Savanoriai - Klaipėdos jungtis su Lietuva, Svarbu

Organizavęs Klaipėdos prijungimą, stiprinęs uostą

Avatar

Martynas Vainorius
2018-12-09


“Atvira Klaipėda” baigia Klaipėdos savivaldybės remiamą projektą “Savanoriai – Klaipėdos jungtis su Lietuva”, kurio metu pasakojome apie išskirtines tarpukario Lietuvos asmenybes, dalyvavusias ir Nepriklausomybės kovose, ir Klaipėdos sukilimo operacijoje, o vėliau padariusias reikšmingą įtaką įvairioms valstybės gyvenimo sritims.

Rašinių ciklą baigiame pristatydami Balį Sližį – inžinierių, tapusį kariškiu, krašto apsaugos, o vėliau susisiekimo ministru. Būtent jis buvo vienas iš Klaipėdos sukilimo operacijos organizatorių. Su Klaipėda likimas B. Sližį susiejo ir vėliau, kai 1934-1939 m. dirbo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininku.

Tautos šventė. Laikinai einantis prezidento pareigas Seimo pirmininkas Justinas Staugaitis ir krašto apsaugos ministras Balys Sližys (viduryje) karinio parado metu Kaune, Paradų aikštėje, 1924 m. gegužės 15 d. Vytauto Didžiojo karo muziejau nuotr.
Ragino versti rusų valdžią

B. Sližys gimė 1885 m. lapkričio 13 d. Utenos apskrities Anykščių valsčiaus Gyvatynės vienkiemyje. 1904 m. jis Liepojoje baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Rygos politechnikumą, kuriame mokėsi iki 1906 m. Dalyvavo 1905 m. revoliuciniame sąjūdyje ir Didžiajame Vilniaus Seime. Grįžęs į tėviškę platino šio Seimo nutarimus, ragino versti rusų valdžią ir kurti savą, lietuvišką. Rusų žandarų persekiojamas pabėgo į užsienį ir 1912 m. Lvove, kuris tuomet priklausė Austrijai, baigė politechnikumą.

1913 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kaip inžinierius prižiūrėjo „Saulės” gimnazijos rūmų statybą. 1913-ųjų gruodį caro valdžios suimtas už dalyvavimą 1905-1906 m. revoliucijoje, Vilniaus Teismo rūmų nuteistas 1 metams, kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1914 m. gruodį buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. Tarnavo eiliniu 99 pėstininkų pulke Penzoje.

1915 m. vasarį buvo pasiųstas į karo mokyklą Irkutske. Po trijų mėnesių ją baigė, tačiau negavus pažymos apie politinę ištikimybę, karininko laipsnis nebuvo suteiktas. Buvo paskirtas į Kaukazo armijos atskirąjį artilerijos divizioną 2 baterijos puskarininkiu. 1917-ųjų liepą išlaikius egzaminus, suteiktas artilerijos praporščiko laipsnis, paskirtas Kaukazo armijos 347 karinės-inžinerinės kelių statybos rajono 2 valdybos 5 Kaukazo kelių skyriaus būrio, vėliau skyriaus viršininku. Nuo 1917 m. rugpjūčio iki 1918 m. liepos dalyvavo kovose su turkais.

Kurį laiką jis Šiaurės statybos valdyboje dirbo inžinieriumi prie tiesiamo geležinkelio Pskovas – Polockas. Aktyviai reiškėsi Kaukazo lietuvių veikloje, buvo išrinktas delegatu į Lietuvių seimą Peterburge.


Rūpinosi kariuomenės technika

1918 m. B. Sližys grįžo Lietuvą. Dr. Danutė Blažytė-Baužienė monografijoje „Krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai” esančiame straipsnyje rašo, kad sužinojęs, jog Vilniuje organizuojama Lietuvos kariuomenė, B. Sližys nedelsdamas atvyko ir pasiprašė priimamas. Kuriamos kariuomenės štabe jam esą pasakė, jog kurį laiką teks palaukti, kol bus nustatyta būsima kariuomenės organizacija. Tuomet B. Sližys įstojo į tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje ir buvo paskirtas Utenos apskrities viršininku.

