[vc_row][vc_column][vc_column_text]Sekmadienį Klaipėdos tikinčiųjų bendruomenė paminėjo unikalaus įvykio jubiliejų – lygiai prieš 30 metų jai buvo sugrąžinta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, iki tol beveik tris dešimtmečius tarnavusi kaip filharmonija.

Pilnutėlėje bažnyčioje šia proga ne tik buvo aukojamos iškilmingos mišios, bet ir buvo galima pasiklausyti Liudo Mikalausko koncertinės programos „Tėvo Stanislovo varpai“. Tikintieji išgirdo ir vienintelio dar gyvo iš bažnyčios statybas organizavusių dvasininkų – 89-erių kunigo Bernardo Talaišio – prisiminimus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ne pastato jubiliejus

Iškilmingų mišių metu bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius akcentavo, kad minimas ne pastato, o bendruomenės jubiliejus.

„Kartais, kai su tėveliais, atvedusiais vaikus į bažnyčią, tenka praeiti pro įvairias bažnyčios patalpas, kur dirba, posėdžiauja, mąsto ar meldžiasi įvairūs žmonės, tėvai nustebę sako, kad net neįsivaizduodavo, kad bažnyčia yra toks gyvas organizmas. Taigi mes šiandien minime šito gyvo organizmo gyvavimą šioje vietoje jau 30 metų”, – sakė klebonas.

Jis pasidžiaugęs visais susirinkusiaisiais ir ypač tuo, kad tarp jų buvo „prisimenančių šaknis” – kunigas Bernardas Talaišis, po ilgos tarnystės metų Amerikoje grįžęs į Lietuvą.

Pamokslą mišių metu sakęs kunigas Saulius Stumbra prisiminė, kaip vaikščiojant pro tuometinę filharmoniją jo močiutė pasakodavo apie taip, kaip buvo statyta ši bažnyčia, kaip atimta, kaip kryžių griovė.

„Man kaip vaikui visa tai tada atrodė kaip pasaka. Ar gali taip būti? Deja, tai buvo realybė, taip buvo. Šioje vietoje reikia nusilenkti tūkstančiams žinomų ir bevardžių didvyrių, kurie statė, aukojo ir kovojo bei galiausiai vėl atstatė šią šventovę. Labai noriu tikėti, kad jie pasiekė savo tikslą – pastatė ne pastatą-bažnyčią, bet pastatė šventovę-bažnyčią mūsų širdyse”, – sakė kunigas.

„Nebuvo mūsų vargas, darbai be reikalo”

„Likau vienas gyvas iš visų, kurie aktyviai statėme šią bažnyčią. Atgavimą lėmė paskutinis raštas, kuris buvo išsiųstas į Maskvą. Po juo buvo surinkta per 200 000 parašų. Buvo didžiulė knyga, su faneros viršeliu, ženklais. Ir galiausiai atėjo žinia, kad miesto Vykdomasis komitetas gali nuspręsti, ar grąžinti pastatą tikintiesiems ar ne. Jo pirmininku buvo Žalys – labai geras žmogus. Ir atidavė ją. Tuoj atvyko kunigas Bronislovas Burneikis iš Kretingos ir per vieną dieną išvalė viską, kas buvo padaryta ir buvo aukojamos šventos mišios. Buvo nuo presbiterijos iki vargonų grindys aukštyn, aukštyn, kad koncertams būtų. Šoninis stalas buvo užmūrytas, buvo koridoriai. Vėliau Burneikis pastatė dar didesnį bokštą nei buvo anksčiau”, – susirinkusiesiems pasakojo B. Talaišis.

Kunigas sakė, kad jam labiausiai rūpi nupasakoti „techninę, materialinę šios parapijos pusę”.

„Mums rūpėjo kaip išgauti rublį, kaip plytą atgabenti į statybų aikštelę ir niekas kitas daugiau. Statyba prasidėjo 1957 metų gegužę, čia buvo kasamos pamatams gilios duobės, nes šitas sklypas buvo be tvirto pagrindo, čia buvo pelkės, ypatingai šiaurinėje pusėje. Kai priėjome prie tų pelkių, varlės šoko į tą tvenkinį. Žmonės buvo geri, ėjo talkino, nešė kas ką galėjo. Ypatingai buvo sunku kai ateidavo vagonai ir reikėdavo iškrauti, bet tiek žmonių susirinkdavo! Užeidavo lietus, perkūnas, bet niekas nebėga, visi dirba, kad nebūtų išlaidų už prastovėjimus. Dirbo ir vaikai, nešė po plytelę. Niekada netrūkdavo rankų. Žmonės ir aukojo kiek galėjo. Kiek teko važiuoti po įvairias parapijas, sakyti pamokslus, žmonės aukojo. 1,5 milijono rublių perėjo per mano rankas. Aš labai džiaugiuosi, kad dabar galite naudotis šia bažnyčia – nebuvo mūsų vargas, darbai be reikalo. Septynios bažnyčios dabar jau Klaipėdoje, užpildytos ir man labai džiugu, tai teikia didžiulį džiaugsmą”, – susirinkusiesiems pasakojo B. Talaišis.

