalais“.
Antanas Smetona ir Ernestas Galvanauskas. Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir A. Kliučynskio (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.
Aleksandras Merkelis savo parašytoje A. Smetonos biografijoje teigė, kad eksprezidentas nesutiko su Vyriausybės politika Klaipėdos krašto reikalu „ir būdamas konsekventyvus (nuoseklus – M. V..) turėjo pasitraukti iš pareigų“.
E. Galvanauskas savo atsiminimuose dėstė, kad „A. Smetonai nepavyko ilgiau ištverti pareigose“.
„Visuotinio streiko metu, kai reikėjo įtempti jėgas, jis esą net nepranešęs išvyko atostogauti. Grįžo vėliau į Klaipėdą atsisveikinti ir balandžio 20 d. pasitraukė iš pareigų. Atvykęs į Kauną nesiteikė aplankyti ir apie savo veiklą pranešti“, – rašė E. Galvanauskas.
Istorikas Alfonsas Eidintas konstatuoja, kad A. Smetona buvo padarytas tik paprastu Vyriausybės nutarimų vykdytoju, o ne politikos Klaipėdos krašte kūrėju. Tai esą akivaizdu iš jo 1923 m. balandžio 7 d. pareiškimo prezidentui, kuriuo atsisakė pareigų ir prašė priimti atsistatydinimą nuo balandžio 20 d. Jis pabrėžė, kad pirmoje kovo pusėje atvykus į Kauną Vyriausybė ilgai svarstė atsakymus į Ambasadorių konferencijos notas, tačiau jis į šiuos svarstymus ir dėl kitų principinių Klaipėdos krašto klausimų nebuvo pakviestas.
„Tuo tarpu mūsų visuomenė turi pagrindo manyti, jog Klaipėdos krašto politika visa yra vedama su jo, įgaliotinio, žinia ir pritarimu“, – akcentavo savo rašte prezidentui A. Smetona.
„Tikrųjų Antano Smetonos pasitraukimo priežasčių tikriausiai nežino niekas, bet, manyčiau, kad jų reikia ieškoti Lietuvos vidaus politikos kuluaruose. Po sėkmingos Klaipėdos krašto karinės operacijos Galvanausko vyriausybė nusisuko nuo Vokietijos ir Tarybų Rusijos, kurių parama kliautasi organizuojant karinę operaciją ir suko savo orientaciją Antantės valstybių linkme. Dėl to ji leidosi į derybas su Antantės valstybių delegacija ir dėl to, priimdama vasario 17 dienos Ambasadorių konferencijos deklaraciją, anuliavo visus iš sausio 15 dienos akcijos išplaukiančius teisinius padarinius. Smetonos vadovaujami pažangiečiai ir jiems artimi sluoksniai Šaulių sąjungoje bei kariuomenėje tuo metu ragino toliau pasikliauti Vokietija ir Tarybų Rusija, kurias Versalio sistema tuo metu buvo izoliavusi. Ten girdėjosi šūkių po Klaipėdos tokiu pat principu žygiuoti užimti Vilniaus. Taigi, Galvanausko ir Smetonos pozicijos po vasario 17 dienos deklaracijos priėmimo kardinaliai išsiskyrė ir, kadangi Smetona Klaipėdoje nenorėjo būti vien Galavanausko vyriausybės nutarimų vykdytojas, buvo tik laiko klausimas, kada vienas iš jų pasitrauks. Pažangiečiai, beje, 1923 metais nuoširdžiai tikėjo, kad pavyks pašalinti Galavanausko vyriausybę ir „perversmo“ klausimu ne kartą lankėsi Tarybų Rusijos pasiuntinybėje. Tačiau pasitraukti turėjo Smetona”, – mano Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas.
Kaip vidinės politinės ir dviejų lyderių kovo epizodą šią situaciją vertina ir istorikas, diplomatas Vytautas Žalys.
„Galvanauskas nenorėjo Smetonos prileisti prie realios politikos Klaipėdoje. Dėl tų pačių priežasčių Smetona ir atsistatydino – jam Klaipėdoje nebuvo ką veikti. Jis jautėsi atsidūręs užribyje, kitų asmenų šešėlyje. Smetonai, galvojančiam apie savo politinę ateitį, paprasto vyriausybės nutarimų vykdytojo, o ne politikos Klaipėdos krašte kūrėjo vaidmuo netiko. Bet Galvanauską, kaip vyriausiąjį Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos architektą, irgi galima suprasti – tokiose situacijose dviejų lyderių nebūna, tai reikalui nepadeda“, – yra sakęs V. Žalys.
Labai gerai ,kad AK Martynas Vainorius dažnai rašo istorinius rašinius apie Klaipėdą. Kiek daug tam laiko skirti,ir kantrybės archyvų dokumentų skaityti. Gabus, neeilinių gabumų ,intelekto yra šis žurnalistas. Ačiū. Savivaldybė jau artėja prie pusę tūkstančių (470…) tarnautojų, tačiau nesugeba sistemingai klaipėdiečiams skleisti, priminti mūsų miesto istoriją. Jeigu nėra tokių tarnautojų kurie tai sugebėtų,inicijuotų tai gali prašyti M.Vainoriaus, jam apmokant tiek kiek gauna atlygio savivaldybės kokio nors skyriaus vadovas.