Apskrityje buvo organizuojami apsaugos nuo bolševikų būriai, tačiau per Kalėdas Uteną užėmė Raudonoji armija, todėl teko trauktis.

1919 m. sausio 2 d. B. Sližys įstojo savanoriu į kariuomenę, tapo Tiekimų skyriaus inžinerijos dalies viršininku.

“Svarbiausias jo rūpestis buvo steigiamas technikos dalis aprūpinti karine technika. Jos buvo įsigyjama įvairiausiais būdais: perkama iš vokiečių kareivių ir vokiečių valdžios, supirkinėjama šalyje, o vėliau ir užsienyje”, – rašė D. Blažytė-Baužienė.

1919 m. už pavyzdingą tarnybą B. Sližys buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu, o 1921 m. — II rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiumi. 1920 m. jo atestacijos lape įrašyta: „Tylus, ramus, protingas ir sumanus darbininkas. Disciplinuotas. Sveikas. Dalyką myli ir supranta. Armijai labai reikalingas. Gali užimti aukštesnę vietą iš eilės.”

Nuo 1920 m. sausio 1 d. B. Sližys buvo Krašto apsaugos ministerijos inžinerijos dalies, kuri vykdė ir Karo butų valdybos funkcijas, o nuo 1921 m. gegužės 29 d. — įkurto Technikos tiekimo skyriaus viršininkas.

Reformavo kariuomenę

1922 m. vasario 2 d. B. Sližys buvo paskirtas krašto apsaugos ministru. Septintajame, aštuntajame ir devintajame Ernesto Galvanausko vadovaujamuose Ministrų kabinetuose krašto apsaugos ministru jis buvo iki 1924 m. birželio 18 d., šias pareigas trumpai ėjo ir 1925 m. kovą, pavaduodamas Teodorą Daukantą.

Pasak Danutės Blažytės-Baužienės, septintasis kabinetas buvo pirmasis, kuriame iki tol neabejotinai prioritetine buvusi krašto apsauga pamažu turėjo užleisti vietą krašto atkūrimui — ūkio, prekybos, susisiekimo, švietimo, piniginės sistemos atstatymui ir tolesniam plėtojimui pagal modernios valstybės poreikius.

Septintojo Ministrų kabineto (1922 02 02–1923 02 23) posėdis. Iš kairės į dešinę sėdi: Domininkas Siemaška, Vincas Karoblis, Kazimieras Oleka, Vytautas Petrulis, Stasys Lozoraitis, Ernestas Galvanauskas, Jonas Aleksa, Balys Sližys, Petras Juodakis, Justinas Zubrickas, Benediktas Tomaševičius. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo nuotr.

Ministras pirmininkas E. Galvanauskas tai pabrėžė jau savo deklaracijoje, krašto apsaugai skirdamas tik tris pastraipas, tarp pirmaeilių uždavinių paminėdamas kariuomenės modernizavimą tobulinant kariuomenės organizaciją, geresnį karininkų ir kareivių parengimą ir kt.

Anot D. Blažytės-Baužienės, tapęs ministru, B. Sližys išsyk atribojo savo, kaip ministro, pareigas nuo kariuomenės vado pareigų ir į pastarąsias nesikišo. Jam ministraujant buvo baigta kariuomenės pertvarka taikos meto sąlygomis: ji sumažinta, išformuoti keturi pėstininkų pulkai, visi atskirieji pėstininkų batalionai ir „Geležinio vilko” dragūnų pulkas, Pasienio kariuomenė. Likusios kariuomenės dalys pertvarkytos modernesniais pagrindais, sutvarkyta dislokacija.

Per karą, okupaciją ir Nepriklausomybės kovas labai nukentėjo geležinkelių ūkis, svarbus tiek karinėms, tiek civilinėms reikmėms, todėl B. Sližys palaikė ministro pirmininko E. Galvanausko pasiūlymą prašyti Steigiamojo Seimo gauti paskolą užsienyje geležinkeliams atkurti.