1959-ieji, vyksta bažnyčio statybos. Žemaičių vyskupystės muziejaus (Vacio Miliaus) nuotr.

Vėliau jis dar pakalbintas „Atviros Klaipėdos” žurnalisto patvirtino, kad iš pradžių tuometinis vikaras Bronislovas Burneikis prašė miesto valdžios atiduoti liuteronų Šv. Jokūbo bažnyčią (dabar stovi buvęs „Neptūno” restoranas), kuri dar buvo gana geros būklės, trūko tik stogo, tačiau liuteronų konsistorijos viršininkas nesutiko.

„Deja, tada buvo tokie liuteronų pastoriai – sakė, kad geriau nei mums, nei jums. Bet jei būtų sutikę, nebūtų dabartinės bažnyčios”, – sakė B. Talaišis.

„Septynios bažnyčios dabar jau Klaipėdoje, užpildytos ir man labai džiugu, tai teikia didžiulį džiaugsmą”, – sakė kunigas Bernardas Talaišis. Martyno Vainoriaus nuotr.

Jis prisiminė ir įvairiausias kliūtis, kurias teko įveikti statybų metu.

„Į tą pelkėtą sklypą reikėjo suvežti gausybę grunto. Iš pradžių jį vežė daug kas, bet vėliau tuos žmones pradėjo persekioti. Lietuviai pasidarė atsargesni, o rusai vežė ir toliau, nes mokėdavome po tris rublius už sunkvežimį”, – sakė B. Talaišis.

Pasak jo, vėliau struktūros pradėjo reikšti priekabes, kad esą bažnyčiai neužteks esamos elektros infrastruktūros pajėgumų.

„Tada Burneikis susitarė dėl reikiamo elektros kabelio, bet saugumas nurodė jo neparduoti. Nuvyko į Vilnių, gavo ten, o suėję žmonės iškasė reikiamą tranšėją kabeliui. Tada jau prikibo, kad neišmatuota, ar balkiai atlaikys visas apkrovas. Susirado architektai lynus, reikiamus svorius, atliko visus matavimus. O tada jau pareiškė, kad negali į bokštą būti medinių laiptų – turi būti metaliniai. Padarėme ir tuos”, – pasakojo kunigas.

Pasak jo, baigiant statybas daugėjo ženklų, kad viskas nesibaigs laimingai.

„Pradėjo keistis politika po to, kai virš Sąjungos buvo numuštas Amerikos šnipinėjimo lėktuvas. „Izvestija” paskelbė straipsnį, kad Lietuvoje atstatinėjamos feodalų pilys, Klaipėdoje statoma bažnyčia – supratau, kad nieko gero nelaukia. Vyskupas Maželis atvyko į Klaipėdą nuraminti žmonių, bet Burneikis tada neišlaikė ir pareiškė, kad „be kraujo neatiduosim“, nors buvo akivaizdu, kad šalia stovėjo pora saugumiečių. Tada jau viskas ir prasidėjo”, – pasakojo kunigas.

Jis prisiminė, kaip vieną naktį miegant zakristijoje įsiveržė saugumiečiai.

„Pradėjo tikrinti visus dokumentus, klebonas jiems atidarė seifą. O visi mano svarbūs dokumentai jau buvo sudėti „čemodanėlyje”, kuris buvo ant šaldytuvo. Bet jo taip ir nepastebėjo. Viską užantspaudavo ir man liepė niekur neišeiti iki ryto. Tą naktį jie areštavo Burneikį ir Pavilionį. Mane ryte iškvietė į Vykdomąjį komitetą, saugumietis liepė iki vidurdienio dingti iš Klaipėdos“, – prisiminė kunigas.

Bažnyčios statytojai buvo apkaltinti spekuliavimu statybinėmis medžiagomis. 1962 m. pradžioje sovietinio Aukščiausiojo teismo sprendimu klebonas Liudvikas Pavilionis ir B. Burneikis buvo nuteisti kalėti, B. Talaišiui atimta teisė kunigauti.

„Teisybė niekam nerūpėjo – prisimenu, kaip klausinėjo ir mane Vilniuje teisme dėl bažnyčios parketo. Liepų gatvėje buvusio faneros fabriko direktorius, klausiamas, ar pardavė jį gavęs kyšį aiškiai pasakė, kad tai buvo atliekos, kurias džiaugėsi pardavęs, nes būtų reikėję sukti galvą, kaip jomis atsikratyti. Tą patį ir meistras sakė, kad tai buvo įvairaus dydžio brokuotos lentos, kurias vėliau specialiai pjaustė, bet jau kitą dieną „Tiesoje” pasirodė straipsnis, kad parketas parduotas gavus kyšį”, – sakė B. Talaišis.

Po bažnyčios statytojų teismo B. Talaišiu teko dirbti įvairiausius darbus kol atgavo leidimą kunigauti. Į Klaipėdą jis sugrįžo 1979 m. ir 24 metus kunigavo Kristaus Karaliaus bažnyčioje. Nuo 2003 m. buvo išvykęs kunigauti JAV lietuvių išeivių parapijose.

„Liepą gavau paskyrimą į Kristaus Karaliaus bažnyčią – sugrįžau numirti ten, kur ir pradėjau kunigauti”, – sakė B. Talaišis, kuriam gruodžio 31-ąją sukaks 90 metų.

Sulaukė dovanų

Po mišių ir L. Mikalausko koncerto Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, įteikęs V. Viktoravičiui miesto vėliavą, Marijos Taikos Karalienės bažnyčią pavadino pačia dvasingiausia miesto vieta, pačiu dvasingiausiu miesto simboliu.

O bažnyčios kupolo freską nutapęs dailininkas Juozas Vosylius padovanojo savo paveikslą „Apreiškimas”, kuris  jau apkeliavo ne vien parodą.

Martyno Vainoriaus nuotr.

„Būsiu labai laimingas, jei dabar jis atsidurs kaip dovana šioje šventovėje. Dailininkas ir kaip bet kuris kitas menininkas nelabai gali pasirinkti – jam lyg atveriama, iš viršaus pasakoma, kaip turi būti sprendžiamas vienas ar kitas siužetas, motyvas. Dėl „Apreiškimo” man buvo pašnibždėta, kad tai turi būti ypatingas netikėtumas, ypatinga nuostaba, ypatingas persikeitimas, kuriame Marija netgi įgavo kitą pavidalą kaip žmogus. Ir ji tos kraštutinės nuostabos akimirkoje susmunka ant žemės ir lieka tik tas žvilgsnis į viršų, pokalbis su angelu, kurį pavaizdavau rėme. Tuo momentu pasikeičia ir jos būstas – galingas dievo proveržis lyg sulaužo sienas, lieka atvira erdvė ir duryse užuomina į kryžiaus formą, kaip miražas virš Marijos galvos tas pat kryžiaus ženklas. Aplinka buvo tokia mintis, lyg Senojo pasaulio, Senojo testamento varpai ant žemės. Dalgis – užuomazga kančios, nutaikytas į galvą, kaip kančios, įtampos, dramatizmo momentas. Iš šono Marijos tėvai, tarsi paliekantys žemiškoje plotmėje”, – apie savo kūrinį pasakojo J. Vosylius.

Tuo metu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Alfonsas Motuzas linkėjo V. Viktoravičiui, kuris yra ir policijos kapelionas, ilgų klebonavimo metų šioje bažnyčioje ir perdavė liudijimą apie dovaną – drėgmės surinktuvą skautų kambariui, kuriame nuolat būna drėgna, nes jis įrengtas rūsyje.

Beje, nematerialią dovaną bažnyčiai ir į mišias susirinkusiai bendruomenei įteikė ir A. Motuzo pavaldinys – LNK televizijos projekto „Lietuvos balsas“ dalyvis, 30-metis klaipėdietis policijos pareigūnas Nerijus Stankus atliko giesmę „Ave Marija”.

Unikali istorija

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia yra vienintelė Lietuvoje ir Baltijos šalyse sovietmečiu pastatyta bažnyčia.