Įdomi detalė yra tai, kad ministraujant B. Sližiui buvo nusistatyta, jog “nei vienas kareivis neturi būti dalies išleistas neišmokęs skaityti ir rašyti”. Tad kariuomenėje skaityti ir rašyti išmoko nemažai jaunuolių, kuriems lankyti mokyklą buvo sutrukdęs karas.

Pasak D. Blažytės-Baužienės, pats būdamas kariškis B. Sližys, sveikindamas kariuomenę švenčiu proga, visuomet rasdavo paprastų, nuoširdžių, patriotizmo kupinų žodžių. Kaip pavyzdį istorikė mini tik tapus ministru Vasario 16-osios proga kreipiantis į karius pasakytus žodžius: “Jeigu visa tauta pamilo laisvę, jai nereikės vergauti. Jei mylėdamas laisvę negerbsi kito teisių — nesi laisvas ir nesi vertas gero vardo””.

Kariuomenės paradą, surengtą Vasario 16-osios proga, 1922 m. Kaune stebi:  (iš kairės) kariuomenės vadas, gen. ltn. Juozas Kraucevičius, prezidentas Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras mjr. Balys Sližys, neatpažintas asmuo,  ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

1924 m. birželio 18 d. atsistatydindamas iš pareigų, kurioms paskyrė pusšeštų savo gyvenimo metų, B. Sližys kreipėsi į karius linkėdamas ugdyti „energiją, stiprią dvasią ir pasiryžimą (…), niekados nesuteršti garbingo vardo Lietuvos kario”, Tėvynės meilę ir įgytą išsilavinimą nešti „į mūsų liaudį, į visus Lietuvos kampus”‘.

Vaidmuo Klaipėdos sukilime

Rašytojas, politikas, 1922 m. Šaulių sąjungos pirmininku buvęs Vincas Krėvė-Mickevičius savo atsiminimuose, parašytuose apie 1952 metus, neminėdamas jokių konkrečių datų tvirtino, kad idėja užimti Klaipėdos kraštą jėga gimė po Šaulių sąjungos vadovybės pasitarimo su į Paryžių vykusia Klaipėdos krašto lietuvių delegacija, kuriai vadovo Erdmonas Simonaitis. Pastarasis esą dėstė poziciją, kad patys vietiniai lietuviai tikrai nesukils ir Lietuvai pačiai reikia organizuoti tokią operaciją.

„Mus visus stipriai paveikė Simonaičio kalba ir čia pat nutarėme neatidėlioti reikalo ir pradėti ta kryptimi veikti“, – rašo V. Krėvė, kuris esą buvo deleguotas ta tema kalbėtis su premjeru Ernestu Galvanausku, o Šaulių sąjungos prezidiumo narys Pranas Klimaitis – su krašto apsaugos ministru B. Sližiu.

Premjeras Ernestas Galvanauskas su Vyriausybės nariais lankosi Klaipėdoje 1923 m. Balys Sližys stovi ketvirtas iš kairės. Šalia jo dešinėje Erdmonas Simonaitis, Jonas Polovinskas-Budrys. Nuotrauka iš knygos „Ernestas Galvanauskas: politinė biografija”.

Istorikas, profesorius Vygantas Vareikis yra konkretizavęs, kad šis V. Krėvės aprašytas slaptas Šaulių sąjungos vadovybės (Centro valdybos prezidiumo posėdis) vyko 1922 m. lapkričio 16 d. Kaune

V. Krėvė rašė, kad išklausęs jo pranešimą E. Galvanauskas pareiškė, kad kalbės kaip Galvanauskas, o ne kaip premjeras. Jis esą sutiko, kad „Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos klausimas yra katastrofiškoje padėtyje“ ir pritarė sumanymui jį užimti, bet pabrėžė, kad reikia apgalvoti pasekmes. Kaip premjeras jis turėjo tartis su prezidentu Aleksandru Stulginskiu ir ministrais, bet pažadėjo remti sumanymą ir su prezidentu pasikalbėti neatidėliotinai, o su ministrais – per kitą vakarą suplanuotą posėdį ir paprašė ateiti jo pabaigoje.

P. Klimaitis, anot V. Krėvės, pranešė, jog B. Sližys buvo „griežtai priešingas, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir neprileis, kad ji vykdytų panašios rūšies avantiūras“.

Premjeras Ernestas Galvanauskas sutinkamas Klaipėdos geležinkelio stoties perone. Pirmas iš kairės – Balys Sližys. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Rašydamas apie priėmimą pas E. Galvanauską po minėtojo posėdžio (lapkričio 20 d.) V. Krėvė teigė iš premjero išgirdęs, kad „nėra vieno nusistatymo“ ir sukilimo iniciatyvos nesiimama, visas reikalas paliekamas Šaulių sąjungai, o nesėkmės ir politinių komplikacijų atveju reikės teisti tokios akcijos organizatorius. Premjeras esą dar nurodė, kad sumanymas turi būti vykdomas be Šaulių sąjungos Tarybos žinios, nes joje buvo ir Seimo narių. Anot V. Krėvės, premjeras konstatavo, kad Vyriausybė „dėl atsargumo“ kol kas negali padėti nei finansais, nei ginklais. V. Krėvė tikina, kad jis ir P. Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jei žygis nepasisektų.

Rašytojas minėjo ir tuo metu įvykusį kivirčą su B. Sližiui, kuris esą pareiškė, jog už tokias iniciatyvas V. Krėvę reikėtų pašalinti iš Šaulių sąjungos vadovybės. Esą B. Sližys Krėvei išrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „jo sugalvota avantiūra“ pasibaigs nieku, o jis pavadino ministrą bailiu.

Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko sutikimas Klaipėdos geležinkelio stotyje. Jį lydi Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis (iš kairės) ir Balys Sližys (iš dešinės). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuo

Tuo metu premjero Ernesto Galvanausko atsiminimuose (parašyta jo brolio Gedimino Galvos) rašoma, kad sprendimas užimti Klaipėdą jėga buvo priimtas 1922 m. lapkričio 20 d. vakare sukviestame ir iki ryto besitęsusiame slaptame ministrų posėdyje. Sukilėlių karinių jėgų telkimą, karinio vado parinkimą ir žygio plano ruošimą buvo pavesta atlikti B. Sližiui.

Anot E. Galvanausko, ministrui nepavyko paskirti karinio vado, jo nebuvo ir likus kelioms dienomis iki suplanuoto sukilimo pradžios, o kalbintieji kariai neišlaikė paslapties. Pasirinkti kandidatai buvo sukviesti į slaptą posėdį (naktį iš sausio 4-osios į 5-ąją), bet atsisakė tokių pareigų. Jame dalyvavo ir žvalgybininkas Jonas Polovinskas, kuris turėjo tik suteikti informaciją apie padėtį krašte.

Anot istoriko Vytauto Žalio, E. Galvanauskas dėl tokių pozicijų padarė nelinksmą išvadą – Lietuvos karininkai Klaipėdos krašto prijungimo nelaikė Tėvynės gynimu. Ir jam taip padarė „slegiamą įspūdį“.

„Aš nesiskverbiu į sukilėlių karinį vadą, bet šis čia pat turi būti rastas. Kai kviestieji atsisakė siūlomos garbės, laikysiu dideliu pagerbimu, jei pavesite man sukilėlių karinio vado pareigas“, – J. Polovinsko žodžius citavo E. Galvanauskas.

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas sutinkamas Turgaus (dabar Teatro) aikštėje. Raportuoja Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. Premjero kairėje – Balys Sližys. Už žmonių – Sukilėlių gatvė (tuomet Perkasų g.). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Jis taip pat prisiminė, kad pasitarimo metu ministras B. Sližys tam neprieštaravo, bet po posėdžio ėmė reikšti abejones, kad J. Polovinskas esą per jaunas, į Lietuvą atvykęs tik 1921 m., neva nėra patikimų žinių apie jo praeitį, o dar neseniai gautas ir anoniminis pranešimas.

Mokslininkas, diplomatas Rimantas Morkvėnas rašė, kad kol nebuvo oficialaus paskyrimo, visą kitą dieną tarp aukštų kariškių virė intrigos – siekta tam sutrukdyti ir net atšaukti pačią operaciją. Opozicionieriams buvo pavykę perkalbėti patį krašto apsaugos ministrą, bet galiausiai, įsikišus ministrui pirmininkui E. Galvanauskui, tas „grynai kariškas“ reikalas buvo išspręstas.