Nuo 6-jo dešimtmečio Klaipėdoje ėmė daugėti lietuvių, vieninteliai katalikų maldos namai (buvusi Irvingerių – Apaštalų Bažnyčia Jūros aikštės ir Bokštų skersgatvio kampe) nebesutalpindavo visų norinčiųjų dalyvauti mišiose, 1956 m. buvo duotas leidimas statyti naują bažnyčią. Miesto komiteto sprendimu Klaipėdos katalikų bendruomenei buvo perduotas užmiestyje, Rumpiškės gatvėje, esantis 1 ha pelkėtas žemės plotas.

Klaipėdiečiai per kelias savaites pelkę užpylė, sunkvežimiais veždami žemes ir griuvėsių atliekas. Užpylus pelkes, prasidėjo statybos darbai. Bažnyčia buvo statoma pagal architekto Juozo Baltrėno projektą. Numatyta klasikiniais elementais dekoruota modernaus stiliaus trinavė bažnyčia su 70 metrų aukščio bokštu.

1957 m. birželio 30 d. surengtos didelės bažnyčios kertinio akmens pašventinimo iškilmės. Tuomet buvo paskelbtas bažnyčios statymo aktas. Po šios iškilmingos dienos prasidėjo intensyvūs statymo darbai. Kunigas Bronislovas Burneikis prižiūrėjo statybą ir jos eigą, taip pat ieškojo statybinių medžiagų. Statybai vadovavo ir finansinę apskaitą vedė klebonas L. Povilionis, o kunigai Vaclovas Rašimas ir B. Talaišis važinėjo po Lietuvą, rinkdami aukas bažnyčios statybai. Aukojo ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje gyvenantys žmonės. Per tris metus tikintieji už suaukotas lėšas pastatė 63 metrų ilgio ir 25 metrų pločio bažnyčią, talpinusią apie 3 tūkstančius žmonių. Pastatas iš lauko pusės buvo padengtas granitiniu tinku, jo priekį puošė 2,8 m. aukščio Marijos Taikos Karalienės statula. Maldos namų altoriai buvo pagaminti iš marmuro plokščių, didžiajame altoriuje – Marijos Taikos Karalienės freska, kurią sukūrė žymus to meto dailininkas Antanas Kmieliauskas. Šoniniuose altoriuose pastatytos Šv. Jėzaus Širdies ir Šv. Juozapo darbininko statulos.

1959-ieji, vyksta bažnyčio statybos. Žemaičių vyskupystės muziejaus (Vacio Miliaus) nuotr.

1960 m. vasarą statymo darbai buvo užbaigti, o per Žolinę numatytos bažnyčios šventinimo iškilmės, tačiau tikinčiųjų viltims nebuvo lemta išsipildyti: Marijos Taikos Karalienės bažnyčios taip ir nebuvo leista atidaryti.

Teigiama, kad pats SSKP CK generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas, anksčiau propagavęs „atšilimo“ politiką, buvo prieš naujos bažnyčios statybą Klaipėdoje. Šiuo klausimu sušauktame LKP CK biuro posėdyje dar buvo siūlymų atidaryti naująjį pastatą, tačiau lemiamą žodį turėjo pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, priešiškas katalikų vykdomai veiklai Lietuvoje.

Pretekstu iš tikinčiųjų atimti bažnyčią tapo jos statytojų teismas. Bažnyčios statytojai buvo apkaltinti kyšininkavimu, spekuliavimu statybinėmis medžiagomis, valstybinių lėšų grobstymu, piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, spekuliavimu valiuta ir pripažinti kaltais. Didžiausią bausmę gavo klebonas L. Povilionis (8 metai laisvės atėmimo, konfiskuojant turtą), B. Burneikis buvo nuteistas 6 metams.

Nepaisant tikinčiųjų prieštaravimų, 1962 m. prasidėjo bažnyčios griovimo darbai. Atimtas pastatas buvo aptvertas aukšta tvora. Visi bažnyčios vidaus įrengimai buvo be gailesčio naikinami, dekoracijos buvo užteptos derva, centrinis altorius išdaužytas ir užtinkuotas, išardyti kiti altoriai, brangūs gipsiniai kryžiaus kelio bareljefai daužomi ir traiškomi po traktoriaus vikšrais, vėliau šios skeveldros buvo sumestos į purvą, buvo sunaikinti visi puošybos elementai bei nugriauti bokštai. Tais pačiais metais šis pastatas buvo perduotas Lietuvos SSR liaudies filharmonijai ir jame įkurtas šios įstaigos filialas.