Jau vykdant pačią operaciją B. Sližys visus karius, priskirtus Ypatingai rinktinei išvykusius vykdyti ypatingosios užduoties, buvo įsakęs laikyti esančius atostogose.

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 m. vasario 20 d. priima kariuomenės paradą Klaipėdoje, Turgaus (Teatro) aikštėje. Jį lydi (pirmas iš kairės) Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis, pirmas iš dešinės – Balys Sližys. M. Ehrhardt (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

O jau vykstant sukilimui, imituojant, kad Lietuva už jį nėra atsakinga, B. Sližiui buvo nurodyta iškilmingai pasiųsti artilerijos dalinį Klaipėdos link “pasieniui sustiprinti”.

Rūpinosi uosto plėtra

Atsistatydinęs iš krašto apsaugos ministro pareigų, B. Sližys buvo paskirtas susisiekimo ministru. Eidamas šias pareigas (nuo 1924 m. birželio iki 1926 m. birželio), jis rūpinosi susisiekimo įstatymų visumos tobulinimu, inicijavo jų pataisas, susijusias su vandens kelių ir uostų rinkliavomis. Tuo metu įsibėgėjo geležinkelio, jungiančio Šiaulius ir Klaipėdą, statyba, pradėtas statyti Šventosios uostas, buvo rūpinamasi priemonėmis Kaunui ir Klaipėdai apsaugoti nuo potvynių.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

1927-1934 m. B. Sližys tarnavo Plentų, vandens ir pašto valdyboje, o nuo 1934 iki 1939 m. kovo (iki Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos) buvo Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas.

Pagal Klaipėdos krašto konvencijos 2-ąji priedą, Uosto direkcijai buvo pavesta uosto administravimas, eksploatacija, išlaikymas ir plėtojimas. B. Sližys rūpinosi uosto išplėtimu.

V. Vareikis teigia, kad iki pat 1920-ųjų Klaipėda buvo provincialus Vokietijos medienos uostas. Tam, kad jis taptų vieninteliu Lietuvos importo ir eksporto uostu, buvo pradėtos didelės uosto infrastruktūros rekonstrukcijos. Gabaritinių prekių krovos darbams ir jų sandėliavimui reikėjo ne tik geresnių ir gilesnių krantinių, bet ir kranų, geležinkelio atšakų bei sandėlių. Dar prancūzų laikais buvo išplėsta krovos teritorija, o pats uostas pritaikytas jūriniams iki 6 metrų grimzlės laivams, toliau plečiamas Pietų bei atnaujinamas Šiaurės molas. 1922 m. buvo įrengta Pietų balasto krantinė bei pastatyti du portaliniai kranai.

“1923-iaisiais Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai ir kova su gamta įsisavinant naujas erdves ir kuriant uosto plėtros galimybes buvo tęsiama toliau. Nors Klaipėdos uostui išlaikyti reikalingų lėšų turėjo skirti autonominiai krašto valdžios organai, tačiau beveik visas finansines išlaidas prisiėmė Lietuvos valstybė. Dėl konflikto su Lenkija nutrūkus tranzitui Nemuno upe, kuris prieš karą mediena maitino Klaipėdos uostą, buvo prarastas natūralus „hinterlandas“. Nebuvo galimybės krauti ir Sovietų sąjungos krovinių. Uostui išlaidų reikėjo skirti nemažai, nes vėl farvateris nuvingiavo ne taip, kaip buvo planuota. Įvairiose uosto baseino vietose gylis siekė tuos pačius 5 metrus, o vos trys kranai nebegalėjo „aptarnauti“ atplaukiančių laivų”, – pasakojo V. Vareikis.

Lietuvos laikais Klaipėdos uosto plėtimas vyko tiek horizontalia (gilinimo darbai), tiek vertikalia (uosto krantinių) kryptimis. Buvo išgilintas Žiemos uosto baseinas, užbaigti Pietų molo rengimo darbai, sustiprintas Šiaurės molas, nutiestos naujos uosto geležinkelio atšakos, įsigyti nauji galingi kranai.

1925 m. Klaipėdos uoste jau buvo užtikrintas 7,5 m gylis. Tiesa, didesni Baltijos kaimynų uostai tokį gylį turėjo jau XIX amžiaus pabaigoje… Kita vertus, ir pasiektas beveik aštuonių metrų gylis nebuvo visiškai išnaudojamas, nes daugiausia į uostą atplaukdavo laivai, kurių grimzlė 6,5 m.

1932 m. danų firma „Hoejgaard u.Schultz“ užbaigė naujo 8 metrų gylio uosto baseino statybą. Tada jau įplaukos kanalo gylis siekė 10 m. Nors prie kai kurių krantinių Žvejybos ir Malkų uoste gylis tebebuvo tik 2-3 metrai, prie svarbiausių krantinių jis jau siekė 8,2 m. Į uostą jau galėjo įplaukti iki 10 br.r.t talpos laivai, o pats uostas jau buvo pajėgus apdoroti daugiau kaip 2 mln. tonų krovinių per metus.

Olga Žalienė ir Aloyzas Každailis straipsnnyje “Klaipėdos uosto istorinė raida iki Antrojo pasaulinio karo. Klaipėdos švyturiui – 200 metų” rašė, kad 1930–1932 m. Žiemos uostas buvo išplėstas naujuoju 10 ha dydžio baseinu, kur buvo nutiesta geležinkelio linija, pastatyti 3 elektriniai kranai, specia­lus kranas javams krauti, elevatorius. Prie šio baseino 1935–1938 m. išaugo didžiuliai „Maisto“, „Lietūkio“, Lietuvos banko sandėliai, 3200 kv. m talpos šaldytuvai. Prie šiaurinės krantinės pastatyti naftos, benzino, žibalo tankai. Iki 5,5 m pagilinta Dangės
upė, uosto farvateryje palaikomas 8–9 m gylis. Krantinėse stovėjo 7 elektriniai kranai. Į pietus nuo Žiemos uosto 1938 m. pradėta statyti 500 m ilgio, 10 m gylio krantinė. Bendras uosto krantinių ilgis tuomet sudarė 8 km, baseino plotas – 560 ha, bendra sandėlių talpa – 120 000 kub. m.

Pasak šių autorių, 1923–1938 m. Lietuvos vyriausybė uosto plėtimui skyrė 41,7 mln. Lt. 1938 m. per Klaipėdos uostą išgabenta 420 444 t krovinių – tai sudarė 82% Lietuvos eksporto. Beveik pusę šio kiekio sudarė žemės ūkio produkcija.

“Per 15 metų Lietuva Klaipėdos uostui plėtoti išleido 29,5 mln. litų daugiau negu gavo iš jo pajamų. Ir tai neskaitant lėšų, kurias išleido privačios bendrovės, Lietuvos bankas, „Lietūkis“, „Sandėlio“ bendrovė, Lietuvos muitinė ir kitos lietuviškos institucijos. Lietuvos laikais Klaipėdos uostas iš beveik jokios modernios infrastruktūros neturėjusio medienos uosto virto tikru jūriniu uostu”, – teigė V. Vareikis.

1924 m. į uostą įplaukė 652, 1937-aisiais – jau 1 414 laivai. Teigiama, kad Klaipėdos uostas savo apyvarta aplenkė Rygos ir Talino uostus ir prilygo Karaliaučiaus.

1938 m. sausį duodamas interviu “Lietuvos aidui” B. Sližys teigė, kad vienu didesnių uosto patobulinimo darbu reikia vadinti “vadinamųjų radijo švyturių” pastatymą. Jie tuo metu buvo baigiami įrengti Klaipėdos ir Nidos švyturiuose ir jų pagalba turėjo būti labai palengvintas laivų įplaukimas į uostą “miglos ir kitų blogų navigacijai oro sąlygų metu”.

1938 metų iliustracija iš “Lietuvos aido”

Jis žurnalistui minėjo, kad prieš keletą metų uosto reikmėms buvo pastatytas naujas ledlaužis “Perkūnas”, pritaikytas ir locų tarnybai, inspekcijai, gaisro gesinimui.