Nuo 1979 m. suaktyvėjo dvasininkijos ir tikinčiųjų veiksmai, siekiant bažnyčią susigrąžinti. Iš viso apie 20 kartų tikintieji kreipėsi į valdžios atstovus, prašydami jiems sugrąžinti maldos namus. Nuo 1981 m. katalikai juos pradėjo įteikinėti tiesiai valdžiai į rankas. Tam buvo suorganizuota dešimt kelionių į Maskvą. Pirmasis prašymas išsiųstas dar 1972 m., o paskutinis – 1987 m. pradžioje. Visi prašymai buvo pasirašinėjami ne tik Klaipėdos miesto, bet ir aplinkinių kraštų tikinčiųjų. Teigiama, kad didžiausią parašų skaičių (148 149 parašai) pavyko surinkti 1979 m. liepos 1 d. Parašų rinkėjus persekiojo KGB. Tuos, kuriuos pavykdavo sugauti, valdžia tardydavo, o surinkti parašai iš jų būdavo atimami.

Tokią valdžios politiką smerkė užsienio valstybių tikintieji. Jie taip pat siuntė peticijas Sovietų Sąjungos vadovybei. Tad aštuntojo dešimtmečio pradžioje sovietinė vyriausybė pažadėjo padėti Klaipėdos tikintiesiems. Tačiau tikinčiųjų netenkino pažadai pastatyti kitą bažnyčią ar praplėsti senąją, jie reikalavo sugrąžinti buvusius maldos namus.

Antra Klaipėdos miesto katalikų religinė bendruomenė buvo įregistruota 1988 m. liepos 20 d. Dar neatgauta bažnyčia jau turėjo ir savo kleboną. 1988 m. gegužės 31 d. kun. B. Burneikis Telšių vyskupo buvo paskirtas dar nesugrąžintos tikintiesiems Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu ir dekanu. 1988 m. lapkričio 24 d. filharmonija surengė paskutinį koncertą, o lapkričio 25 d. koncertų salė jau buvo paruošta tos dienos vakarinėms šv. Mišioms. Iškilmingas šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Antanas Vaičius kartu su Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonu Bronislovu Burneikiu ir Klaipėdos dekanato kunigais.

Netrukus prasidėjo intensyvūs atstatymo darbai. Pusę milijono rublių atstatymui skyrė valstybė. Tačiau remontui reikėjo mažiausiai dviejų milijonų rublių, tad vėl buvo renkamos aukos. Didžiausią bažnyčios atkūrimo darbą nuveikė pats klebonas B. Burneikis. JAV jis surado mecenatus, lietuvius pranciškonus, kurie padovanojo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčiai elektroninius vargonus, kainavusius daugiau nei 65 000 JAV dolerių. Parapijos gyventojai B. Burneikiui turėtų dėkoti ir už bažnyčios varpus, kuriuos jis pats ir nuliejo. Deja, visiškai pabaigti bažnyčios įrengimo darbus šiam atsidavusiam žmogui nebuvo lemta. Po sunkios ligos 1991 m. rugsėjo 10 d. jis mirė. Jo pradėtus darbus tęsė buvęs Mažeikių parapijos klebonas kun. Jonas Gedvila.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios raidos istorija sudėtinga. Susidūrusi su stipriomis represinėmis jėgomis, realiai ji pradėjo funkcionuoti tik praėjus maždaug trisdešimčiai metų nuo pastatymo. Ir vis dėlto ne veltui bažnyčia buvo pradėta statyti, ne veltui buvo rengiami „žygiai“ jai gelbėti. Jau 20 metų bažnyčia kuria savo naują veiklos etapą. Neapvildama savo statytojų lūkesčių, ji tapo vienais gražiausių Klaipėdos miesto katalikų maldos namų.[/vc_column_text][/vc_column][/vc_row][vc_row][vc_column][vc_gallery interval=”5″ images=”59060,59061,59062,59063,59064,59065,59066,59067,59068,59069,59070,59071,59072,59073,59074,59075,59076,59077,59078,59079,59080,59081,59082,59083,59084,59085,59086,59087,59088,59089,59090,59091,59092,59093,59094,59095,59096,59097,59098,59099,59100,59101,59102,59103,59104,59105,59106,59107,59108,59055,59109,59111,59112,59113,59114,59115,59056,59116,59117,59118″ img_size=”large”][/vc_column][/vc_row]