Taip pat buvo konstatuota, kad plečiant uostą buvo nugriauta “visa eilė senų, uosto rajone buvusių gyvenamųjų namų”.

Plėtojo ir buriavimą

B. Sližys dirbdamas Klaipėdoje turėjo ir kitų interesų. Nuo 1936 m. jis ėjo ir Klaipėdos “Ryto” bendrovės tarybos pirmininko pareigas.  Tais pačiais metais jis kaip uosto direktorius leido Klaipėdos jūros skautams budžiams naujo uosto saloje įrengti savo prieplauką.

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius teigia, kad 1936-1937 m. rudenį-žiemą Lietuvos buriuotojų sąjungai (LBS) priklausančių klubų jachtos pirmą kartą iškeltos į naujai pastatytą elingą Smiltynėje. Klaipėdos jachtklubas buvo pagrindinis Lietuvos jūrinio buriavimo centras, kurio patirtimi rėmėsi besikurianti LBS. B. Sližys visokeriopai rėmė šį sportą, buvo LBS pirmasis pirmininkas. 1938 m. jis buvo pirmosios regatos Baltijos jūroje ties Klaipėda ir Nida vadovas.

Klaipėdos jachtklubo valdyba 1935 m. Centre sėdi Balys Sližys.

Jis taip pat buvo išrinktas pirmojo Klaipėdos ROTARY klubo (įsteigtas 1938 m. liepos 15 d.) prezidentu. Dienraščio “Vakarų ekspresas” žurnalistė Gražina Juodytė yra rašiusi, kad šiam klubui tuomet dar priklausė Sergijus Brazys – veterinaras, Valteris Didžys – psichiatras, Juozas Ciplijauskas – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligoninės direktorius, Viljamas Falkas – Klaipėdos alaus bravoro direktorius, Vladas Grudzinskas – akcinių bendrovių „Maistas“ ir „Lietuvos eksportas“ direktorius, Mykolas Gureckas – manufaktūros „Balticum“ direktorius, Kazys Kemežys – leidėjas, „Ryto“ spaustuvės direktorius, Jonas Kybrancas – Žemės banko direktorius, Paulius Lindenau – laivų statyklos direktorius, Mečys Mačernis – Pedagoginio instituto direktorius, Fricas Mejeris – notaras, Vitas Statkus – Lietuvos banko direktorius, Martynas Reišys – laivininkystės akcinės bendrovės „Sandėlis“ direktorius, Pranas Vainauskas – muitinės direktorius, Kurtas Šarfeteris – Komercijos ir industrijos korporacijos prezidentas, Kazys Trukanas – Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius.

Baigiantis karui emigravo

Po Klaipėdos krašto aneksijos B. Sližys pasitraukė į Lietuvą. 1940 m. vasarį išėjo į pensiją.

1944 m. jis su šeima – žmona Salomėja, sūnumi Leonardu Vytautu ir dukra Irena Silvija pasitraukė į Vokietiją. Iki 1948 m. pirmininkavo Heidelbergo lietuvių komitetui.

1949 m. liepą Sližiai persikėlė į JAV, apsigyveno Brukline. Ten jis dalyvavo Amerikos lietuvių veikloje – priklausė Lietuvos inžinierių architektų sąjungai, pirmininkavo Amerikos lietuvių bendruomenės apylinkei.

Pranešimas apie Balio Sližio mirtį JAV leidžiamame laikraštyje “Draugas”.

Mirtis netikėtai jį ištiko 1957 m. liepos 20 d. Brukline, kur B. Sližys ir palaidotas.


2018-12-09

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Parama

Jei Jums patinka "Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ "Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra vienintelis mūsų pajamų šaltinis.

Paremti
Atviri dokumentai

VšĮ "Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ "Klaipėda atvirai" steigimo sutartį.

Su dokumentais galite susipažinti čia
Informacija

Portalas “Atvira Klaipėda” priklauso
VšĮ “Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

Redakcijos adresas:
Tiltų g. 16 (4 aukštas)
Klaipėda, LT-91246
Tel. + 370 650 77550
el. paštas: info@atviraklaipeda.lt